Komentarai ir analizė

Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Generalinė prokuratūra jau ne vienus metus yra labai nepriklausomos institucijos. Ne tik pagal įstatymus, bet ir pagal nuotaiką bei savo pačių poreikius. VSD informaciją apie šalies valdžios korupciją ir parsidavėliškumą kaupia tik vidaus naudojimui ir rašo pažymas, kurias perduoda iš kabineto į kabinetą. Net su slapta informacija turintys teisę dirbti parlamentarai negali susipažinti su paslapčių aruodais.

Ką daryti ir ko nedaryti, kad krizės pasekmės nebūtų ypač sunkios? To galime pasimokyti iš kitų kraštų patirties, aišku, įvertinant mūsų situaciją,  panaudojant tai, kas tinka mums. Priemones galima suskirstyti į trumpalaikes, sakytume, greitojo reagavimo, kurios skirtos švelninti krizės poveikį,  paspartinti išėjimą iš jos, ir ilgalaikes – nuo jų priklausys, kaip gyvensime po krizės.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimas dėl Rusijos vadovo Dmitrijaus Medvedevo pakvietimo į kovo 11 d. iškilmes, o tiksliau – šio kvietimo forma, buvo aršiai kritikuojama ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijos žiniasklaidoje. Draugiškumo ženklas Rusijoje priimtas su arogancija ir patyčiomis. Netinkamas tonas Lietuvos žiniasklaida labai audringai sureagavo į prezidentės viešai išsakytą iniciatyvą pakviesti D.Medvedevą į mūsų nepriklausomybės 20-mečio šventę.

Sveikatos apsaugos sistemos reforma pamažu įgauna pagreitį. Štai 2009 m. gruodžio 7 dieną Vyriausybė patvirtino nutarimą dėl Nr. 1654 „Dėl Sveikatos Priežiūros Įstaigų ir Paslaugų Restruktūrizavimo Trečiojo Etapo Programos Patvirtinimo“. Jame išdėstytas sąrašėlis kurioms ligoninėms pasisekė tapti regioninėmis, kurioms teks tapti rajoninėmis, teikiančiomis tik labiausiai paplitusias  ir nesudėtingas gydymo paslaugas - priėmimo ir skubios pagalbos, terapijos, slaugos ir palaikomojo gydymo, di...

Nepaisydamas žmonių lūkesčių, Seimas iki Kalėdų nepradėjo svarstyti antikorupcinių priemonių paketo, o siūlymai dėl senaties termino sustabdymo ir išplėstinės turto konfiskacijos neteisėtai praturtėjus Seimo dar nepasiekė. Dabar premjeras Andrius Kubilius kreipėsi į Seimo pirmininkę Ireną Degutienę ragindamas svarstyti įstatymus, susijusius su požiūriu į valstybės tarnybą, ir valdininkų padarytą žalą.

Sąjūdžio pastangomis atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę tikėtasi, kad ji taps demokratine ir laisva šalimi. Priklausomybė civilizuotų ir demokratiškų Vakarų šalių bendrijai turėjo tapti papildoma garantija, jog mūsų šalies piliečiams niekada nebeteks patirti ne tik totalitarinio valdymo baisumų, bet net ir menkiausių jo apraiškų. Atrodė, kad Lietuvoje bus tvirtai ginamos žmogaus ir piliečio teisės, o ypač – Konstitucijoje įtvirtinta sąžinės, minties ir žodžio laisvė.

Kas mes būtume be Sausio 13-sios? Beveidė minia, klajojanti supermarketų dykvietėm, išplėstais vyzdžiais, reginčiais vien savojo ego sukurtus miražus...Kas mes būtume be Kražių skerdynių, 1941-jų sukilimo, Romo Kalantos? Žmonių sambūris, uždarytas gimties ir mirties spąstuose, medituojantis vien haliucinuojančią gerovės vaivorykštę... Be Tėvynės, be tėviškės, be namų slenksčio.

