• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

V.Ušacko era Užsienio reikalų žinyboje truko neilgai – šiek tiek daugiau nei vienerius metus. Dar praėjusių metų pavasarį komentare rašiau, kad ministro darbas – visiškai kita sritis, nei vadinamojo karjeros diplomato. Kiekvienam darbui reikalingas atitinkamas pasiruošimas. Politikas yra grūdinamas Seimo batalijose, partinėje veikloje. Karjeros diplomatų paskyrimas vadovauti URM – nebrandžios demokratijos arba totalitarinių režimų požymis.

REKLAMA
REKLAMA

Tokie nomenklatūriniai ministrai „specialistai“ dažniausiai klusniai vykdo valią tų, kas juos ten dirbti pasiuntė. Tai tampa ypač ryšku, vykstant užkulisiniams paskyrimams. Nebrandžios demokratijos sąlygomis ir nesant pakankamai pasiruošusių šiam darbui politikų, profesionalaus diplomato paskyrimas galėtų būti įgyvendintas, kaip tam tikras pereinamasis „tarpinis sprendimas“. Tačiau pereinamasis laikotarpis neturėtų trukti pernelyg ilgai. Mes gi užsienio reikalų ministro, kuris būtų politikas, neturime nuo 2000 metų.

REKLAMA

Prisiminkime V.Ušacko paskyrimo aplinkybes. Jis pasinaudojo politine konjunktūra, tapdamas savotiška kompromisine figūra paskutiniais V.Adamkaus darbo valstybės vadovo poste mėnesiais. Padėjo ir tradiciškai geri santykiai su premjeru A.Kubiliumi. Žinoma, V.Ušackas negalėtų būti pavadintas „valstybininku“. Tačiau šio klano atstovai, leidę V.Adamkui paremti šią UR ministro kandidatūrą, žinojo, kad V.Ušackas tikrai nesiims sisteminių pertvarkų Užsienio reikalų ministerijoje ir nekirs šakos, ant kurios pats sėdi. Kai kurie išsiviešinę „valstybininkų“ žmonės buvo patraukti toliau nuo scenos, tačiau iš esmės viskas liko kaip ir buvę. Sistema buvo apsaugota.

V.Ušackas buvo pirmasis užsienio reikalų ministras, visiškai neturėjęs politiko patirties. Ministerijoje jis pradėjo dirbti 1991 metais baigęs Vilniaus Universitetą, ir čia praėjo visa jo darbinė biografija. Charakterio savybės, padėjusios jam daryti karjerą užsienio reikalų žinyboje, tapo trukdžiu jo politinei karjerai.

Klasikiniu nomenklatūros ministru galėtų būti pavadintas Antanas Valionis. Tačiau šis turėjo vertingą ir įvairiapusišką gyvenimo patyrimą (tegu ir kontroversiškai vertinamą) bei stiprų politinį partijos palaikymą. O V.Ušacką palaikė tik TS-LKD partijos pirmininkas.

REKLAMA
REKLAMA

Kitas iš sistemos atėjęs ministras – Petras Vaitiekūnas – taip pat turėjo tam tikro politinio svorio bei politinio darbo patirties, buvo Nepriklausomybės akto signataras.

Būti politiku yra tam tikras apsisprendimas. Ir jis geriausiai patikrinamas ne tada, kai toks ministras darbą pradeda, o tada, kai darbą poste užbaigia. Tipiškas nomenklatūros atstovas visomis išgalėmis siekia sugrįžti ten, iš kur atėjęs. Į savo „aukso užutekį“ ir vėl tapti mėlyno kraujo „auksine žuvele“. Nes politiniai dirvonai yra labai nestabilūs ir nedėkingi. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tikrai apsisprendusiam žmogui atsistatydinimas tampa starto aikštele – galimybe pradėti tikro politiko karjerą. Todėl ir V.Ušacko atveju šis atsistatydinimas – jo vidinių motyvų patikrinimas ir galimybė. Jei motyvai pasirodys netikri, apsimestiniai ir konjunktūriniai – prašysis priimamas atgal. Tokiu atveju, gal jo politinis globėjas A.Kubilius užtars žodelį prieš prezidentę, išrūpindamas jam ambasadoriaus postą. Pavyzdžiui, Ispanijoje. Šalyje, kuri šiuo metu pirmininkauja Europos Sąjungai, iki šiol nepaskirtas ambasadorius – ir tai nėra gerai. V.Ušackas tam darbui idealiai tiktų. Jo kaip diplomato profesionalumas ir prezidentės dėka aptašytas ego (savęs sureikšminimas) – geras derinys tolesniam darbui.

REKLAMA

Tačiau toks staigus sugrįžimas po apsisprendimo siekti politinės karjeros atrodytų ne tik nesolidžiai, tačiau būtų tiesiog gėdingas.

Vidinis politiko taktas reikalautų palaukti metelius kitus, kaip ir padarė, pavyzdžiui, eksministras P.Vaitiekūnas. Negražu būtų iš karto prašyti darbo institucijoje, kuriai buvo vadovauta. Beje, tai liečia ir kartu atsistatydinančius viceministrus, nebent jie ir toliau liktų dirbti politinio pasitikėjimo pareigūnais naujojo UR ministro komandoje (ar kuris nors vienas užimtų šį postą).

Norisi tikėti, kad šalyje pamažu aušta naujas rytas. Prezidentė rimtai ėmėsi darbo. UR žinybai reikalingas gryno oro gurkšnis. URM dažnai buvo liaupsinama, kaip „jauniausia ir profesionaliausia“ ministerija. Tačiau tai yra 1995 metų tiesa. 2010 metų tiesa yra jau kitokia – URM yra tapusi uždara, besimėgaujančia savo išskirtinumu ir diplomatinėmis privilegijomis struktūra. Seniai užmiršusia, kaip gyvena ir kuo gyvena paprasti žmonės. Situaciją gali pakeisti tik aiški ir kryptinga politinė valia, kompleksinis požiūris į valstybės tarnybą bei URM vietą joje.

Geriausia, kad užsienio reikalų ministro darbo imtųsi profesionalus politikas. Užbaigęs darbą, jis turėtų pasitraukti ir nepratęsti tradicijos „įsidarbinti“ vadovautoje žinyboje. Kitas svarbus sėkmės faktorius – galimybė atrasti bendrą kalbą su valstybės vadove. Žinoma, šiuos dalykus suderinti būsimam ministrui bus labai sunku.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų