Komentarai ir analizė

Trys ne itin malonios Lietuvos ypatybės Lietuvoje jau visu balsu rėkiama, kad šalis milžinišku greičiu garma į prarają, nes jos valdžia pasirinko iš esmės klaidingą antikrizinę programą. Europa ir net pati Amerika be jokių skrupulų išsižada „šventos“ laisvosios rinkos doktrinos – „bolševikiškai“ nacionalizuoja stambias korporacijas ir kuria valstybinius socialinius fondus nuskurdėliams remti.

Mokslinė fantastinė apybraiža (visi joje aprašyti įvykiai ir jų dalyviai yra išgalvoti, o bet kokie sutapimai su  Jūsų neva atpažįstama tikrove – atsitiktiniai) Nors Gagarijos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas dar prieš tūkstantį metų, šį daug iškentėjusi šalis jau du kartus buvo pradingusi iš politinio pasaulio žemėlapio, ir abusyk – savo neprognozuojamos kaimynės Hamlandijos “deka”. Bet maždaug prieš dvidešimtmetį gagarams pavyko išsivaduoti iš dusinančio hamlan...

Dėl Lietuvos pilietybės suteikimo ir netekimo jau keleri metai vyksta nei šis, nei tas. Iš pradžių keli Konstitucinio Teismo (KT) teisėjai pasiklydo lietuvių kalbos žodyne, supainiojo žodžių "retas" ir "atskiras" reikšmes, nepiliečiais paversdami šimtus tūkstančių emigrantų. Dabar tokių daugės, nes ūkio krizė ir valdžios negebėjimas įkvėpti žmones pasitikėti valstybe prie to prisideda. Bet dar keistesni dalykai dedasi dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka.

Esu linkęs manyti, kad tai, jog finansų ir ekonominės krizės mastai Baltijos šalyse, ypač Latvijoje ir Lietuvoje, yra didžiausi visoje ES, o kaimyninė pokomunistinė, Lenkija, nors ir patiria ekonominių sunkumų bei augantį nedarbą, bet vienintelė ES išvengė recesijos, t.y. ekonomikos susitraukimo, bent jau iki šiol, rodo ir skirtingą demokratijos funkcionavimo kokybę Baltijos kraštuose ir Lenkijoje.

Menkniekis biudžetui, bet žala visuomenės pasitikėjimui – milžiniška. Tokia išvada peršasi stebint politikų kalbas, veiksmus, sprendimus. Seimo nariai praėjusią savaitę susimažino savo parlamentinei veiklai skirtas lėšas. Jos „apkarpytos“ kiek daugiau nei tūkstančiu litų per mėnesį. Valstybės biudžetas dėl tokio sprendimo sutaupys apie 2 milijonus litų. Ar tai išgelbės valstybės finansus, kai planuojamas ateinančių metų defi citas – 5 milijardai? Atsakymas paprastas: ne.

Kas gi šiuo metu vyksta Kauno pilyje, kuri jau pradėta darkyti pagal architekto Kęstučio Mikšio projektą? Klausimas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pavedimu šių metų spalio 30 d. buvo svarstomas Valstybinės kultūros paveldo komisijos (kuriai priklauso ir projekto autorius K. Mikšys) posėdyje. Komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė neslėpė, kad, kas vyksta jai neįdomu, o vadinasi neturėtų dominti ir komisijos. Posėdžio tikslas buvo pasakyti, kad kas ten bevyktų, tai yra gerai.

Geriausia potencialia nacionalinės vienybės Vyriausybės galva vis drąsiau pristatoma Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Kuo labiau žmones erzinti pavyksta Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderiui Andriui Kubiliui, tuo labiau I. Degutienė  primena gerąją fėją. Susitarimai gąsdinant Dabartinį premjerą Lietuvoje mėgsta labai mažai žmonių, o savo viešais pasisakymais jis metodiškai daro viską, kad mėgtų dar mažiau.

Patikslinu mitą, kurį vienu ypu kaip koks prityręs mitų griovėjas iš „Discovery“ kanalo, sugriausiu: Antrajame pasauliniame kare nacistinė Vokietija, kartu su fašistine Italija bei Japonija kovojo prieš Sovietų Sąjungą bei Vakarų pasaulį. Mano surasti duomenys įrodo, kad buvo visai kitaip. Kaip? Ogi kariškiai skerdė civilius. Štai paskaičiavimai rodo, kad šio karo metu žuvo apie 70 milijonų žmonių, iš kurių dauguma buvo civiliai (Šaltinis: Dunnigan, James.