Kiekviena karta ieško praeities laikotarpių, į kuriuos gali atsiremti. Aš manau, kad tokie laikotarpiai gali būti tie, kuriuose buvo aktualizuota laisvės idėja: tai ir LDK laikai, ir XIX amžiaus sukilimai, savanorių kovos, pokario partizanai ir, be abejo, Sąjūdis bei Sausio 13-oji. Gaila, kad mūsų istorikai nelabai kreipia dėmesio į šį laikotarpį. Tačiau reikia pabandyti suprasti, kas anuomet vyko. Rusijoje jau ilgą laiką bandoma įtvirtinti sąmokslo teoriją.

Šią savaitę po daugiau nei pusės mėnesio pertraukos bus pratęsta Seimo sesija, kai parlamento nariai grįš pailsėję po Kalėdų atostogų. Vieni jas praleido be rūpesčių Lietuvoje, kiti grįžo iš tolimesnių kraštų. Valdžia tai gali sau leisti, o didžioji dalis Lietuvos žmonių per ekonomikos krizę - ne. Valdžia nesupranta, kad jai besvarstant, keliais šimtais ar tūkstančiu litų susimažinti parlamentines išlaidas, o prieš tai 10 ar 15 proc.

Senovės graikų teisingumo deivė Temidė iš tikrųjų yra išdurtomis akimis ir už nugaros surištomis rankomis. Nugalėta ir parsidavusi. Tokią jos statulą būtų galima statyti prie kai kurių Lietuvos teismų. Pirmoji byla Neseniai Vilniaus apygardos teismo teisėja Teresėlė Kazlauskienė paskelbė nuosprendį garsiausio šalies cigarečių kontrabandininko Viliaus Karaliaus byloje. Kontrabandos baronas atsipirko mažesne bausme, nei skiriama už vištos vagystę.

Gyvenimas vejasi, patvirtindamas mano mintis. Sakiau, kad prancūzai kitaip supranta pakantumą, ir štai Prancūzijos prezidentas kultūros ministru paskyrė buvusio prancūzų prezidento Fransua Miterano sūnėną. Prieš kelerius metus sūnėnas išleido knygą, kurioje pasakoja apie savo, kaip homoseksualo, gyvenimą. Ir nė vienas laikraštis nepasibaisėjo, nesimėgavo naujojo kultūros ministro asmeninio gyvenimo akimirkomis, kaip kad mes mėgaujamės kiekvienu mūsų politikų nusičiaudėjimu.

Paaiškinimų, kodėl musų ūkį ištiko krizė, kas ją paskatino, yra įvairiausių. Tai ir vietiniai bankai, kurie dalijo kreditus, paskui staiga nustojo lengvai skolinti, ir išorinis poveikis. Teigiama, kad mūsų nuosmukį sąlygojo pasaulinė krizė, taip pat valiutų valdybos modelis – kadangi litas susietas su euru, sunku devalvuoti litą.

Migracijos reiškinys egzistuoja tiek laiko, kiek egzistuoja pati žmonija. Ankstyvaisiais amžiais žmones į naujas žemes vijo gausesnio ir geresnio maisto paieškos, vėliau – marai, stichinės nelaimės, judėjimą skatino ir naujų teritorijų užgrobimai ar naujų žemių atradimai. Dabar iš savo gyvenamosios vietos į svetimas žmones gena kariniai konfliktai, žmogaus teisių pažeidimai, ekonominiai, kultūriniai, socialiniai ar net geografiniai veiksniai.

„Mes vis dar esame kare ir, atrodo, kariaujame amerikiečių pusėje. Tai viena. Antra, tokiomis kalbomis eskaluojame Amerikos pasitraukimą iš regiono, puikiai žinodami, kokią reikšmę Amerikos veiksmai turi Lietuvai kaip valstybei. Dabar gavosi taip, kad ne tik Ameriką išstumiame, bet ir savo žmones atiduodame teroristų taikiniams“. Štai taip. Pasirodo, karas jau vyksta, Lietuva irgi kariauja.

