Nuostabus ir šventas vaidmuo socialinės realybės kūrime tenka šeimai, kuri yra unikali socialinė institucija, pratęsianti gyvybę. Joje prasideda ankstyvoji individo socializacija. Dauguma žmonių savo gyvenimą pradeda šeimoje, pastovioje grupėje, kuriai priklauso. Šeima vaikui perduoda pagrindines normas ir vertybes. Kita vertus, šiomis aplinkybėmis itin išauga tokių socialinių institucijų vaidmuo, kuriose asmuo yra ne vienos ar kitos socialinės funkcijos atlikėjas, o veikia ir yra aplinkinių suvokiamas kaip unikali, savita asmenybė. Šiuo aspektu nepakeičiama yra šeimos socialinė institucija. Joje atsiskleidžia kartų santykiai, moters ir vyro vaidmenų specifiką. Šeimoje taip pat atsispindi prieštaravimai, būdingi konkrečiai visuomenei. Taigi atsispindi ir modernios visuomenės prieštaravimai pasaulėjautos bei pasaulėžiūros srityse. Prieštaravimai bene ryškiausiai pastebimi sekuliarumo ir tikėjimo, racionalumo ir dvasingumo, mokslo ir religijos dimensijose.
Totalitarinės visuomenės linkusios priešpastatyti šias dimensijas, traktuoti jas kaip viena kitą neigiančias. Tokioje pažiūrų sistemoje ilga laiką buvo verčiama gyventi ir Lietuvos visuomenė. Demokratinės, humanistinės visuomenės siekia dimensijų sąveikos, remiasi nuostata, kad jos viena kitą papildo. Todėl pripažįsta racionalumo, mokslo ir transendentalumo, dvasinio tobulėjimo kelius. Pastarasis tampa itin aktualus, gaivinant ganėtinai žemai smukusią žmonių dvasinę ir dorovinę kultūrą.
Pasitelkdama religines bendruomenes, stiprindama savo edukacinį vaidmenį, Katalikų bažnyčia gali pagelbėti visuomenei įdiegiant aukštesnę dvasinę ir dorovinę kultūrą, visiems jos nariams priimtinas vertybes, idealus, elgesio normas. Katalikų bažnyčia, stimuliuodama kolektyvinę (bendruomeninę) sąmonę ir pasąmonę, gali padėti įveikti socialinį susvetimėjimą, žmogaus vienišumą. Šioje edukacinės socialinės jos veiklos srityje ypač svarus Katalikų bažnyčios vaidmuo rengiant jaunimą santuokai, saugant šeimos stabilumą ir vertybes.
Katalikų bažnyčia savo socialinę doktriną, požiūrį į šeimą formuluoja 2004 m. spalio 25 d. paskelbtame Kompendiume. Šio dokumento pirmojoje dalyje aptariamas svarbus Bažnyčios misijos ir socialinio gyvenimo santykis, nurodoma, kad Katalikų bažnyčia, skelbdama išganymą, pabrėžia, jog jis pasiekiamas ne tik naujojoje egzistencijoje po mirties, bet kad tai yra procesas, vykstantis šiame pasaulyje ekonomikos, politikos ir kultūrų dialogo plotmėse. Bažnyčios socialinė doktrina remiasi nuostata, kad Kristaus rodomas išganymo kelias apima visą žmogų kaip asmenybę su visomis socialinėmis, dvasinėmis ir kūniškomis savybėmis.
Taigi Dievo suteiktas žmogaus orumas ir pareiga skatinti gėrį tarp kitų žmonių tuo pačiu sąlygoja ir išganymu besirūpinančios Katalikų bažnyčios paskirtį nenusigręžti nuo socialinių klausimų, siūlyti jų sprendimus. Todėl šiandien Katalikų bažnyčią yra svarbi socializacijos institucija, veikianti ne tik konfesinių bendruomenių, bet ir visos visuomenės nuostatas. Ypač svarbus jos vaidmuo šeimos kūrimo, jaunimo rengimo šeimai plotmėje. Realizuodama šeimos palaikymo vaidmenį Katalikų bažnyčia vadovaujasi pagrindiniais teiginiais apie šeimos santykius:
• šeima – pirmoji natūrali bendruomenė;
• šeima yra išskirtinai svarbi žmogui.