Lietuva priskiriama prie tų antikomunistinių Rytų Europos šalių, kuriose bet kokios kairumo apraiškos jau 20 metų užsispyrusiai tapatinamos su sovietiniu bolševizmu. Šią politinių oponentų žlugdymo strategiją, kurią rafinuotai ištobulino Lietuvos konservatorių patriarchas su savo dešiniųjų intelektualų kompanija, šiandien masiškai naudoja ir fašistuojantys skustagalviai, ir respektabilūs miesčionys, ir žiniasklaidos redaktoriai.

500 tūkstančių. Paskaičiuota, kad tiek Lietuvos gyventojų gyvena skursdami ir neišsilaikytų, jei jų negelbėtų visokie maisto bankai ir kitos labdaringos organizacijos. Ir tokia situacija ne Afrikoje, o Europos Sąjungos šalyje. Manoma, kad Baltijos kelyje prieš 20 metų dalyvavo apie milijonas lietuvių. Dabar kas antras jų bijo pagalvoti, kaip išgyvens rytojų. Jie tik mintyse keikia valdžią, o iš tiesų yra nusižeminę ir nulenkę galvas.

Lietuvos užsienio politika šiuo metu yra panaši į sutrikusios lygsvaros marabu judesius – baksnojama snapu pirmyn ir atgal, į kairę ir į dešinę – mėginama pataikyti į minkštą vietą. Tiesa, to priežastys yra vidinės – prezidentūra ir konservatorių partija.

Tas, kuris savo moralę dėvi kaip savo geriausią drabužį, geriau būtų nuogas. Kahlil Gibran „Pranašas“ Negyvai nusibodo politikų tarpusavio rietenos. Partijos kuriasi, skyla, vėl jungiasi… Nes vadų kartais daugiau nei eilinių partijos narių. Ir kiekvieno iš vadukų ambicijos dažnai tiesiog neišmatuojamos. Suskilo Tautos prisikėlimo partijos frakcija Seime, Kazimira Danutė Prunskienė kuria naują partiją, trenkusi durimis valstiečiams.

„Nacionalinis“ susitarimas – viešųjų ryšių akcija – pasirašytas. Jis turėjo suteikti Tėvynės sąjungos lyderiui ir šalies premjerui Andriui Kubilui indulgenciją socialinių išmokų karpymui ir alibi visuomenės akyse, tačiau tik pablogino „dialogą su tauta“. Nuo Vytauto Landsbergio vadovavimo laikų konservatoriai niekada nemokėjo valdyti kitaip, kaip tik skaldant tautą. Toliau A. Kubilius gali laisvai gintis neteisėtomis priemonėmis, drausdamas nepaklusnioms profsąjungoms piketuoti ir mitinguoti.

Stebint politinius debatus valdžios sluoksniuose ir apskritai viešojoje erdvėje, neatrodo, kad, išskyrus pavienius balsus, būtų bent kiek ženklesnė kritinė žmonių masė, kuri daugiau mažiau adekvačiai, t.y. tautos ir valstybės perspektyvų atžvilgiu, suvoktų dabartinės Lietuvos situacijos kritinę būklę.

Lietuvos žmonėms ištark kelis žodžius – gėjus, pedofilas ir prasidės nevaldoma reakcija. Kodėl homo sapiens kartais tampa nemąstančia ir nevaldoma minia, pakeliui trypiančia moralę ir teisę? Išvirkščias demokratijos supratimas Vadinamasis pedofilijos skandalas tapo ne tik visuomenės susitelkimo ir demokratijos simboliu.

Vieną paskutiniųjų savo straipsnių baigiau tuo, jog Lietuva susikūrė kreivą veidrodį, į kurį žiūrint, galbūt ir norisi kišti galvą į kilpą. Iš čia, iš Paryžiaus, Lietuvą matai kitaip - ir imdamas pavyzdį iš prancūzų pieši visai teigiamą šalies vaizdą. Kodėl prancūzai taip mielai priima žmones iš postsovietinio regiono? Kodėl jie tiek laidų skiria mirštantiems Afrikoje negrams, vargšams Palestinos arabams? Aišku, didelę reikšmę turi ir tokie jausmai kaip gailestis, užuojauta, humaniškumas.