Kažkam Lietuvoje periodiškai iškyla poreikis pasityčioti iš Lietuvos vėliavos. Beveik prieš metus apie vieną tokį atvejį rašiau straipsnį "Vargšai ir vėliava". Neseniai apsireiškė dar vienas vargeta - Vilniaus universiteto docentas Paulius Subačius, kuris dar kartą su pasimėgavimu viešai išsityčiojo iš Lietuvos vėliavos, pareikšdamas, kad Lietuvos bėdos su įvaizdžiu prasidėjo nuo afrikietiškos vėliavos.

Paryžius – kaip gyva būtybė: man staiga susidarė toks įspūdis, kai devintą ryto išėjęs į gatvę pačiame centre (Saint-André des Arts), neišvydau nė vieno žmogaus. Tik po minutės pasirodė iš boulangerie (bulanžri, kepyklėlės) grįžtantis mesje su garsiąja bagete (ilgu batonu) rankoje. Dar po minutės praėjo dvi moterys. Ir vėl visiškai tuščia gatvė. Prabėgs vos valanda, ir pasirodys žmonės. O dar po valandos, apie pietus, aplinkinės kavinės bus prigrūstos.

Uždaryta Ignalinos atominė elektrinė. Lietuvos Nepriklausomybė dėl to greičiausiai nenukentės. Veikiausiai ji bus tokia pat, kaip ir per praėjusius dvidešimt banguotų Nepriklausomybės metų. Reikia padėkoti elektrinės kolektyvui ir visų mums padėjusių valstybių specialistams, kad tas Nepriklausomybės etapas praėjo saugiai. Būtų gerai, kad ilgus metus truksiantis uždarymas būtų toks pat saugus. Kiekvienai tautai svarbu užsitikrinti būtinas energetines reikmes ateičiai.

Nežinome, kaip kvepia Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) pinigas juanis - nesame joje buvę, ir šio pinigo neuostėme. Vis dėlto, turbūt jo kvapas greičiausiai toks pat kaip dolerio ar euro, tik poveikis labiau primena afrodiziaką. Kaip kitaip paaiškinti tokią milžinišką pasaulio ir Lietuvos galingųjų (beveik seksualinę) trauką Kinijai? Paprastai kalbant, seksas (atsiprašome, verslas) su Kinija tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje vyksta jau seniai - bent dešimtmetį.

Šįmet šalis rengėsi visus metus švęsti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Šventė buvo, bet galbūt ne tokia, kokios visi laukė. Skani lietuviška žmogiena Man keistieji 2009-ieji panašūs į miuziklą „Svynis Todas: demonas kirpėjas“. Viena vertus, linksma, bet ir kraują imituojantys dažai liejasi upeliais. Demonai kirpėjai, nueinančiais metais skutę ir kirpę Lietuvą, nėra anonimai. Per vieną naktį pakeitę mokesčius, jie apkarpė ir daugelio dirbančių žmonių pajamas.

Tikėjimas – didi jėga. Žmogus, bendruomenės ar ištisos tautos, gali daryti pačius tikriausius stebuklus, kai yra tikėjimas. Stebuklai: nuo prasiskyrusios jūros, apie ką rašo Biblija iki pirmųjų žmogaus žingsnių Mėnulyje, nuo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno iki 1990 metų kovo 11-osios. Pernelyg pompastiška? Galima ir arčiau tikrovės.

Jau keletą mėnesių Lietuvoje visi, kas netingi, ieško gana didelio daikto – kalėjimo, ir ne bet kokio, o CŽV kalėjimo. Biurokratiniais terminais kalbant, o šiuo atveju tai būtų tiksliau, tai objektas, skirtas kalinių laikymui, su ypatinga apsauga, vidiniu kiemu, apsaugos bokštais ir t.t. Daiktus turime vadinti realiais terminais, o ne viešųjų ryšių primestomis klišėmis. CŽV kalėjimo Lietuvoje nėra ir negalėjo būti.

