Vis dėl to teisingai senoliai sakydavo: „Niekad neik su Velniu obuoliauti“. Štai susidėjo berniukai ir mergaitės, pasivadinę skambiu „valstybininkų“ vardu, su Šėtono imperijos emisarais, ir jau prieina liepto galą. O dar neseniai atrodė galingi Lietuvoje kaip niekas kitas – viskas buvo jų rankose: prezidentūra su prezidentu, pozicija su opozicija, ministerijos (pradedant nuo Užsienio), teismai (įskaitant Konstitucinį), spec. tarnybos ir nacionalinė spauda kartu su nacionaliniu transliuotoju.
Kita vertus, tas liepto galas galėjo būti prieitas ir prieš kokius tris metus, Seimui patvirtinus Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) išvadas dėl „valstybininkų“ skandalo (nors oficialiai tos išvados vadinosi šiek tiek kitaip). Galėjo, bet neįvyko, arba vyko tokiais tempais ir tokiomis „porcijomis“, kad vietoje pašalintųjų „valstybininkų“ atsirasdavo kiti panašaus tipo veikėjai, o ir pašalintaisiais irgi buvo pasirūpinta. Kaip buvo aiškinama – „juk neišmesi tokių žmonių į gatvę“.
Kaip ten bebūtų – geriau vėliau, negu niekad, šitų „berniukų ir mergaičių“ tikrai negaila. Tačiau pikti liežuviai sako, kad esmė – ne „valstybininkai“, o būtent Šėtono imperija, kuri per tuos tris metus sukomplektavo Lietuvoje alternatyvinį – „pragmatikų“ klaną. Pasak piktų liežuvių, „valstybininkai“ taip negražiai išduoti savo šeimininkų tik tam, kad būtų atlaisvintos geidžiamos vietos naujiems nepakeičiamiems vadovams ir specialistams iš „pragmatikų“ tarpo. Ką gi, tokie dalykai Lietuvoje jau seniai nestebina, ir taip tęsis tol, kol tauta nesuvoks pagaliau, kad ji pati privalo nuolat kontroliuoti savo išrinktuosius – kitaip už ją tai atliks svetimų valstybių spec. tarnybos.
Šėtono imperija tokiu būdu bando nušauti net tris zuikius. Pirmiausia – pakeisti „valstybininkus“, kurie nedovanotinai „apsišvietė“ savo ankstesniais veiksmais, kitais, galimai dar ciniškesniais „kadrais“, ir, kas baisiausia, pateikti tai Lietuvos visuomenei kaip jos išsvajotą „apsivalymą“.
Antra – suteikti tiems patiems „valstybininkams“ kankinių aureolę (bent dalies visuomenės akyse) ir tokiu būdu išsaugoti juos būsimam panaudojimui, kai viskas prisimirš. Tokiame „ūkyje“ viskas pravers.
Trečia, kas dar nėra suvokta iki galo – po „valstybininkų“ eliminavimo padažu bandoma apnuodyti Lietuvos santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Būtent šiuo tikslu yra dirbtinai eskaluojamas vadinamojo „Antavilių kalėjimo“ skandalas, kuris šiaip pagal svarbą Lietuvoje galėtų būti ne trečioje, ne trysdešimt trečioje, ir net ne trys šimtai trysdešimt trečioje, o tik (geriausiu atvėju) trys tūkstančiai trys šimtai trysdešimt trečioje vietoje. Įdomiausia, kad šį skandalą irgi bandoma pateikti kaip dar vieną Lietuvos „apsivalymą“. Nuo ko? Nuo saugumo garantijų iš JAV ir NATO pusės? Gal po to, ką regėjome pernai Gruzijoje, jau niekam nereikia aiškinti, koks likimas lauktų Lietuvos, jei ji nebūtų NATO narė, ir kad NATO ir jos teikiamas saugumas – tai pirmiausia Jungtinės Valstijos?
Beje, iš pradžių „Antavilių kalėjimo“ tema su „valstybininkais“ siejama nebuvo, ir tik maždaug prieš nepilną mėnesį kažkas Šėtonijoje suprato, kad vardan Lietuvos ir JAV santykių pagadinimo galima paaukoti ir savo ilgamečius „partnerius“. „Konceptualizuotame“ pavidale ši teorija buvo paviešinta vienos gan simpatiškos būtybės pasirašytame straipsnyje „Virš „valstybininkų“ – damoklo kardas“, kuris pasirodė vienoje interneto svetainėje gruodžio 13 dieną.
Turiu pastebėti, kad autorė (arba tie, kurie „prifarširavo“ ją neaišku kokiais būdais gauta operatyvine informacija) šiek tiek persistengė. Na negalima taip išsiduoti parodant, kad tu disponuoji žiniomis, kurios pagal apibrėžimą gali būti prieinamos tik operatyvinės veiklos subjektams (Lietuvos arba Rusijos?). Juk sunku patikėti, kad Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybė pati teiktų „kompromatus“ prieš save. Kaip kitaip paaiškinti, kad autorė žino, ką per apklausas NSGK kalbėjo buvę ir dabartiniai VSD pareigūnai (ne tik „valstybininkai“)? Arba dar geriau – apie Turniškių korupcinio skandalo dalyvių Dainiaus Dabašinsko ir Ryčio Muraškos slaptus telefoninius pokalbius? Bet tai, ko negalėtų padaryti viena autorė, gali paslaptingieji „pragmatikai“. Įdomu ir tai, kad straipsnis pasirodė Povilo Malakausko atsistatydinimo išvakarėse (argi ne „apsivalymas“?)
Bet itin ciniškas ir įžūlus yra autorės teiginys, kad „CŽV kalėjimo skandalas – V. Pociūno žūties ir VSD nuslėptų 12 analitinių pažymų istorijos tęsinys“. Na jau ne, ponuliai „valstybininkai“ ir „pragmatikai“, net nebandykite prilyginti savo tarpusavio aiškinimųsi dėl to, kas iš jūsų yra ištikimesnis Šėtono parankinys, tikriems Lietuvos egzistenciniams klausimams. Nebent tokiu klausimu taptų kur kas reikalingesnis tyrimas – kas konkrečiai nuosekliai siekia palikti Lietuvą be NATO saugumo garantijų?
