Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) kartu su Radviliškio savivaldybe pradėjo vykdyti 1949 m. visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo vietos įamžinimo projektą.
Sunkią 1949-ųjų žiemą visos Lietuvos partizanų vadai rinkosi į atokią Radviliškio rajono (Balandiškių k. Sajų sodybą). Rinkosi netekę šimtų kovos draugų, tėvų, giminaičių ir artimųjų, nuosavų sodybų ir gimtosios žemės, rinkosi tam, kad pagaliau suvienytų viso okupuoto krašto vis dar kovojančias pajėgas po bendros vadovybės vėliava.
Po kelių dienų, apylinkėse suaktyvėjus stribų siautėjimui, partizanų vadai darbą tęsė už penkių kilometrų Mėnaičių kaimo Miknių sodyboje įrengtame bunkeryje.
Tie aštuoni vyrai puikiai suvokė savo atsakomybę prieš ateities kartas. Todėl jie paliko mums ir istorijai dar vieną unikalų dokumentą – Vasario 16-osios Deklaraciją, aštuonių Lietuvos partizanų vadų pasirašytą jau minėtuose Mėnaičiuose ir paskelbusią būsimosios Lietuvos valstybės atstatymo gaires bei konstitucinius principus.
Šiuolaikiniame kosmopolitiniame pasaulyje, dūstančiame nuo besaikio vartojimo ir savo užmojų menkystės, sunku suvokti šių žmonių pasiaukojimo mastą ir didybę. Stovint prie neseniai Vilniaus universiteto archeologų atkasto legendinio bunkerio, buvusio po Miknių sodybos klėtimi, tai įsivaizduoti dar sunkiau - 2x3 m drėgnas tamsus požemis ir tie 8 vyrai aplink kuklų stalą: Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Leonardas Grigonis-Užpalis, Juozas Šibaila-Merainis, Vytautas Gužas-Kardas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Petras Bartkus-Žadgaila ir Bronius Liesys-Naktis.
Nė vienas iš šių vyrų nesulaukė laisvės. Nė vienas neišdavė juos saugojusių ir globojusių žmonių bei savo idealų. Nežinoma ir kur ilsisi jų palaikai.
Todėl tinkamai sutvarkyta ši istorinė vieta taps ne tik jų atminimo ženklu, bet ir amžinos pagarbos visų Lietuvos partizanų laisvės siekiams simboliu.
Istorinė atmintinė
Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas įvyko 1949 m. vasario 2-22 d. Radviliškio rj. Mėnaičių kaime Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje. Suvažiavime dalyvavo partizanų atstovai iš visos Lietuvos.
Iš pradžių jie rinkosi Balandiškių kaime Sajų sodyboje (maždaug 6 km. nuo suvažiavimo vietos Mėnaičiuose), o po poros dienų vietos partizanų buvo palydėti į Mėnaičius.
Vasario 2-10 d. vyko konsultacijos ir pasitarimai, vasario 10 d. – Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) Prezidiumo ir Karo Tarybos jungtinis posėdis, kuriame buvo nutarta Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu (LLKS).
LLKS Tarybos 1949 m. vasario 11-17 d. posėdyje buvo svarstyti 25 klausimai, tarp jų sąjūdžio politinė programa, ginkluoto pasipriešinimo taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Paskutinėmis suvažiavimo dienomis buvo sudaryta LLKS vadovybė ir priimti kreipimaisi į pasipriešinimo sąjūdžio dalyvius bei Lietuvos gyventojus.
LLKS Tarybos posėdyje buvo priimta LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija. Joje buvo išdėstytos pagrindinės sąjūdžio politinės programos nuostatos, pabrėžta, kad okupacijos metu LLKS Taryba yra aukščiausias tautos politinis ir karinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai.
Deklaraciją pasirašė 8 posėdžio dalyviai: LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas, Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesis-Naktis, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, einantis Pietų Lietuvos partizanų srities vado pareigas Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, LLKS Tarybos Prezidiumo sekretorius Petras Bartkus-Žadgaila.
Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 2-22 d. priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotino organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą - kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija vainikavo Lietuvos laisvės kovotojų veiklą steigiant ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, kuriant pasipriešinimo politinę ir karinę vadovybę.
Signatarai
Nė vienas legendinės partizanų Deklaracijos signataras neišliko.
1953 m. gegužės 30 d. bunkeris, kuriame gyveno sunkiai sergantis LLKS Tarybos Pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas, buvo išduotas. Įmetus migdomųjų dujų granatą per vėdinimo angą, mėginta išvengti taip ilgai ieškoto „pogrindžio prezidento“ savižudybės ir tam pavykus J. Žemaitis buvo suimtas. Birželio 23 d. gavus specialų įsakymą iš Maskvos, jis buvo nugabentas į Maskvą pas Lavrentijų Beriją ir ten tardomas. Atsisakius padėti MVD organams, 1954 m. birželio 1 d. prasidėjo teismas, kuriame J. Žemaitis buvo nuteistas – jam paskirta mirties bausmė ir konfiskuotas turtas. Nuosprendis įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime. Beveik po penkiasdešimt metų užmirštas J. Žemaitis grįžo į Lietuvos istoriją ir visuomenės sąmonę. 1995 m. apie J. Žemaitį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Ketvirtasis Prezidentas“. 1997 m. vasario 14 d. (po mirties) jam suteiktas Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinas, tų pačių metų gruodžio 22 d. pripažintas Kario savanorio statusas, o 1998 m. sausio 28 d. suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.
