Dalia Grybauskaitė ir Aleksandras Lukašenka rugsėjo 16 dieną turėjo progą pažvelgti vienas kitam į akis. Dalis susitikimo vyko be liudininkų. Apie ką kalbėjo du nemažą politinę patirtį turintys žmonės? Apie abipusius verslo interesus? Apie demokratijos brandumą Lietuvoje ir Baltarusijoje?
Apie rezonansines bylas? O gal patyręs Rusijos sulaikymo strategas A. Lukašenka aiškino valstybės kaimynės vadovei, kaip galima pasiekti pergalę prieš Rusiją „pieno kare“, mat vieną tokį Baltarusija šiemet laimėjo?
A. Lukašenkai reikia kredito
Nekyla abejonių, kad Lietuvos prezidentė Baltarusijos vadovui perdavė kažkokius ES pasiūlymus – kaip įprasta, botagu apjuostą pyragą. Kadangi oficialūs pranešimai labai migloti, tenka spėlioti, kad A. Lukašenkai vėl pasiūlyta demokratizuoti režimą ir šis bei tas pažadėta už gerą elgesį – pavyzdžiui, kreditas. Neseniai Baltarusijos prezidentas prašė kredito rugpjūčio pabaigoje iš Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo. Prašė 500 mln. dolerių ir negavo, nes yra aikštingas partneris – vangiai palaiko Rusijos politiką Kaukaze.
Rusijos žiniasklaida pastebėjo ir greitai pagarsino vieną vienintelę temelę iš A. Lukašenkos interviu Lietuvos žurnalistams – tai, kad Baltarusijos parlamentas svarstys Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimo klausimą.
Šiai naujienai pranešti A. Lukašenka pasirinko Lietuvos televiziją. Jo veiksmų logika suprantama: negavus pinigų iš vieno kreditoriaus reikia kreiptis į kitą ir tuo pat metu pranešti pirmajam, kad galbūt sutiks su jo sąlygomis. Tai vadinama virtuozišku laviravimu. A. Lukašenka – šios rungties meistras. Gal aš ir klystu – gal ES kol kas Baltarusijai nesiūlo jokio gardaus pyrago. Tačiau bent jau tešla tam pyragui ar pyragaičiui, atrodo, vėl maišoma.
Mums reikia pasiplakti
Lietuva – šalis, kurioje labai didelę reikšmę turi ne realūs, bet simboliniai veiksmai. Buvo garsiai pranešta, kad prezidentai kalbėjo apie Vladimiro Uschopčiko apklausos reikalus. Šis kariškis, Baltarusijoje iškilęs iki gynybos viceministro, dabar pensininkas, per 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius vadovavo sovietinei Vilniaus įgulai. Užtat negirdėjome, ar A. Lukašenkos ir D. Grybauskaitės privačiame pokalbyje buvo paminėtas Vytauto Pociūno vardas. Bet gal todėl ir šnekama garsiai apie V.Uschopčiką, kad būtų galima tylėti apie V.Pociūną?
Aišku, Lietuva turėjo parodyti, kad neišsižada savo principų, ir visiems pagarsinti, kad Sausio 13-osios nepamiršo. Bet ar reikėjo tai daryti savo prokuratūros garbės sąskaita?
Mūsų pusė pripažino, kad Lietuvos teisėsauga nerangi – prezidentės spaudos atstovas pasakė, jog reikėtų aktyvesnių Lietuvos prokuratūros pastangų pateikiant informaciją Baltarusijai. Man atrodo, kad Lietuva ir vėl, kaip sakoma, išsidūrė. Kadaise prieš rusus buvo plakamasi dėl vežėjų, dabar prieš baltarusius pasiplakta dėl prokurorų. Bet gal būta tokio tikslo – visai Lietuvai per televiziją parodyti sumišusį prokuratūros atstovą, kuris po prezidentų susitikimo pranešė, jog Baltarusijai skubiai išsiųstas dar vienas teisinės pagalbos prašymas? Kitaip tariant, norėta užvažiuoti generaliniam prokurorui Algimantui Valantinui. Nežinau, kokia tikroji šios viešos savikritikos potekstė, bet Lietuvos pusė atrodė kvailokai.