Baigiasi Lietuvos tūkstantmečio metai, netrukus išgyvensime šv. Kalėdų stebuklą. Ką Kristaus gimimas davė Lietuvai per šį tūkstantį metų? Kokį pėdsaką Lietuvos gyvenime paliko ne tik katalikų, bet ir protestantų - reformatų ir liuteronų, o taip pat stačiatikių tikėjimas, šviesiausios asmenybės, išpažinusios vieną ar kitą krikščionišką tikėjimą? Kas šiandien ekonominio sunkmečio Lietuvoje gali žadinti viltį ir pasitikėjimą? Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Neprik...

Atsistatydinus VSD vadovui Povilui Malakauskui, pasak Valentino Mazuronio „nepakankamai atsispyrusiam antivalstybininkų grupei“, atsiranda galimybė realiems pasikeitimams Saugumo departamente. Berods, ir politinė valia tam baigia subręsti. Prezidentė ir Premjeras kalba beveik vienu balsu.

Tautinio humoro klasikas Juozas Erlickas, apibūdindamas Lietuvos kadrų politiką, taip juokavo: „Greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, nei muitininkas pateks į kalėjimą.“ Senus veltėdžius keičiame Pastaruoju metu Lietuvoje nušienauta daug vadovų. Pagaliau krito Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinis direktorius Povilas Malakauskas ir subraškėjo ambasadoriaus Gruzijoje Mečio Laurinkaus kėdė.

Vienam iš keturių žmonių nors kartą gyvenime prireikia perpilti kraujo. Todėl visi esame suinteresuoti rūpintis, kad ištikus nelaimei gydymo įstaigoje pakaktų mums reikalingo kraujo, iš anksto patikimai ištirto ir paruošto perpylimui, be jokių mirtinų užkratų. Per kraują gali būti perduoti ŽIV, hepatito C ir hepatito B virusai - infekcijos, labai dažnai pasiglemžiančios ligonio gyvybę.

Prezidentei nelieka nieko kito, kaip patvirtinti Seimo priimtą biudžetą ir prarasti dalies tautos pasitikėjimą. Nepatvirtindama biudžeto, ji rizikuotų sugriauti valdančiąją koaliciją ir prarasti kitos dalies tautos pasitikėjimą. Reitingai abiem atvejais žada smukti, tiesa, naujos valdančiosios daugumos formavimas, naujos Vyriausybės tvirtinimas netolimoje ateityje suteiktų šiokių tokių dividendų. A. Kubilių gelbėja vienas „netyčiukas“ po kito.

“Politinis korektiškumas” arba “Realioji politika” – bene dažniausiai vartojamos sąvokos tarptautinių santykių kontekste, tačiau ypatingai pasibjaurėtinai jos skamba kalbant apie tikrąsias žmogaus bei tautų apsisprendimo teises. Simboliška: gruodžio 10-ąją, kai oficialiai pasaulyje minima Žmogaus teisių diena, ničniekuo taikai nenusipelnęs veikėjas gauna Nobelio taikos premiją.

Vilniečių pasitikėjimo nė už centą neturintis sostinės meras Vilius Navickas toliau demonstruoja, kad visi turi tarnauti tik jam ir jo kompanijai. Kaip baudžiavos laikais. Prisiminkime: V. Navickas tapo Vilniaus meru per perversmą, iš šio posto išgrūdęs Juozą Imbrasą. Kaip žinoma, tokie perversmai Lietuvoje vyksta tik už pinigus. Už labai didelius pinigus. Tai verslas. Investuoji į sukilimą vieną sumą, per valdymą pasiimi bent jau dešimteriopai. O jei save gerbi – ir šimteriopai.