Šeimos svarba ir jos centriškumas žmogaus ir visuomenės atžvilgiu ne kartą pabrėžiama Šventajame Rašte. „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18).
Šeimoje žmogus mokosi Viešpaties meilės ir ištikimybės bei poreikio atsiliepti į šiuos jausmus.
Šeima yra itin svarbi žmogui. Šiame gyvybės ir meilės lopšy gimsta ir auga žmogus; kai vaikas gimsta, visuomenė apdovanojama nauju žmogumi, kuris sielos gelmėje yra pašauktas bendrai su kitais gyventi ir save kitiem dovanoti, teigė Jonas Paulius II. Kita jo mintis: šeimoje vyro ir moters abipusis pasiaukojimas sukuria tokią gyvenamąją aplinką, kurioje vaikas ugdo savo galimybes, suvokia savo orumą ir pasirengia savo vienintelei ir nepakartojamai paskirčiai. Žmogus, patirdamas įgimtą meilę, kuri sujungia šeimos narius, yra pripažįstamas ir mokosi įsipareigojimų kaip vientisa asmenybė.
Šeimos, natūralios bendruomenės, kurioje pasireiškia žmogaus visuomeninė prigimtis, indėlis į visuomenės gėrį yra nepaprastas ir nepakeičiamas. Šeima iš tikrųjų yra kilusi iš asmenų bendrystės. Bendrystė yra asmeniškas santykis tarp „aš“ ir „tu“, sakė Martynas Buberis. „Bendruomenė“ šią schemą praplečia „visuomenės“ kryptimi. Vėl prisiminkime Joną Paulių II: šeima, asmenų bendruomenė, yra pirmoji žmonijos „visuomenė”.
Visuomenė, kuri remiasi šeimos vertybėmis, yra geriausias garantas prieš nukrypimą į individualizmą ar asmenybę neigiantį kolektyvizmą, nes žmogus visada yra šeimos dėmesio centre ne kaip priemonė, bet kaip tikslas. „Šeimoje žmogus mokosi socialinių įsipareigojimų ir solidarumo” (Jonas Paulius II).
Kiekvienas socialinis modelis, numatantis tarnystę žmogaus gėriui, negali neatspindėti šeimos centriškumo ir jos socialinių įsipareigojimų. Dėl sąryšio su šeima, visuomenė ir valstybė rimtai įsipareigoja laikytis papildymo principo. Pagal šį principą, valstybinės institucijos negali atimti iš šeimos užduočių, kurias ji gali gerai atlikti pati arba laisvai kartu su kitomis šeimomis. Kita vertus, kaip sako Katalikų bažnyčios katekizmas, tos pačios institucijos įsipareigoja palaikyti šeimą, garantuodamos, kad ji gaus visą reikiamą paramą tinkamai atlikti savo pareigas.
Šeimos pagrindas yra laisvas vyro ir moters pasirinkimas sudaryti santuoką, atsižvelgiant į šios institucijos reikšmę ir vertybes: „Dėl sutuoktinių, palikuonių ir visuomenės gerovės šis šventas ryšys jau nebepriklauso nuo žmogaus valios, nes pats Dievas yra įkūręs santuoką su įvairiomis jos vertybėmis ir tikslais (Šeimos teisių chartija, Vatikanas 1983).
Santuokinė meilė, kaip vienintelė ir išskirtinė vieno asmens dovana kitam, yra galutinio įsipareigojimo, išreikšto abipusiu, neatšaukiamu ir atviru sutikimu, priežastis. Šis įsipareigojimas reiškia, kad šeimos narių santykiai taip pat pasižymi teisingumu, vadinasi, ir pagarba abipusėms teisėms ir pareigoms.
