Praėjo daugiau kaip savaitė nuo to laiko, kai krašto teisėjai ir prokurorai kažkokiu sutartinu falcetu pragydo apie savo nesaugumą, apie peržengtas ribas ir ėmė šauktis policijos užkardų bei ginkluotų apsaugų. Politikai susirūpino, kad valstybė gali prarasti teisingumo vykdymo monopolį, o dalis visuomenės piktdžiugiškai pradėjo skanduoti pavardę žmogaus, nušovusio teisėją ir dar vieną moterį.
Kurios ribos peržengtos?
Kiekvienas savaip suprantame peržengtas ribas ir, turiu pabrėžti, mane čia labiau domina visiškai ne lietuviškosios Temidės tarnų savijauta. Man visos šios jų apeliacijos kol kas atrodo daugiausia kaip begalinio susireikšminimo arba žūtbūtinio noro nukreipti pokalbį nuo esmės rezultatas.
Patys prokurorai ir teisėjai visuomenei dar net neužsimena apie versiją, kad su teisėju susidorota dėl to, kad jis teisėjas. Nei mafija, nei tiesos pas konkretų teisėją neradęs vienišius - nekaltinami. Tai ne visai tas atvejis, kai Temidei nukirto galvą už nenorą atsimerkti ar išlupo akis už mėginimą žvilgčioti. Ar gali mūsų krašte taip nutikti? Mano nuomone, keista, kad nenutiko ligi šiol, nors to ir nelinkiu. Tačiau tai - kita tema.
Ką mums apie šį šalies teisingumui nemalonų atsitikimą pasakoja patys jo vykdytojai ir prievaizdai? Šalia formalaus pabambėjimo apie tyrimo paslaptį, kuri visada pasitelkiama tada, kai žmonės mažiausiai tiki tyrėjų ir teismų versijomis, pateikiama paprasta esmė: greičiausiai šaudė vyras, kuris ilgai skundėsi, kad jo dukra esanti tvirkinama. Gali būti, jog mergaitė nemelavo, kai liudijo įraše, kuris vėliau buvo paskelbtas, o gali būti, kad tas žmogus - tiesiog pavojingas psichas, tačiau sistema jam leido legaliai turėti ginklų. Kaip toje "Žaldokynėje" - gali būti visko, net ir sniego rugpjūtį, bet tikroji prognozė bus paskelbta, kai snigs arba ne.
Nesiimu mokyti prokurorų, kaip komentuoti ikiteisminį tyrimą. Man kur kas įdomiau, kad Lietuvos teisingumo sistema nepastebi, jog ribą peržengė pati. Tai riba, už kurios žmonės nepasitiki teismais ir viskuo, kas su jais susiję. Tai nėra iš dailaus konteksto ištrauktas faktas. Vienas jis šitaip neaudrintų žmonių. Jeigu žinomas pedofilas
Ervydas Čekanavičius, išėjęs iš kalėjimo, gali į teismo, kuriame gina "garbę ir orumą", posėdžius atsivesti eilinę auką, o tai aprašoma ir parodoma per visą žiniasklaidą, kieno saugumas visuomenei (ar bent jos daliai) darosi svarbesnis - teisėjų ir prokurorų ar vaikų? Galima būtų minėti ir daugiau, bet ar reikia? Visuomenė yra mažų mažiausiai sudirginta ir suskaldyta.
Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, kuris neneigia, kad įtariamo šaudžius asmens skundus jo valdoma sistema marinavo kaip grybus šv. Kalėdoms, savo kaltės nemato ir prašo ją įrodyti. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė irgi teigia, jog visi reikiami raštai buvę laiku išsiųsti, gauti, tvarkingai sunumeruoti, dailiai susiūti į segtuvus ir padėti į lentynas.
"Jei dėl kiekvienos nusikalstamos veikos kaltinsime generalinį prokurorą, Lietuvai generalinių prokurorų neužteks", - televizijos ekrane porina A.Valantinas. R.Šalaševičiūtė, vos prabilus apie jos atsakomybę, irgi pareiškia, kad tamsios politinės jėgos nori panaikinti pačią kontrolierės įstaigą. Šaunuoliai - abu išlaikytų mokslinio komunizmo egzaminą. "Sakome Leninas - tariame partija, sakome partija - tariame Leninas", - mokė sovietiniais laikais.