Generolo Povilo Malakausko atsistatydinimas, kaip jau įprasta Lietuvos Respublikoje, gerokai pavėlavo. Minėtas nematomojo fronto karvedys savaime nelabai įdomus. Jokio savarankiško vaidmens Lietuvos istorijoje jis nesuvaidino. Bent jau taip atrodo žiūrint į viešai prieinamą ir žurnalistui pasiekiamą informaciją.

Vis dėl to teisingai senoliai sakydavo: „Niekad neik su Velniu obuoliauti“. Štai susidėjo berniukai ir mergaitės, pasivadinę skambiu „valstybininkų“ vardu, su Šėtono imperijos emisarais, ir jau prieina liepto galą. O dar neseniai atrodė galingi Lietuvoje kaip niekas kitas – viskas buvo jų rankose: prezidentūra su prezidentu, pozicija su opozicija, ministerijos (pradedant nuo Užsienio), teismai (įskaitant Konstitucinį), spec. tarnybos ir nacionalinė spauda kartu su nacionaliniu transliuotoju.

Svarbiausia Lietuvos problema – tai kvailiai ir biudžeto vagys valdžioje. Jie teigia, kad daug ir sunkiai dirba. Sako kalbas, rašo kalnus popierių, nemiega naktimis – vargsta, nabagai, ieškodami, kaip subalansuoti tautiečių piniginių turinį. Nuo alkoholio, kavos ir apsirijimo ištinusiais veidais aiškina apie solidarumą, atsakingumą, vertybes ir susitelkimą gerovės vardan. Ne tautiečių, o jų gerovės.

„Vieningoji Europa“ – tai viena populiariausių frazių politikų lūpose. Turime Europos Sąjungą ratifikuojančią mūsų vienybę, nebėra Berlyno sienos, kuri skyrė Rytus nuo Vakarų. Visi esame apkloti vienybės antklode. Tačiau kas dedasi po ja? Kaip mes patys žiūrime vieni į kitus? Ar nesivadovaujame stereotipais? Ar Berlyno siena nugriauta visų europiečių galvose?  Žinoma, padėti lygybės ženklą tarp Rytų ir Vakarų Europos nebūtų teisinga. Mes, rytiečiai, esame naujokai  Europos Sąjungoje.

„Esame ne akli – ekonominės problemos virsta žmonių problemomis. Galime prognozuoti įmonių, stambiųjų įmonių bankrotus, tad gali tekti suvaldyti ir tokią situaciją“, – taip lygiai prieš metus kalbėjo premjeras Andrius Kubilius. Praėjusių metų gruodžio pradžioje suformuota penkioliktoji po nepriklausomybės atkūrimo A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė pradėjo darbą ekstremaliomis sąlygomis. Ekonomiką, vaizdžiai tariant, buvo ištikęs širdies smūgis. Kraujo (pinigų) apytaka buvo sustojusi.

Žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo faktas, jog praėjusį šeštadienį į Lietuvą buvo atvykęs Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas. Jau ne vienerius metus Rusijos aukšti pareigūnai aplenkia Lietuvą, todėl šis vizitas galėjo tapti gera proga aptarti dvišalius santykius parlamentiniu lygmeniu. Tačiau taip neįvyko. Šeštadienį K.Kosačiovas kaip svečias dalyvavo naujai įsteigtos K.Prunskienės Lietuvos liaudies sąjungos steigiamajame suvažiavime.

Pirmąją žiemos dieną pabrangus šilumai, mirus dar vienam žmogui nuo kiaulių gripo ir pažadėjus sumažinti pensininkams pensijas, Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Andrius Kubilius, paklaustas, ką reikės daryti žiemą sunkiai besiverčiantiems pensininkams, kaip visada, krenkštelėjęs susijuokė ir atsakė, jog yra gyvenimas ir mirtis, ir tai esąs „Dievo dėsnis“. Sunku pasakyti, ar save premjeras Dievu laiko, tačiau, kai valdžios vyrai imasi teologijos, kur tereikia žemiškos logikos (pavalgyti...