Esminiai santuokos elementai: visuotinumas, pagal kurį sutuoktiniai abipusiškai ir galutinai atsiduoda vienas kitam kūnu ir siela; vienumas, kuris paverčia juos vienu kūnu (Pr 2, 24); nesuardomumas bei ištikimybė, kurių reikalauja galutinis abipusis atsidavimas; ir vaisingumas, kuriam natūraliai pasirengiama.
Pagal Kristaus nustatymą pakrikštytieji gyvena įgimtą žmogiškos santuokos tikrovę antgamtiniu santuokos sakramento pavidalu. Jis yra Dievo malonės ženklas ir įrankis. Santuokos sutarties tema, kaip reikšminga meilės bendrystės tarp Dievo ir žmogaus išraiška ir kaip simbolinis raktas, siekiant suvokti skirtingus didžiojo susitarimo tarp Dievo ir jo tautos etapus, kartojasi visoje išganymo istorijoje.
Santuokos sakramentas apima visą humaniškos santuokinės meilės realybę su visu tuo, kas joje glūdi, bei „įpareigoja ir moko krikščionis sutuoktinius ir tėvus tokio gyvenimo, kuris atitinka pasauliečių pašaukimą” (Jonas Paulius II).
Šeima yra vieta, kurioje skleidžiasi bendruomeniškumas, ypač reikalingas vis labiau individualistinei tampančiai visuomenei. „Meilė leidžia žmogui realizuoti save nesavanaudiškai atsiduodant. Mylėti - reiškia priimti ir duoti tai, ko negalima nei pirkti, nei parduoti, ką galima vien tik laisvai vienas kitam dovanoti” (Jonas Paulius II).
Meilės, esminės realybės santuokai apibrėžti ir šeimos dėka, kiekvieno asmens – ar jis būtų vyras, ar moteris – orumas yra pripažįstamas, priimamas ir gerbiamas.
Meilė taip pat išreiškiama dideliu dėmesiu senyviems žmonėms, kurie gyvena šeimose: jų buvimas gali tapti labai vertingas.
Santuokinė meilė savo prigimtimi yra atvira gyvybės priėmimui, sakė Jonas Paulius II. Žmogaus orumas yra atskleidžiamas per gyvybės perdavimą.
Gyvybės perdavimas išreiškia socialinį šeimos subjektyvumą ir patvirtina meilės bei solidarumo vertybes, skatina dar kartą atrasti socialinę vertę tos visuotinio gėrio dalelės, kuri yra įgimta kiekvienam naujai į pasaulį atėjusiam vaikui, dovanojančiam save savo broliams, seserims, tėvams, visai šeimai.
Socialinis šeimos – kaip visumos ir susijungusios į grupę – subjektyvumas taip pat pasireiškia demonstruojant solidarumą ir juo dalijantis ne tik pačiose šeimose, bet ir dalyvaujant socialiniame bei politiniame gyvenime.
Šeimos nariai gali ir turi tapti aktyviais piliečiais, besirūpinančiais kad valstybės įstatymai ir institucijos ne tik nepažeistų šeimos teisių ir pareigų, bet jas remtų ir pozityviai gintų. Šiuo požiūriu šeimos kaskart geriau turi suprasti savo vaidmenį kuriant vadinamąją „šeimos politiką“ bei jausti atsakomybę už visuomeninį gyvenimą.
Visuomenės tarnavimas šeimai tampa realus, kai yra pripažįstamos, gerbiamos ir iškeliamos šeimos teisės, teigė Jonas Paulius II. Yra viena būtina sąlyga, kuri yra esminė ir privaloma – santuoka paremtos šeimos tapatumo saugojimo, vertinimo ir iškėlimo pripažinimas. Šis pripažinimas simbolizuoja aiškią demarkacijos liniją tarp teisingai suvokiamos šeimos, ir visų kitų gyvenimo nesusituokus formų.
