Kai smogė krizė, iš aukščiausios Lietuvos valdžios koridorių piliečiams buvo išreikšti nurodymai laikytis socialinio solidarumo, t. y., visiems teks susimažinti išlaidas – tiek visų ešelonų oligarchams bei monopolistams, tiek bedarbiams, pensininkams bei Kultūros ministerijai pavaldžių įstaigų darbuotojams. Niekas labai neniurzgėjo, nes širdį šildė malonus solidarumo ir bendros nelaimės jausmas – bedarbis, perėjęs prie trikartinio maitinimosi režimo (pirmadienis, trečiadienis, penktadienis), galėjo guostis mintimi, kad oligarchas nukentėjo kur kas labiau – bėdžiui tenka vairuoti metų senumo „Land Cruiser“.
Suprantama, tokia žiauri neteisybė negalėjo ilgai tęstis, todėl Vyriausybė ėmėsi bent jau kosmetinių pataisymų. Štai nuo 2009 metų pradžios buvo bene pusantro karto padidinti degalų akcizai. Nors vienu klausimu Lietuva vis dėlto tapo regiono lydere ir gerokai priartėjo prie euro zonos standartų. Pervežimų kompanijų bosai, kurių pelnus šiek tiek sumažino pabrangęs dyzelinas, netruko pareikšti pretenzijų dėl tokios politikos ir po kelių mėnesių dyzelino akcizas buvo sumažintas. Šio verslo atstovai Lietuvoje yra gal ir ne pirmojo ešelono oligarchai, bet žmonės pakankamai turtingi, įtakingi ir paremiantys įvairių partijų rinkimines kompanijas – todėl jų nuomonę tenka gerbti. Tuo tarpu benzinu ir suskystintomis dujomis naudojasi išskirtinai privatūs asmenys, kurių nuomonė Vyriausybei gali vėl pradėti rūpėti tik prieš 2012-ųjų parlamento rinkimus, o kol kas jiems galima palikti galioti didžiausią Rytų Europoje akcizą.
Solidarumą prisiminti šiuo atveju Vyriausybei nepasirodė patogu, o piliečiams tikėtis solidarumo irgi atrodė naivu, nes Vyriausybės atstovų atsikalbinėjimai buvo nesunkiai numanomi:
1. Mažiau važinėkitės be reikalo, pėsčiomis sveikiau.
2. O Norvegijoje tai dar brangiau.
3. Turėjot pinigų automobiliui, tai ir degalams atsiras.
4. Nepatinka – emigruokit.
5. „A ką yra?“ Ir pan.
Kilus papildomiems klausimams, interesantus, be abejo, maloniai aptarnautų Madalovo pulkas guminių kulkų ir vandens patrankos pagalba. Tad pilietinis nepasitenkinimas, kaip visada, liko buitiniame lygmenyje. Dažnas pagalvojo, gal tikrai verta kartais iki krautuvės pėsčiam nukulniuoti? Et, atlaikysim kaip nors.
2010-aisiais, kai atėjo metas deklaruoti pajamas, paaiškėjo, kad įleisk finansų ministrą į bažnyčia – ant altoriaus užsirioglins. Vėl buvo prisimintas solidarumas, kurio kirvis šį sykį nusileido ant chroniškų bedarbių galvų. Apie šią problematiką dabar daug rašoma, tad nenorėdamas kartotis, aptarsiu tik vieną kitą dabartinės paradoksalios situacijos aspektą.
1. Tiksliai žinau, kad bedarbystės piko metu, kai kas savaitę Darbo biržoje registruodavosi 8-9 tūkstančiai žmonių, šios įstaigos pareigūnai daugelį žmonių įkalbinėjo nesiregistruoti, nes nenusimato nei pašalpa, nei nauja darbo vieta. Apie numatomas pretenzijas iš Mokesčių inspekcijos pusės jie, turbūt ir patys nežinojo, bet valstybė turėtų prisiimti nors kažkokią atsakomybę už tokius tegul ir nepiktavališkus savo tarnautojų veiksmus, kuriais jie viso labo norėjo susimažinti sau popierizmo ir pagerinti nedarbo statistiką šalyje. Aišku, koks akmenveidis valdiškas teisininkas šaltakraujiškai pareikš, kad mokestiniais įstatymais reikia domėtis, bet juk tam, kad atsirastų bent jau minimalus šansas juos perprasti, reikia pabaigti Pumpučio Akademiją ar bent jau Pačiolio buhalterių kursus. Be šitų pagrindų net nebandykit. Kadangi jokio normalaus informavimo „žmonių kalba“ apie tai, kas gresia, nebuvo, sankcijų taikymas piliečiams iš valstybės pusės yra, švelniai tariant, ne itin moralus.
2. Įsivaizduokime, kad didžiulės įmonės generalinis, kurio mėnesinis atlyginimas yra 50 000 litų, o metinis – 600000 litų, nebeišgalvodamas, kur tuos pinigus kišti, per metus sumokėjo 150 000 litų gyvybės draudimo bendrovei (kuri pinigus jam vėliau grąžins ir turbūt su procentais). Kadangi per metus jis sumokėjo 90 000 litų pajamų mokesčio, tai deklaruodamas pajamas, gali susigrąžinti dalį įmokų už gyvybės draudimą. Suvedžiau visus į šio išgalvoto asmens duomenis į pajamų deklaracijos šabloną ir programa paskaičiavo, kad šiam piliečiui Mokesčių inspekcija turi grąžinti 22 500 litų. Taigi, bedarbiai suneš po 864 litus, kad paremtų pono direktoriaus asmenines investicijas – taip mūsų valstybėje suvokiamas solidarumas? Aišku, viskas teisėta, bet ar teisinga?
3. Trečiasis aspektas dar labiau tragikomiškas. Kadangi 864 litus turės susimokėti visi be išimties, šią prievolę turės atlikti ir šiuo metu nesėdintys kontrabandininkai ir narkotikų prekeiviai, kuriems, be abejo, tokia suma nesukels jokių problemų. Problemos atsiras pačiai valstybei, kurios Baudžiamojo kodekso 216 straipsnis numato atsakomybę už nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimą (pinigų plovimą). Žiūrint ciniškai, tai šioks toks pasiekimas – anaiptol ne visos valstybės sugeba apmokestinti nusikaltėlius, tačiau keistokai atrodo, kai valstybė iš finansų įstaigų reikalauja nepraleisti neteisėtu būdu įgytų pinigų (LR Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas), bet pati tokius pinigus ruošiasi „įsisavinti“. Negi jau taip blogai?