Seimo autoritetą pasišovusios kelti pirmininkės Irenos Degutienės iniciatyvos – mažinti parlamentinės veiklos išlaidas – duoda daugiau žalos nei naudos.
Socialistinis lenktyniavimas
Populizmu ir demagogija skatinama neapykanta pačiam parlamentarizmui ir yra būdinga posovietinei erdvei. Anksčiau šią psichozę kurstė Arūnas Valinskas, dabar nieko geresnio nesumąstė ir patyrusi jo įpėdinė.
Darbo partijos frakcija pasiūlė dar radikaliau – neleisti Seimo pirmininko pavaduotojams naudotis tarnybiniais automobiliais su vairuotojais. Siūloma neskirti jokių lėšų su Seimo nario veikla susijusioms išlaidoms, sumažinti Seimo narių padėjėjų skaičių iki dviejų, neleisti turėti padėjėjų-sekretorių Seimo nariams, einantiems Seimo pirmininko, premjero arba ministro pareigas. Yra ir "šmaikščių" pasiūlymų – lėšas sumažinti iki 1 cento.
DP teigia, kad taip sutaupytų iki 14 milijonų, kiti gal dar daugiau. Nurodyti skaičiai įspūdingi žmogui, gyvenančiam nuo algos iki algos, bet šaliai, kuri kitąmet stokos 5 milijardų (jei valstybės buhalteriai teisingai skaičiuoja), tai niekuo iš esmės nepagelbės. Valstybei iš tokių taupymo lenktynių jokios naudos.
Priešą rasti – pigiausia
Nepasakytum, kad taupymas seime būtų nesvarbus. Tauta nori solidarumo, ją nervina kai kurių Seimo narių nacionalinių vertybių paskelbimas. Visgi reikia pasakyti nepopuliarų dalyką – mėginimas nuolat vaizduoti visus Seimo narius klasiniais priešais ir aiškinimas, kad juos reikia paversti asketiškai tarnaujančiais basųjų vienuolių ordino broliais, yra labai panašus į Lenino baubimą užsilipus ant šarvuočio.
Nusišypsoti verčia žiniasklaidoje pateikiami pavyzdžiai, kad šen ar ten parlamentų nariai turi mažiau padėjėjų arba kad patys spausdina tekstus, tvarko buhalteriją, atlieka visą techninį darbą ir dar spėja pas rinkėjus nuvykti tramvajais, rogutėmis arba dviračiais. Nematome rimtų skaičiavimų, išaiškinančių, kiek mums kainuoja išlaikyti vieną Seimo narį, įskaitant Seimo kanceliariją, visus autoūkiais ir kitus velnius. Dar ilgiau tektų laukti adekvataus vidutinių kaštų palyginimo su kitomis šalimis.
Rimta analizė – rimtas darbas. Už jį žurnalistui nesumokės daugiau nei už kelias pastraipas, kuriose bus pasakyta, kad „visi jie – vagys“, taigi „tegul vaikšto pėsčiomis“. Tai garantuoja ir populiarumą.
Tuo metu...
Kalčiausi dėl susidariusio fono be jokios abejonės yra Seimo nariai, nesuprantantys, kam tas parlamentaro mandatas reikalingas. Mėginimai nuleisti garą visuomenėje, vaizduojant taupius asketus, atrodo labai negrabiai.
Aiškiausias sprendimas – skirti parlamentarui nuogą algą ir visas trintukų bei automobilių nuomos paieškas sukišti į ją. Išeis brangiau? Beveik neabejoju – taip, bet bus bent jau galima baigti temą, nes tautos, norinčios Seimo narių mėsos bei kraujo, tai jau vis tiek nenuramins.
Blogiau yra kitas dalykas – švilpdami, lenktyniaudami, kuris labiau panašės į kiaulę-taupyklę, Seimo nariai neatlieka savo pareigų. Kiek ilgai tautos išrinktieji taikstysis su įžūlia generalino prokuroro, kuris reikalauja savo kaltės įrodymo, kada kalbama apie jo kontoros neveiklumo išprovokuotus nužudymus bei sugriautus vaikų gyvenimus, laikysena? Klausimas gal ir paprastas, bet ne vienintelis. Parlamentinės kontrolės nekenčiančiam biurokratiniam aparatui ir viską buldozeriu norinčiai stumti vyriausybei tokie Seimo narių pasižaidimai - gera naujiena. Didžiausios „taupyklės“ titulas, dėl kurio dabar varžomasi, neįrodo gabumų įstatymų leidybos ir parlamentinės kontrolės srityse.