„Vieningoji Europa“ – tai viena populiariausių frazių politikų lūpose. Turime Europos Sąjungą ratifikuojančią mūsų vienybę, nebėra Berlyno sienos, kuri skyrė Rytus nuo Vakarų. Visi esame apkloti vienybės antklode. Tačiau kas dedasi po ja? Kaip mes patys žiūrime vieni į kitus? Ar nesivadovaujame stereotipais? Ar Berlyno siena nugriauta visų europiečių galvose?
Žinoma, padėti lygybės ženklą tarp Rytų ir Vakarų Europos nebūtų teisinga. Mes, rytiečiai, esame naujokai Europos Sąjungoje. Žiūrint iš vakarietiškų pozicijų, mes dar tik integruojamės į „senąją Europą“. Pasak filosofo Tomo Kavaliausko: „Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo traktuojamas kaip stebuklas, o ne kaip žmonių išsaugotos tautinės dvasios padarinys. Tokiame kontekste lietuvis, latvis, estas, lenkas ar vengras negali nepasidygėti žodžiais „dabar jie su mumis“, nes Vidurio europiečiai visada siejo save su Vakarais, deja, Vakarai to nebuvo įsisąmoninę.“
Vis dėlto Europos gyventojų pusė, nors ir jaučiasi tikrais europiečiais, tačiau į vakarus žiūri su pagarba ir pavydu. Vytauto Didžiojo universiteto docentė Dr. Rasa Baločkaitė rytų europietį apibūdina taip: „Beveik europietis, bet ne visiškai.“ Siekdamas pripažinimo, jis bando peržengti tam tikrą sąmonės slenkstį, nuslopinti, nutildyti savo patirtis ir išgyvenimus, stropiai mokosi gerų manierų, įsiklauso į „teisingas“ nuomones, atsirenka „neabejotinus“ prioritetus, kad suvaidintų taip trokštamą europietiškumą“. Tikrąjį „aš“ iškeičiame ar bent bandome pakeisti į europietiškąjį „aš“. Patys blaškomės tarp Rytų ir Vakarų pasaulių. Mes save ir priskiriame Vakarams, ir tuo pačiu šiame pareiškime girdisi dvejonė. Dažnai atrodome nepatikimi ir vis dar esantys už plieninės Sovietų Sąjungos uždangos. Esame rytinė Europos dalis, kuri kartais net neegzistuoja, arba yra padengta tirštu rūkų vakariečių pasąmonėje.
Rytų Europos įvaizdis
Žmonės, kurie retai aplanko svečias šalis, o kartais net nėra peržengę savo gimtosios šalies sienų, nuomonę apie kitas šalis susidaro remdamiesi stereotipais, draugų pasakojimais ar televizijos dėka. Mūsų šalies įvaizdžio kūrimas prasidėjo prieš tūkstantį metų: „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų“. Taip pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas, taip buvo pradėtas kurti mūsų šalies įvaizdis. Prabėgus tūkstančiui metų mūsų įvaizdis, mano nuomone, nelabai tepasikeitė. Dabar mus garsina Lietuvoje „gimęs“, žmogiena mintantis Hanibalas Lekteris ar Holivudo žvaigždės Melo Gibsono pamąstymai apie lietuvius: „Aštriadančiai lietuviai, ginkluoti beisbolo lazdomis, paplūdimiu atslenka į tavo namus. Ką su jais daryti? Reikia duoti atkirtį!”. Įvaizdžio detals galima papildyti: tauta, prisidėjusi prie žydų genocido, tauta, kurios atstovai vagiliauja Skandinavijoje. Žinoma, turime labai skanų alų ir nuo jo dar gražesnėmis tampančias merginas, taip pat ir mūsų didžiausią pasididžiavimą, antrąją religiją – krepšinį.