Jau kurį laiką stebime nerimą keliančius bandymus pakeisti Lietuvos užsienio politikos kursą. Kadangi tokie raginimai sklinda ne iš kur nors, bet iš pagrindinių institucijų, atsakingų už mūsų valstybės užsienio politikos formavimą – prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos, yra realus pavojus, kad šie “pamąstymai” gali tapti kūnu. Juolab kad apsireiškė ir visas būrys daugiau ar mažiau žinomų autorių, su neregėtu aktyvumu “populiarinančių” šį neva naują (taigi “pažangų”) požiūrį.

Taigi pereinu prie žalos atlyginimo kelių ir būdų. Čia iš karto reikėtų atskirti du atsakomybės lygmenis. Mes visada kalbame apie valstybės atsakomybę kitai valstybei, t. y. Rusijos Federacijos atsakomybę Lietuvos Respublikai. Šioje srityje yra jai būdingi keliai siekti žalos atlyginimo. Tai – tradiciniai tarptautiniai teisiniai keliai pradedant derybomis ir baigiant bylinėjimusi Tarptautiniame Teisingumo Teisme.

Nesu profesionalus istorikas, tačiau kaip ir dauguma kritiškai mąstančių Lietuvos gyventojų esu įsitikinęs, kad per pastaruosius 20 metų yra perdėm ideologizuojami ir romantizuojami tam tikri mūsų šalies istorijos puslapiai, susiję su tautiniais aspektais.

Seimo autoritetą pasišovusios kelti pirmininkės Irenos Degutienės iniciatyvos – mažinti parlamentinės veiklos išlaidas – duoda daugiau žalos nei naudos. Socialistinis lenktyniavimas Populizmu ir demagogija skatinama neapykanta pačiam parlamentarizmui ir yra būdinga posovietinei erdvei. Anksčiau šią psichozę kurstė Arūnas Valinskas, dabar nieko geresnio nesumąstė ir patyrusi jo įpėdinė.

Viena iš esminių Lietuvos Respublikos Prezidento funkcijų, nustatytų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, yra pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimas ir jos vykdymas (LR Konstitucijos 84 straipsnis). Ne taip seniai kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus pasižymėjo aktyviais veiksmais, dalyvavo sprendžiant sudėtingas situacijas posovietinėje erdvėje. Šiandien rūmai Daukanto aikštėje turi naują šeimininkę.

Gerbiant save nereikėtų būti ir Rusijos pataikūnams, kurie vardan tariamų investicijų, verslo ir didesnės prekybos apyvartos yra pasirengę ne tik atsisakyti teisėtų reikalavimų, bet ir išpažinti Rusijai visas tariamas savo istorines ar kitokias kaltes – pradedant Kovo 11-ąja – bei sulįsti į tokią vietą, kurios pavadinimo viešai minėti negalima.

Praėjo daugiau kaip savaitė nuo to laiko, kai krašto teisėjai ir prokurorai kažkokiu sutartinu falcetu pragydo apie savo nesaugumą, apie peržengtas ribas ir ėmė šauktis policijos užkardų bei ginkluotų apsaugų. Politikai susirūpino, kad valstybė gali prarasti teisingumo vykdymo monopolį, o dalis visuomenės piktdžiugiškai pradėjo skanduoti pavardę žmogaus, nušovusio teisėją ir dar vieną moterį.

Vietos, arba teritorinė savivalda demokratinėje valstybėje yra vienas pamatinių viso valdžios rūmo ir politikos proceso elementų. Tačiau Lietuvoje visavertės vietos savivaldos nėra. Tai, kas mūsuose vadinama vietos savivalda, faktiškai  tėra vietinis valdymas. Su demokratija jį sieja tik konkurenciniai vadinamųjų savivaldybių tarybų rinkimai. Bet jie vyksta pagal partijų sąrašus,  savivaldybės teritoriją laikant viena daugiamandate rinkimų apygarda.

JAV administracijos sprendimas atsisakyti priešraketinio skydo elementų Vidurio Europoje sukėlė nerimą, visų pirma Čekijoje ir Lenkijoje. Pradėta kalbėti apie mažėjantį JAV dėmesį „naujosioms demokratijoms“ ne tik ES, bet ir Rytų Europos šalims, esančioms į rytus nuo ES. Nereikia daryti skubotų išvadų, nes JAV viceprezidento J. Bideno pasisakymai Gruzijoje ir Ukrainoje ir neseniai paskelbta JAV žvalgybos ataskaita patvirtino JAV dėmesį Rytų Europai ir susirūpinimą Rusijos tikslais.