Generalinis prokuroras ir Vaiko teisių apsaugos kontrolierė serga susireikšminimo liga. Kaip tos Laimos Paksienės dekoratyvinės kolonos, kurios realiai nieko neramsto, bet yra tokios svarbios, kad be jų viskas žlugs. Sugrius institucijos, neužteks prokurorų, Temidė numirs, o gal ir ledynai ims tirpti greičiau.
A.Valantinas yra toks svarbus, toks deficitinis ir etaloninis, kad, palyginti su juo, išnaudojami vaikai, nebaudžiamumo atmosfera, nušauti žmonės ir supriešinta visuomenė - smulkmena, "bet kokia nusikalstama veika". Įrašas dėl statistikos. Tik keista, kad to nepastebėjo "runkeliai" ir neatskubėjo su plakatais bei žvakutėmis ginti jo munduro.
Charleso Dickenso "Pasakojime apie du miestus" aprašoma, kaip iškilus ponas, kurio karieta, lėkdama beprotišku greičiu, sutraiško vaiką, numeta monetą jo tėvui. Dar papriekaištauja, kad tas neturtingo kvartalo bėdžius taip prastai rūpinasi savo atžala ir painiojasi po kojomis. Tai buvo nesvarbus epizodas, kokių esą atsitikdavę
Paryžiuje, - dar prieš revoliuciją ir giljotinų žvangsėjimą. Britų klasiko knygą paskaitę iki galo pamatysime vaizdingą aprašymą to, ką net su labai iškiliais ponais, o ir su visais pasipainiojusiais po ranka, padaro išpopuliarėję linčo teismai.
Negąsdinu nieko revoliucinėmis situacijomis, nestoju į įtariamųjų žudymais "gerbėjų klubus". Juolab niekam negrasinu. Tik jei britų klasikai per sunkūs, pasižiūrėkite rusišką filmą "Vorošilovo šaulys". Išprievartautos mergaitės senelis, tokiam rusiškam Valantinui (nors didelis deficitas, ten jų irgi pasitaiko) nutraukus bylą, perka šautuvą iš banditų. Šiems pasiteiravus, kodėl nesikreipia į teisėtą valdžią, atsako klausimu: "Kur tu ją matei tą teisėtą? Tik kabinetų daug su vėliavomis ir kiekviename kabinete..." sėdi po Valantiną.
Straipsnį rašau vakare. Kol kas niekas neatsistatydino. Laukia savo kaltės įrodymų, o jei nebus rasta, už ką pasodinti į kalėjimą, tai ir sakys - jų nesulaukę. Jei raštai susiūti tvarkingai, niekas nekaltas, kad arba tvirkinamas vaikas ir jo tėvas galbūt šaudo nerasdamas pagalbos, arba prokurorai leidžia siautėti po Lietuvą gerai ir legaliai apsiginklavusiam psichui. Buvęs vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys turėtų tuomet jaustis kvailys? Juk atsistatydino, kai vaikus sutraiškė ne jo, o provincijos policininko automobilio ratai?
Gal bus ir kitaip. To tikiuosi. Tik man smalsu, apie ką taip ilgai mąsto aukščiausi Lietuvos politinės valdžios autoritetai?
Arūno Valinsko, kad ir koks jis būtų, butelis degtinės, išgertos su tokiu Michalskiu, neseniai sukėlė principingumo ir entuziastingo moralizavimo priepuolį bei išprovokavo aukščiausių asmenų raginimus nediskredituoti valstybės.
Deficitinių valantinų veiklą vainikuojanti "smulkmena", kurios fone savo viešuosius ryšius tvarko Seimo nariai, marginalai ir pogrindžio "jėgos struktūros", galinčios pasiūlyti nuskriaustiesiems "tikrą teisingumą", yra ne vienintelė. Generalinė prokuratūra, ikiteisminių tyrimų paslaptis vertinanti labiau už rezultatus, jau padarė viską, kad amžina paslaptimi taptų saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtis. Kai nepakeičiamojo prokuroro kažkas kadaise paklausė, kodėl negynė viešojo intereso, kai buvo steigiama "Leo LT", ponas atsakė, kad Seimas neprašė. Paprašykite jo dabar kas nors - parlamente ar prezidentūroje, kad eitų verčiau gerti degtinės. Prokurorų mums gal ir pritrūks, o štai valantinų - kažin.