Tarp to, kaip mes pateikiame save pasauliui ir kaip pasaulis įsivaizduoja mus, veriasi nemenka praraja. Su šia problema susiduria didžioji dalis rytų Europos. Tačiau kiekviena šalis ją sprendžia savaip. Pavyzdžiui lenkai internetinėje svetainėje, pristatančioje jų šalį, www.staypoland.com išskiria penkis stereotipus apie save: 1) Lenkai nemoka užsienio kalbų. 2) lenkai nuolat skundžiasi. 3) Lenkai nemėgsta užsieniečių bei yra antisemitai. 4) Lenkai nevengia alkoholio 5) Nusikaltimai ir automobilių vagystės – Lenkijos kasdienybė. Nepalankių stereotipų problemą kaimynai sprendžia gebėjimu tai aptarti ir pasišaipyti iš savęs.
„Yahoo“ svetainėje surengtoje apklausoje, kaip žmonės įsivaizduoja rytų europietį, rezultatus puikiausiai apibendrintų tokie apibūdinimai: komunistai, siaurų pažiūrų, moterys gražios, tačiau „laimės ieškotojos“, vyrai – užsispyrę, namų šeimininkai, nemandagūs, nevengiantys alkoholio.
Rytų Europa britų akimis
Stereotipai ir susidaręs neigiamas požiūris į mus labiausiai juntami bendravime. Įgyta patirtis skambučių centre, kuriame britai skambina į Lietuvą užsisakyti norimus daiktus, dar plačiau atvėrė vakariečių požiūrį į rytiečius. Skambinantieji mano, kad skambutis „vyksta“ Jungtinės Karalystės ribose. Jei skambučio metu, Didžiosios Britanijos gyventojas supras, kad kalbasi ne su „vietiniu“, ir išgirdus klausimą „iš kur tu esi ?“ neišdrįsote sumeluoti, kad esate britas, negano to, prasitarėte, kad esate iš Lietuvos, tolimesnio pokalbio scenarijai gali būti trys.
Pirmasis ir pats trumpiausias, kuris nėra itin retas atvejis, tai telefono ragelio numetimas tik supratus, kad pokalbis išplaukė už salos ribų.
Antrasis scenarijus papildo pirmąjį. Jis taip pat labai dažnai baigiasi ragelio numetimu, nors ir užtrunka šiek tiek ilgiau. Antrojo tipo žmonės yra smalsesni nei pirmieji. Sužinoję, kad kalbasi su lietuviu, jie pradeda tavęs nebesuprasti, nors, jei kalba pakrypsta apie nuolaidas, darbuotojo anglų kalbos įgūdžiai iškart pradedami vertinti geriau. Taigi pokalbis arba užbaigiamas, arba kliento pageidavimu, skambutis yra peradresuojamas į Didžiąją Britaniją.
Na ir galiausiai, trečiasis scenarijus, kuris yra ir pats įdomiausias. Nors mes ir labai mylime Jungtinę Karalystę, kopijuojame britų gyvenimo būdą ir gausiai gyvename Britanijoje, kaip bebūtų gaila, didžioji dauguma britų net neįsivaizduoja kur yra mūsų šalis. Žinoma gerai, jei jie apskirtai žino apie mūsų egzistenciją. Tad pirmieji klausimai siejasi su geografija: dažniausiai esame giminiuojami su indais ir rusais. Toliau seka klausimai apie laiką, orą, klimato zoną. Dažną britą nustebina tai, kad turime keturis metų laikus. Šiek tiek daugiau išprusę britai, pasiteiraus, kaip sekasi gyventi postsovietinėje Lietuvoje. Jei britas yra susidūręs su lietuviais, būtinai papasakos savo nuotykius. Net jei tie nuotykiai buvo prieš gerą pusšimtį metų. Vienos britės atsiminimuose lietuviai yra likę dar nuo antrojo pasaulinio karo. Ji juos prisimena, kaip karo pabėgėlius, kuriuos jos tėvai priėmė savo namuose: „ jie turėjo labai skanių dešrų ir buvo labai linksmi“. Jei britas yra susidūręs su lietuvių darbininkais, visada pasakys komplimentą apie tuos, kurie to nusipelnė. Taip pat britės dažnai piktinasi lietuvėmis, kurios, anot jų, prastai rūpinasi savo vaikais. Be abejo, daugiausia susižavėjimo britams kelia lietuvaičių grožis ir alaus gardumas.