Kai prieš maždaug pusantrų metų per Laisvės alėją nešėme butaforinį karstą, lydimi pareigūnų, kurie procesijai pasibaigus kaip mat įteikė šaukimus apklausai, ne vienam galbūt pasirodė, kad ta eisena tėra kažkoks išsišokimas. Ir miesto meras dėjo pastangas, kad iš šalies būtent taip ir atrodytų. Šiandien tame pačiame mieste jau minios žmonių degina žvakutes prie jėgos struktūromis vadinamų įstaigų durų  ir niekam turbūt nebeatrodo, kad tai tik kažkokie nesusipratimai.

Šiomis dienomis visa Lietuva išgyvena Kauno pedofilijos skandalo ir su tuo susijusių žudynių tragediją. Susidūrėme su Holivudo scenaristo plunksnos vertais siužeto vingiais. Tačiau tai ne filmas – tai gyvenimas. Nuskriaustas ir sužalotas nekaltas vaikas, mažiausiai du žmonės atgulė amžino poilsio vietose. Sunku apie tai rašyti. Žmogui visuomet norisi aiškių sprendimų ir Teisingumo. Nes Teisingumo siekis yra užrašytas mūsų prigimtyje.

Lietuvoje užpuolami kitų rasių atstovai, vengiama tamsiaodžių sportininkų, dainininkių. Viena mano pažįstama vilnietė, pamačiusi gatvėje juodaodę merginą, pasakė man: „Aš ne rasistė, bet Dieve mano - kokia ji vis tik juoda! Košmaras!“ O juk mano pažįstama - žmogus su aukštuoju išsilavinimu, mokslo daktaras. Tai ir yra instinktyvusis rasizmas. Baisėtis kitos rasės, kitos religijos, tautybės žmogumi.

Kaune nuskardėję šūviai ir kilusi visuomenėje reakcija atskleidė labai nemalonų ir netikėtą daliai mūsų žiniasklaidos ir vadinamosios šviesuomenės dalyką. Žmonės kažkodėl vangiai reaguoja į raginimus gaudyti teisėjo ir jaunos moters nužudymu įtariamą asmenį ir nepuola teikti informacijos apie galimas jo buvimo vietas. Policijos vadovai su nuostaba konstatuoja, kad nesulaukė tokiais atvejais įprastos skambučių iš budrių arba nelabai adekvačių piliečių lavinos.

Praeitą savaitę buvo paviešintas įdomus dokumentas – Europos Sąjungos (ES) užsakyta ataskaita apie pernykščio karo tarp Rusijos ir Gruzijos priežąstis, kurią parengė kelios dešimtys įvairiausių sričių specialistų. Kadangi minėtos ataskaitos lietuviško vertimo dar nėra,  dauguma Lietuvos skaitytojų susipažino su jos pagrindiniais teiginiais ne tiesiogiai, o iš mūsų apžvalgininkų pateiktų ataskaitos atpasakojimų.

Lietuvių tikėjimas samosudu (rus. teismu be teismo) dabar kaip niekada stiprus: laisvėje slapstosi garliaviškis Drąsius Kedys, įtariamas nušovęs du žmones, kuriuos kaltino savo dukrelės išniekinimu. Pedofilijos ir dvigubos žmogžudystės skandalas sukėlė ant kojų aukščiausius šalies pareigūnus, nes liko vienas žingsnis iki patvirtinimo, kad į pedofiliją galėjo būti įklimpęs D.Kedžio nušautas teisėjas, o Generalinė prokuratūra, tai žinodama, nieko nedarė.

Seimo politikai ne iš Valstybės saugumo departamento (VSD), o iš žiniasklaidos sužinojo apie Algirdo Paleckio suorganizuotą konferenciją „nešališkai“ Molotovo-Ribentropo pakto ir Antrojo pasaulinio karo priežasčių analizei.

