Panašu, kad Vladimiras Putinas iš Dalios Grybauskaitės neišgirdo, kurioje energetikos sistemoje dirbs Lietuva.
Maloni staigmena: Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas gražiai pasveikino Lietuvą su Kovo 11-osios jubiliejumi. Juk visai neseniai Rusijos užsienio reikalų ministerija buvo drėbusi, kad 1991-ųjų sausį jokios Lietuvos valstybės nebuvo. O D.Medvedevas staiga ima vertinti visai kitaip. „Esu dėkingas už kvietimą į šventines Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio iškilmes Vilniuje. Norėčiau pasveikinti su jubiliejumi ir palinkėti Jums ir visiems Lietuvos gyventojams visokeriopos sėkmės“, – tokį D.Medvedevo laišką gavo mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Negalime labai priekaištauti Rusijos vadovui, kad jis pats negalės dalyvauti Kovo 11-osios iškilmėse „dėl anksčiau numatytų tarptautinių įsipareigojimų“, nes D.Grybauskaitė tikrai per vėlai nusprendė jį pakviesti. Tačiau atvyks Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinės komisijos pirmininkas Rusijos transporto ministras Igoris Levitinas. Malonu, kad Rusija vėl žiūri į Lietuvą kaip į valstybę, atkurtą po okupacijos, o ne kaip į apverkiamos Sovietų Sąjungos sugriuvimo pasekmę.
Helsinkyje vykusiame Baltijos jūros valstybių forume Rusijos premjeras Vladimiras Putinas tik Estijos ir Latvijos prezidentus pakvietė į Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimą gegužės 9-ąją (nors prezidentus turėtų kviesti prezidentas). Lietuvos tokiais saldainiais net neerzino. Neužsiminė apie tokį kvietimą ir D.Medvedevas.
D.Grybauskaitė įvertino, kad taip Rusija nenori mūsų pastatyti į nepatogią padėtį. Juk Prezidento Valdo Adamkaus atsisakymas dalyvauti Rusijos pergalės iškilmėse demonstravo, kad Lietuvai Antrasis pasaulinis karas baigėsi tik 1990 m. kovo 11-ąją.
Kas čia dabar vyksta? Rusija priima Lietuvos žaidimo taisykles, nebeneigia buvusios okupacijos, nebeprimeta mums savo perrašytos istorijos? Ir netgi rodo mums ypač pagarbų dėmesį. D.Medvedevas pakvietė Lietuvos Prezidentę vizito jai patogiu laiku. O V.Putinas Helsinkyje parodė iniciatyvą svarbiam pokalbiui su D.Grybauskaite.
Santykių atšildymo raktas ir slypi tame pokalbyje. Ko siekė V.Putinas? Pasižadėjimas tiekti Lietuvai daugiau dujų ir net užuomina apie mažesnę jų kainą, tikinimai, kad Rusija galėjo Lietuvą išgelbėti iš krizės, jei santykiai būtų šiltesni – visa tai tik gražūs žiedeliai, tikrinant, kaip jie kvepės Leningrade studijavusiai D.Grybauskaitei.
Pagarba Prezidentei, mandagiai bet tvirtai pabrėžusiai, kad Lietuva mato narystės Europos Sąjungoje perspektyvą.
V.Putino pranešimas apie tai, kad Rusija iš lenkų ketina pirkti buvusią „Mažeikių naftą“ (dabartinę įmonę „Orlen Lietuva“) irgi nebuvo pagrindinis pokalbio tikslas. Mūsų Prezidentė paklausė, o Rusijos premjeras atsakė, kad vyksta derybos. V.Putino pažadas atsukti „Družbos“ naftotiekio sklendę buvo įžūliai atviras pareiškimas, kad ji užsukta politiškai. Tačiau tai irgi nebuvo pagrindinis susitikimo tikslas.
Pokalbio pagrindas – kvietimas Lietuvai dalyvauti Karaliaučiaus atominės elektrinės statyboje. D.Grybauskaitė atmetė kvietimą pareiškusi, kad mes statysime savą. Bet mes nežinome, ar toliau buvo aptarinėjamos „techninės detalės“. O jos ir yra V.Putino žvalgytuvių esmė.
Rusijai ypač rūpi, ar Lietuvos elektros energijos sistema liks Rusijos kontroliuojamame žiede ir tik prie Lenkijos sienos Alytaus–Elko nuolatinės srovės intarpo stotimi bus sujungta su Vakarų Europos sinchronine sistema UCTE. O jeigu visa Lietuvos elektros energetika su nauja atomine dirbs UCTE dažnių režimu, ant plauko pakimba ne tik planuojama Karaliaučiaus atominė. Iš visų pusių Vakarų apgaubtas Karaliaučius techniškai negalėtų likti Rusijos energetikos sistemoje. Neseniai Karaliaučiuje įvykęs daugiatūkstantinis mitingas, kuriame reikalauta net V.Putino atsistatydinimo, – ženklas, kad toks suvakarėjimas šiam kraštui galbūt visai patiktų.
Panašu, kad V.Putinas iš D.Grybaus kaitės neišgirdo, kurioje energetikos sistemoje dirbs Lietuva. Mes patys dar nežinome (gal tai valstybės paslaptis?). Galime tik įsivaizduoti, kokia „visuomenės intereso prieš atominę“ banga už rusiškus pinigus būtų sukurstyta, jei pasiryžtume srovės dažnio keitiklį statyti prie Baltarusijos, o ne prie Lenkijos sienos.
O jei pasižadėtume Rusijai išlikti jos žiede, ne tik gražių sveikinimų sulauktume Kovo 11-ąją. Gal net ir okupacijos žalą Rusija sutiktų atlyginti (na, ne milijardais suskaičiuotą, bet derybas galima pradėti). Ką čia reiškia Rusijai ta istorija, jei dabar Lietuva sutiktų įstoti „į atsinaujinančią energetinę konfederaciją“.
Premjerui Andriui Kubiliui dabar tikrai neverta gaudyti gandus: parduos ar neparduos lenkai rusams Mažeikių įmonės akcijas. Reikėtų pačiu aukščiausiu lygiu su Lenkija tartis, ar dar esame tvirti strateginiai partneriai, ar kartojame prieškario klaidą – valgome Rusijos saldainius vienas nuo kito nusisukę.
