Tomas Čyvas užima vadinamąją moralinę poziciją, diskutuodamas apie sovietinę praeitį, bet dažnai tokia pozicija yra rizikinga, nes jai trūksta objektyvumo, ir joje gali slypėti veidmainystė. Sovietinė praeitis dėl represijų, persekiojimų ir kitų blogybių nemažai lietuvių yra vis dar yra itin skaudi. Todėl suprantama, kad diskutuojant apie ją, neretai trūksta elementaraus sveiku protu paremto kritiškumo ir sąžiningumo.
Tačiau negalima neigti sovietinės praeities dėl to, kad jos neva neturėjo būti. Jei jau pralaimėjusi Vokietija buvo padalinta, tuomet Lietuvai sovietinė okupacija buvo neišvengiamybė. Antrąjį pasaulinį karą laimėjusi Sovietų Sąjunga ir paaukojusi daugybę savo gyventojų, kad padėtų išgelbėti didžiąsias Europos valstybes nuo hitlerinės Vokietijos, paprasčiausiai elgėsi, vadovaudamasi realpolitik principais. Negi kas nors galėjo tikėtis, kad ji atsitrauks ir toliau liks pakankamai izoliuota kaip ir tarpukariu? SSRS siekė įtvirtinti savo įtaką Europoje už tai, kad smarkiai prisidėjo prie Sąjungininkų pergalės. Deja, Lietuva ir jos gyventojai, kaip ir nemažai kitų Europos tautų, papuolė į visą tą karo ir pokario mėsmalę.
Taip, Lietuva išgyveno žiaurią agresiją ir okupaciją. Tačiau apie kai kuriuos istorinius faktus vengiama diskutuoti, tarsi jų nebūtų buvę. Tokiu būdu viešojoje erdvėje konstruojama kitokia Lietuvos istorija, ir daugelis Lietuvos gyventojų ją žino kitokią nei ji buvo iš tikrųjų. Tai nėra sąžininga, o dėl visos istorijos ir sovietinės praeities, kaip ir dėl nepriklausomybės atgavimo laikotarpio po komunizmo žlugimo reikia būti kritiškiems ir sąžiningiems.
Paprastai neprisimenama, kad Vilnius 1939 metų rudenį buvo atgautas su Sovietų Sąjungos pagalba. Apie tai, kad Molotovo-Ribentropo pakto slaptajame protokole buvo pripažintas Lietuvos interesas Vilniuje ir jo regione, apskritai nekalbama. Paprastai tie lietuviai, kurie tiesiogiai prisidėjo prie sovietinio režimo instaliavimo, yra smerkiami, tačiau tai yra svarbus istorinis faktas, vertinant pačios Lietuvos vaidmenį sovietinėje okupacijoje. Smetoninis tarpukario režimo laikotarpis vis dar dažnai pateikiamas kaip aukso amžius, nes Lietuva buvo nepriklausoma, nors šis režimas buvo autoritarinis, su dažna nepaprastąja padėtimi, opozicijos persekiojimais ir pilietinių laisvių apribojimais.
Laikotarpis, kai Lietuva antrą kartą atgavo nepriklausomybę, taip pat vis dar absoliučiai idealizuojamas ir romantizuojamas, nors dalis Kovo 11 d. akto signatarų net nenorėjo, kad Lietuva taptų demokratinė valstybė. Nepriklausomybė buvo svarbiausias tikslas, autoritarinio režimo galimybė nebuvo automatiškai atmesta, o pačiame Kovo 11 d. akte buvo tik menkutė nuoroda į demokratiją ir žmogaus teises. Buvo suvokta, kad be demokratijos Lietuva vargiai „grįš“ į Europą. Dalis signatarų elgėsi iš paprasčiausio išskaičiavimo – negi niekas nesuvokė, kad neišvengiamai laukia fundamentalios reformos, laisvosios rinkos kūrimas, privatizacija?
Reaguojant į konkretesnius Tomo Čyvo teiginius, kokie dalykai buvo geri sovietiniame režime? Manau, Tomas Čyvas pats rastų atsakymą į šį klausimą. Mano požiūris yra svarbiausia vengti pernelyg supaprastintos „gero-blogo“ dichotomijos ir į istoriją žvelgti kritiškai. Tikrai negalima pamiršti, ką sovietinė santvarka „nužudė, terorizavo, buožino“, bet nereikia dėl to amžinai „užsiciklinti“, o daugiau galvoti apie ateitį. Ne visi turėjo galimybę įsigyti deficitines knygas ar prabangų servisą – buvo nemažai ir tų, kuriems didžiausias „blatas“ buvo mandarinai per Velykas. Tačiau „blatas“, nors ir gimdė nelygybę, iš dalies padėjo kurti tam tikrą bendruomeniškumą tarp įvairių žmonių sluoksnių valstybės griežtai kontroliuojamoje ir hierarchinėje visuomenėje. Humoras, sovietinės santvarkos kritika ir pasijuokimas iš buitinių situacijų, kurios galėjo atsitikti tik SSRS, atsispindėjo ne tik anekdotuose, bet ir filmuose, knygose, teatre.
Praeities ir istorijos nepakeisi. Karai ir okupacijos yra istorijos faktai ir gyvenimo dalis, kaip ir artimųjų bei mylimųjų netektys, ligos ir kitos nelaimės. Ir nori nenori kiekvienas anksčiau ar vėliau susiduria su panašiais sunkumais, todėl nelabai ir „prisitreniruosi“, kai atsitinka tai, kas galiausiai tampa neišvengiama. Svarbiausia, kaip į tai žiūri ir ar tai padeda judėti į priekį. Lietuva turi tapti save gerbianti ir drąsi šalis, o ne be perstojo verkšlenanti dėl jai tekusios sunkios istorijos. Ar ne geriau yra tiesiog pasveikinti visus su Nepriklausomybės diena ir tuo pasidžiaugti, nes tikrai yra dėl ko?
Susiję tekstai
Politologė: V.Landsbergio pareiškimai – keisti, jei ne absurdiški
Tomas Čyvas: Kovo 11, patriarchai, aktoriai ir mokslininkai