Tėvynės Sąjunga vėl užsimojo reguliuoti mūsų istorijos suvokimą. Ji nurodys, kaip teisingai reikia galvoti. O jei galvosime ne taip, kaip pridera, ir dar kalbėsime, ką galvojame, tuomet valstybė prieš mus imsis prievartos. Kad galvotume kaip dera.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė tiesiogiai susidūrė su neįveikiama kliūtimi gerinti Lietuvos santykius su Rusijos Federacija. Tai lyg ilgo veikimo mina, padėta santykiuose su Kremliumi: okupacinės žalos atlyginimo klausimas. Gal verta padėti prezidentei? Kad reikia išieškoti žalą, tauta pasisakė referendume. Pamenu, aš irgi balsavau. Dabar balsuočiau kitaip. Tikrai būtų lengviau, jei SSRS dar egzistuotų.

Ore sklando nauja Seimo nario priesaika. Tokia, kuri atitiktų seimūnų moralinį turinį, kurios būtų lengva laikytis ir sunku pažeisti. Priesaika „Aš (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai; prisiekiu  išlupti bent keletą rozečių, apgaudinėti policiją, Seimo salėje bent kartą parodyti krūtinę, nemokėti taisyklingai rašyti, išsinuomoti kuo prabangesnį visureigį; prisiekiu visomis išgalėmis stengtis išleisti kuo daugiau parlamentinei veiklai skirtų lėšų, są...

Pastaruoju metu girdime daug pranešimų, kad vienas ar kitas savivaldybės pareigūnas, politikas įkliuvo, vykdydamas korupcinę veiklą. Tačiau paskui lieka neaišku, kas tam pareigūnui nutinka, kai Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) bylą perduoda prokuratūrai, o ši - teismui. Juo labiau, kas nutiko ministrui ar parlamento nariams, kurie kol kas labai retai pakliūdavo į STT tinklus.

Iš viso to, kas pastaruoju metu buvo viešai pasakyta apie Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą ir trečius metus nuo Seimo slepiamas 12 pažymų, aišku, jog parlamentinės demokratijos galia valstybėje dar ilgai bus nelabai galinga. Generolas Povilas Malakauskas, neseniai žadėjęs, kad jei tik pajus politikų nepasitikėjimą, pats trauksis iš pareigų, dabar sako puikiai vertinąs savo darbą ir niekur nesirengia išeiti.

Po kelių savaičių sueis senaties terminas ir nuo atsakomybės už padarytą žalą galės išsisukti dar vienas aukšto rango pareigūnas - buvęs Valstybės turto fondo direktorius Povilas Milašauskas. Žmonėms dar kartą bus leista suprasti, kad Lietuvoje vienas teisingumas yra tam, kas pavogė vištą, - toks pilietis gali ir už grotų patekti. Kitas teisingumas - kelių dešimčių milijonų litų žalą padariusiam žmogui iš valdžios viršūnėlės.

Po kelių savaičių sueis senaties terminas ir nuo atsakomybės už padarytą žalą galės išsisukti dar vienas aukšto rango pareigūnas - buvęs Valstybės turto fondo direktorius Povilas Milašauskas. Žmonėms dar kartą bus leista suprasti, kad Lietuvoje vienas teisingumas yra tam, kas pavogė vištą, - toks pilietis gali ir už grotų patekti. Kitas teisingumas - kelių dešimčių milijonų litų žalą padariusiam žmogui iš valdžios viršūnėlės.

Daug proto – ne visada gerai. Vakarų civilizacija per daug rafinuota. Stebina, kiek daug išradimų, gerinančių gyvenimo patogumą. Pavyzdžiui, šiemet Paryžiuje įrenginėja naujus nemokamus tualetus– automatus, tiesiog gatvėse. Seniau į tokį tualetą nepatekdavo dienos šviesa – beveik kiekvienas tokiame tualete užsidaręs žmogus patiria klaustrofobijos  priepuolį. Dabar lubos peršviečiamos, užlietos dienos šviesa.

Seimūnę Asta Baukutę puikiai tiktų paskelbti parlamento simboliu. Tai, ką ji iki šiol niekieno netrukdoma išdarinėjo  ir išdarinėja, puikiai atitinka praktiškai visų seimūnų įvaizdį . Vogti niekada ne per vėlu. Imk pinigus, kol jaunas. Kuo ilgiau dirbi parlamentaru, tuo daugiau turi pasiimti. Perfrazuojant lietuvių patarles, tokiomis taisyklėmis vadovaujasi mūsų išrinktieji. Mūsų elitas. Mūsų gražiausias tautos žiedas. Mūsų sąžiningiausi. Garbė Jums.