Yra dar vienas labai svarbus veiksnys, kuris lemia skambučio sklandumą, tai – tavo vardas. Jungtinėje Karalystėje įprasta prisistatyti savo pavarde, o skambučių centro darbuotojams užtenka pasakyti tik savo vardą, tačiau ir ši nesudėtinga procedūra gali pakišti jums koją. Žinoma, jei jūsų vardas tarptautinis, kaip, kad Tomas, jums bendraujant su britais iškils gerokai mažiau sunkumų, nei turint lietuvišką vardą. Jei darbe esi naujokas, gali kilti noras pakovoti dėl savo lietuviško vardo, bet bėgant laikui atšąla ir nacionalistinių idėjų propagavimas. Norėdami būti gerais darbuotojais, daugelis atsisako savo tikrųjų vardų, ir iš lietuviškų Angelių tampa vakarietiškomis Andželomis. Tai visiškai suprantama, nes britas renkasi su kuo nori bendrauti, o bendrauti jis nori su vakariečiais. Tačiau vardų problema kamuoja ne tik mus. Su ja susiduria ir D. Britanijos emigrantai, dažniausiai iš Indijos, kurie taip pat vengia sakyti, mums ganėtinai sudėtingai atrodančias pavardes.
Nežinojimas, kur yra Lietuva, nėra pats prasčiausiai įvertinimas. Pasitaiko ir tokių skambučių, kai britai prašo panaikinti visus jų duomenys, iš buvusio adreso, nes į jų vietą atsikelia žmonės iš rytų Europos, kurie sukelia vakariečiams nesaugumo jausmą. Dar dažniau, sužinojus, kad paskambino į Lietuvą, atsisako atlikti mokėjimus kreditinėmis kortelėmis, dėl, jų įsitikinimu, esančio nesaugumo.
Vakarietiški stereotipai
Stereotipai, susiję su vakariečiais, yra kur kas „lengvesnio turinio“ nei rytietiški. Vengrų profesorė Judit Hidasi pateikė apklausos rezultatus, kurioje jauni Europiečiai turėjo apibūdinti šalį penkiais žodžiais:
· Belgija: “Briuselis”, “šokoladas”, “komiksų personažas Tintin”, “alus”, “Europos sostinė”;
· Vokietija: “alus”, “Berlynas”, “Gėtė”, “autostrados”, “rimtumas”;
· Prancūzija: “vynas”, “Paryžius”, “Gerard Depardieu”, “maistas ir mada”;
· Airija: “žalia”, “aludės”, “Celtic”, “projektai”, “James Joyce”, “U2;
· Italija: “Roma”, “pasta”, “batai”, “menai”, “Pavarotti”;
· Olandija: “Von Gogh”, “tulpės”, “Amsterdamas”, “narkotikai”, “butai”;
· Jungtinė Karalystė: “Šekspyras”, “Londonas”, “BBC”, „The Beatles”, „karališkas“
Žinoma, yra ir skaudesnių vakariečiams stereotipų: vokiečiai ir šveicarai dažnai laikomi nuobodžiais ir neįdomiais, prancūzai – nacionalistais, manančiais, kad pasaulyje egzistuoja tik prancūzų kalbą, o Didžiosios Britanijos gyventojus seka lėbautojų šleifas, jie net tituluojami pačiais prasčiausiais pasaulio turistais.
Taigi, ar galime padėti lygybės ženklą tarp Rytų ir Vakarų? Vien peržvelgus sklandančius stereotipus galima susidaryti „vieningos“ Europos įspūdį. Vakaruose – žinomi miestų pavadinimai, menai, kultūra, pramogos, o rytuose – komunizmas, nepriteklius, grubumas, primityvumas, nusikalstamumas, turtų medžioklė. Negaliu nesutikti su nuomone, kad institucijų suvienijimas dar nereiškia kultūrinio susijungimo, juo labiau politinės ir ekonominės lygybės. Nors Europos Sąjungoje esam jau penkeri metai, tačiau žvelgiant iš Vakarų piliečių pusės gali pasirodyti, kad mus vis dar uždengia Berlyno siena, ir niekas nežino, kas glūdi už jos.