Šiame straipsnyje panagrinėsime socialinio draudimo problemas, pasitelkdami vieną radikalų pavyzdį. Pagrindinė šios dienos socialinio draudimo sistemos problema – šios sistemos biudžeto deficitas. Lengviausias būdas bent vienam mėnesiui panaikinti einamąjį deficitą – mažinti visas išmokas 25 proc., t.y. įvesti indeksavimo koeficientą visoms Sodros išmokoms, kuris būtų lygus 0.75. Vietoj vieno lito, Sodra išleistų 75 ct., bet kurioms savo išmokoms.

Tolerancijos problema Lietuvoje šiandien labai aktuali. Tiesa, dažniausiai kalbama apie draudimus organizuoti gėjų paradus. Prieš kelis metus stebėjau tokį gėjų paradą Paryžiuje. Buvo labai linksma ir visai nebaisu. Gėjai patys iš savęs juokėsi – jie tiesiog kvailiojo! Kvailai rengėsi, kvailai mosikavo didžiuliais pripūstais falais–balionais. Tai buvo tarsi cirkas.

Problemos būna įvairios – mažos ir didelės, paprastos ir sudėtingos. Bet visos jos paprastai būna išsprendžiamos, jei tik iš tikrųjų yra noro jas išspręsti. O kai nėra to noro, kitaip dar vadinamo gera valia, tai ir pati paprasčiausia, vos kelių minučių protinių pastangų reikalaujanti problemėlė tampa niekaip neįveikiamu brūzgynu.

Klausimas dėl tiesiogiai renkamo mero jau keli metai yra viešų ir, reikia manyti, ne tik viešų svarstymų objektas. Manau, didesnė dalis piliečių pritaria tiesioginių mero rinkimų idėjai, tiesa, nesukdama galvos dėl jo statuso ir funkcijų. Kaip žinome, tokiai idėjai pritarė ir buvęs valstybės vadovas Valdas Adamkus. Jei neklystu, jai pritaria ir dabartinė valstybės galva – Dalia Grybauskaitė.

Po to, kai buvęs liberalcentristų lyderis Artūras Zuokas pareiškė, jog pasitraukia iš Seimo, netrūko svarstymų, kodėl taip atsitiko. Yra manančiųjų, kad tai padaryta spontaniškai, išprovokavus Seimo opozicijos lyderiui Valentinui Mazuroniui, kuris paklausė, ar negana teikti gražiai skambančius siūlymus, kurie nesuderinti nei su savo frakcija, nei valdančiąja koalicija, ir ar A.Zuokas žino, ką daryti, jei jo siūlymai nebūtų priimti.

Paskutiniame nepolitinės piliečių asociacijos „Jungtinis demokratinis judėjimas“ (JDJ) mitinge, vykusiame lapkričio 28 d. Kaune, Kęstutis Čilinskas paskelbė „antrą Sąjūdį“ – antioligarchinį ir bene svarbiausią priemonę pažaboti oligarchiją – piliečių renkamo valstybės tribunolo įkūrimą. Ką reiškia nepolitinė asociacija su politiniais reikalavimais – žino tik pats K. Čilinskas.

Tautos blaivintoju prisistatantis Aurelijus Veryga šį karta panoro tapti matematikos ekspertu, kuris užsimojo perskaičiuoti VMI pateikiamus skaičius bei įvertinti Seimo narių, medicinos ekspertų  matematinius sugebėjimus. Ir pats „pasiklydo“ skaičiuodamas – supainiojo akcizo surinkimo ir pardavimų skaičius bei procentus.