Kalbos apie nacionalinį susitarimą sklinda „idealiu metu“ – kovai po kilimu įkaitus iki virimo. Arūnas Valinskas nuverstas ir užmirštas. Politinis elitas dar kartą „apsivalė“. Gėrio ir blogio kova (visai ne pasibjaurėtina gaujų kova dėl valdžios) laimėta, Seimas turi naują patyrusį ir galingą autoriteto keltuvą – Ireną Degutienę.

Nors ir neaišku, kodėl Lietuva ištiesė raudoną kilimą paskutiniam Europos diktatoriui Aleksandrui Lukašenkai, bandykime ieškoti kokių nors teigiamų to įspūdingo darbo vizito rezultatų. Gal vertinga vien tai, kad mūsų jauni žurnalistai, iš A.Lukašenkos lūpų išgirdę vien melą ir patyčias, ims labiau vertinti demokratiją ir pagarbiau žiūrės į tuos nekenčiamus savus politikus? Baltarusijos prezidentas Lietuvoje jautėsi drąsiai.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su žemės ūkio ministru Kaziu Starkevičiumi ir pasipiktino žemiausiomis Europos Sąjungoje pieno supirkimo kainomis. Tačiau tiesa liko nutylėta ir po susitikimo. Ministras privalėjo paaiškinti tokio iš pažiūros keisto reiškinio priežastį. Jeigu žino. Jis nėra statistinis ministras, nes pats verčiasi žemės ūkiu, todėl tikriausiai gerai žino svarbiausias visą Lietuvos žemės ūkį smaugiančios problemas.

Dalia Grybauskaitė ir Aleksandras Lukašenka rugsėjo 16 dieną turėjo progą pažvelgti vienas kitam į akis. Dalis susitikimo vyko be liudininkų. Apie ką kalbėjo du nemažą politinę patirtį turintys žmonės? Apie abipusius verslo interesus? Apie demokratijos brandumą Lietuvoje ir Baltarusijoje? Apie rezonansines bylas? O gal patyręs Rusijos sulaikymo strategas A. Lukašenka aiškino valstybės kaimynės vadovei, kaip galima pasiekti pergalę prieš Rusiją „pieno kare“, mat vieną tokį Baltarusija šiemet la...

Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinis direktorius Povilas Malakauskas  eilinį kartą įžūliai atsisakė vykdyti Seimo reikalavimą nedelsiant pateikti jam dvylika pažymų, atskleidžiančių kai kurių Lietuvos politikų ir aukštų pareigūnų netoleruotinus ryšius su verslo struktūromis, galimai susijusiomis su Rusijos spec.tarnybomis. Ta proga “Balsas.lt” kalbina buvusį ilgametį VSD operatyvinio padalinio vadovą, o dabar – politikos apžvalgininką Imantą Melianą.

„Laikas keisti“, – tarė jis ir parodė didįjį pirštą. Tamsūs akiniai, šalmas, motociklas. Buvęs sovietinės milicijos autoinspektorius, dabar didmiesčio meras, dar pasikeikė ir pasitaisė baikerio grandinę. „Laikas keisti požiūrį į savivaldą“, – tęsė jis kartodamas kregždučių partijos programos tezes. Romos ir Čikagos miestuose įgyta mero baikerio patirtis buvo neįkainojama. Numesk nuorūką – susimokėk baudą ir paremk mero turistinę kelionę.

Neatvėsusioje lietuvių vežėjų problemų su Rusija istorijoje turbūt daugelis prisimena pasiūlymus, kaip derėtų oficialiajam Vilniui tinkamai elgtis su Maskva.  Intensyvesnių tarpžinybinių, diplomatinių derybų, tiesioginių kontaktų su Kremliumi, pagalbos Briuselyje bei Europos Sąjungos valstybių-narių sostinėse ir panašiuose paketuose nuskambėjo ir dar viena gaida.

Didžiuokimės. Turėdami tiek pradėtų ir niekaip nesibaigiančių reformų galime girtis visam pasauliui. Bandome pakeisti viską, tik kažkodėl nė vienoje srityje padėtis negerėja. Greičiau atvirkščiai. Kruopštūs tie lietuviai. Keičia viską. Nori apversti visą šalį. Ir patys dėl to vėliau tylėdami kenčia, bet klydę neprisipažįsta.