Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su žemės ūkio ministru Kaziu Starkevičiumi ir pasipiktino žemiausiomis Europos Sąjungoje pieno supirkimo kainomis. Tačiau tiesa liko nutylėta ir po susitikimo. Ministras privalėjo paaiškinti tokio iš pažiūros keisto reiškinio priežastį. Jeigu žino.
Jis nėra statistinis ministras, nes pats verčiasi žemės ūkiu, todėl tikriausiai gerai žino svarbiausias visą Lietuvos žemės ūkį smaugiančios problemas. Tik ar paaiškino Prezidentei? Turbūt ne, nes po susitikimo prezidentūros išplatintame pranešime spaudai kalbama, jog „sprendžiant pieno sektoriaus problemas, būtina garantuoti aukštą pieno kokybę, atitinkančią gamybos efektyvumo bei eksporto rinkų reikalavimus ir taip apginti vartotojų interesus“. Tauškalai: vartotojų interesai bus ginami tenkinant eksporto ir gamybos reikalavimus...
Pieno ūkis ilgą laiką yra bene galingiausia Lietuvos žemės ūkio sritis. Dar LTSR pagal pagaminamo pieno kiekį būtų pirmavusi Europoje, jei ji tik būtų buvusi įtraukta į europinę statistiką. Lyg koks Kuveitas nafta, taip Lietuva galėjo užpilti pienu visas rinkas. Deja, kolūkinė sistema žlugo, kartu su ja žlugo ir pienininkystė (ir visas žemės ūkis). Tačiau žemdirbių tradicijos ir patirtis liko.
Šiandien didžiausia Lietuvos žemės ūkio problema – ES išmokos ir žemės ūkio oligarchai, nes ir išmokos, ir oligarchai mažina žemdirbių skaičių. Išmokos neskatina gamybos, nes deklaruojantys šimtus hektarų gauna šimtatūkstantines sumas, todėl gali sau leisti grūdais kad ir kūrenti šildymo krosnis. Gigantams nereikia rezultato, jie uždirba vien tuo, kad yra.
Santykinai nedidelis ūkis negali sau leisti gyventi vien iš ES išmokų, todėl priverstas iš paskutiniųjų kabintis už kiekvienos, kad ir nedideles pajamas duodančios veiklos. Ir kadangi gigantams pieno supirkimo kaina nėra tiek aktuali, tai... teisingai – kainos sutartinai ir laikomos mažiausiomis ES.
Tradicinis lietuvis žemdirbys nepratęs tinginiauti. Būrelis karvių ar kiaulių visada trins šonus jo aptvaruose, kad ir kiek nuostolinga tai būtų. Jis ir bulves augina, ir dar kažką. Jis kitaip negali. Vis tiek gaus kelis litus. Džiaugsmą teikia vien pats procesas – dirbti nuo mažens įprastą ir labai mėgstamą darbą. Todėl ir sukasi lyg voverė rate, nuolankiai sutikdamas su bet kokiomis kainomis. O kas jam belieka? Žiūrėk, jau ir pensija netoli.
Kooperatyvai, apie kuriuos kalba K. Starkevičius, ženkliai padėties nepakeis. Nes jau yra oligarchų, valdančių ir žemės ūkio bendroves, ir perdirbimo įmones.
Pieno supirkėjai trina rankas ir seka pasakas apie nuostolius (geri buhalteriai skaičius sudėlios kaip reikia), žemdirbiai gigantai – laukia smulkiųjų ir vidutinių ūkių bankrotų ir atsilaisvinančių naujų žemės ūkio plotų deklaravimui kitąmet.
Todėl kvaila piktintis, kad dirvonuoja pusė milijono hektarų – ūkininkams užtenka juos deklaruoti ir laukti ES pinigų. Šiandien lietuviškame žemės ūkyje nieko neveikiantis uždirba daug daugiau, nei ką nors veikiantis. Ir išlaidų neturi, ir galvos neskauda. Ir į dangų žiūrėti nereikia: lis – nelis, pašals ar bus sausra.
Gigantai toliau stambėja. Ateis laikas (kai sumažės ES išmokų dydžiai), jie užsiims ir tais pieno perdirbėjais, kurie neturi savo karvių bandų. O kol kas, iki 2013-ųjų, prielaidų pieno supirkimo kainoms didėti nėra. Tuo pačiu ir Prezidentei nelieka nieko kitko, kaip taukšti niekus apie pieno kokybę.