Demokratijos plėtros ir vietos savivaldos stiprinimo požiūriu būtų naudinga labiau demokratizuoti seniūnijų valdymą, juolab, kad imamasi stiprinti jų galias. Nemanau, kad teisingausias ir racionaliausias žingsnis šia kryptimi būtų tiesioginiai seniūno rinkimai, kaip kai kas siūlo.

Netikiu savomis ausimis – biudžeto deficitas Prancūzijoje jau šiandien siekia 7% ir toliau auga. Prancūzija pinigų neturi, bet šiomis dienomis sumažino PVM restoranams nuo 19,5% iki 5%. Dėl to Paryžiaus restoranuose meniu kainos nukrito 10-20%. Ir ji pakėlė minimalią algą. Tuomet, kai JAV ir Anglijoje bankai atleidinėja darbuotojus, nes nėra pinigų jų algoms – visi Prancūzijos bankų darbuotojai savo vietose.

Seime verda ginčai dėl 2010 metų biudžeto patvirtinimo. Pozicija aiškina, kaip jie taupo ir toliau dar daugiau taupys, opozicijos politikai išsijuosę kritikuoja valdančiuosius, kaltindami šiuos mažų mažiausiai neūkiškumu. Pažiūrėkime į biudžetą ne politiko, finansininko ar ekonomisto, o paprasto žmogaus žvilgsniu. Taigi, Vyriausybės parengtame ir Seimui svarstyti pateiktame 2010 metų biudžeto projekte planuojama, kad valstybės biudžeto pajamos be ES paramos sudarys 13152 mln.

Paskelbus gripo epidemiją Lietuvoje ir į Anapilį iškeliavus pirmosioms pandemijos aukoms, žmonėms kilo daug klausimų. Kuo skiriasi dabar visus gąsdinantis kiaulių gripas nuo į peršalimą panašaus sezoninio gripo, žinomo ne vieną dešimtmetį? Ką reiškia jo mutacijos iš pradžių į paukščių gripą, o dabar ir kiaulių gripą? Ar nuo pandeminio gripo gali pagelbėti vakcinos, kurios iki šiol vėluoja? Ar jos nepavojingos žmogui? Ar saugantis nuo pandeminio gripo gali pagelbėti natūralūs produktai, homeopa...

Šiaulių apygardos teismo pirmininkas Boleslovas Kalainis, konvejeriu laiminantis Valstybės saugumo departamento (VSD) prašymus slapta klausytis Lietuvos žurnalistų pokalbių, tvirtina viską darantis teisėtai. Ne ką daugiau galėjo pasakyti parlamentinės komisijos nariai, kaip jiems sekasi Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pavedimu tirti žurnalistų šnipinėjimo skandalą. "Šios temos nėra viešos ir aš negaliu apie tai kalbėti.

Dar visai neseniai Lietuvos pilietybių suteikimas „išimties tvarka“ labai primindavo Kėdainiuose rengiamas Ledų šventes, kurių metu ant dalyvių galvų pasipila tūkstančiai porcijų nemokamų ledų. Šimtai lietuviškų pasų būdavo išdalinami nieko bendro su Lietuvą neturintiems asmenims, kurių nuopelnai mūsų šaliai būdavo niekam nežinomi. Galima tik numanyti, jog nuopelnų, matyt, visgi būta, bet ne Lietuvai, o „priėjimą turintiems“ veikėjams, kurie ir įtraukdavo tuos užsieniečius į sąrašus.

Vienerių metų Seimo darbas daugelio politikų, analitikų bei visuomenės yra įvertintas pakankamai neigiamai. Nevengiant emocijų kalbama apie Seimo narių kultūros stoką, neprofesionalumą bei negebėjimą suvokti savo pareigos Lietuvai. Kiekviena liga turi savo priežastis, eigą ir gydymo būdus. Taigi, pasinaudodami ligos metafora, pabandykime atrasti šio Seimo bėdų pradžią. Seimas funkcionuoja politinių partijų, laimėjusių daugumą, frakcijų iniciatyvos dėka.