Leonardas Grigonis-Užpalis žuvo 1950 m. liepos 22 d. Raseinių aps. Ariogalos vls. Daugėliškio miške. 1950 m. lapkričio 23 d. jis buvo apdovanotas I ir II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties). 1996 m. spalio 18 d. Rokiškio rajono tarybos sprendimu Sėlynės pradinei mokyklai (Rokiškio r. Ragelių vls.) suteiktas Leonardo Grigonio vardas.
Aleksandras Grybinas-Faustas žuvo 1949 metų rugsėjo 28 dieną grįždamas po vizitacijos Dariaus ir Girėno tėvonijoje, Šunkarių miške, prie Vilužių kaimo, Jankų valsčiuje, Šakių apskrityje. Jau būdamas netoli savo bunkerio pateko į pasalą ir, sunkiai sužeistas bei sunaikinęs su savimi turėtus dokumentus, nusišovė.1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Aleksandrui Grybinui-Faustui suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties).
Vytautas Gužas-Kardas žuvo išduotas 1949 m. birželio 11 d. Skaudvilės valsčiuje – būdamas sužeistas neturėdamas jokios vilties išsiveržti iš apsupto bunkerio, nusišovė. 1949 m. birželio 16 d. LLKS tarybos prezidiumo sprendimu Vytautas Gužas-Kardas apdovanotas II laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties); Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos sprendimu kpt. V.Gužui po mirties pripažintas kario savanorio statusas.1998 m. lapkričio 18 d. LR Prezidento dekretu Vytautui Gužui-Kardui suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas.
1949 m. rugpjūčio 13-osios naktį Petras Bartkus-Žadgaila, Bronius Liesis-Naktis, Vytautas Šniuolis-Svajūnas, Viktoras Šniuolis-Vitvytis ir Laurynas Mingilas-Džiugas atkeliavo į Užpelkių mišką (dabar Radviliškio r.). Ten jų jau laukė keturi Prisikėlimo apygardos partizanai. Tuomet stovykloje budėjusiam Viktorui Šniuoliui bekalbant su atėjusiu ryšininku, mišką ėmė supti MVD kariuomenė. Nelygiose kautynėse žuvo P. Bartkus-Žadgaila, B. Liesis-Naktis, V. Šniuolis-Svajūnas ir partizanai Girėnas bei Aitvariukas (vardai ir pavardės nežinomi). Po mirties P. Bartkui-Žadgailai suteiktas Laisvės kovotojo karžygio garbės vardas. 1997 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties), o 1998 m. gegužės 19 d. – pulkininko laipsnis (po mirties). 1950 m. lapkričio 23 d. LLKS tarybos prezidiumo sprendimu Bronius Liesys-Naktis apdovanotas I ir II laipsnio Laisvės kovos kryžiais (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties).
Juozas Šibaila-Merainis žuvo 1953 m. vasario 11 d. išdavus bunkerį Ramygalos valsčiaus Dovydų miške. Jis žuvo kartu su savo pavaduotoju Povilu Žiliu-Audrūnu, Klevu. 2001 m. liepos 14 d. jų žuvimo vietoje atidengtas paminklinis akmuo. Jau 1950 m. lapkričio 23 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko aktu J. Šibaila-Merainis už drąsą, pasiaukojimą ir ypatingą darbštumą buvo apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiais. Atkūrus Nepriklausomybę, 1997 m. gruodžio 17 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties), 1998 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu – pulkininko leitenanto laipsnis, tų pačių metų gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo išduotas ir suimtas kartu su savo žmonau Birute Mažeikaite 1956 m. spalio 12 d. Jis buvo ypatingai žiauriai kankinamas beveik metus. 1957 metų rugsėjo 24-25 dieną Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis Teismas A. Ramanauskui-Vanagui skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 dieną Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. A. Ramanausko-Vanago žmona B. Mažeikaitė nuteista 8 metams laisvės atėmimo. Tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 metų gruodžio 12 dieną jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998-ųjų sausio 26-ąją Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu – dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat buvo įteisinti dar 1949 ir 1950 metų aukščiausiosios Lietuvos partizanų vadovybės apdovanojimai „Vanagui“ - II ir I laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais – 1998 metų kovo 3 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas II laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas, o 1999 metų vasario 2 dieną dekretu – I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas.
1952 metais LLKS laikraštyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“ J.Šibaila-Merainis rašė: „Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausia jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinįjį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios vergijos jungu nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji. Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę.“
Įamžinimo projektas ir vertinimai
Šiemet LGGRT centras, Radviliškio rajono savivaldybė ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS) pasirašė trišalę bendradarbiavimo sutartį, kurios pagrindinis tikslas – išsaugoti bei puoselėti istorinę atmintį, įamžinant 1949m. vasario 16-osios Deklaracijos signatarus, istorines vietas bei patį LLKS.
Pagrindinis sutarties akcentas – istorinės Deklaracijos pasirašymo vietos įamžinimas Mėnaičiuose, Miknių sodyboje bei paminklai partizanų vadų suvažiavimo vietose: „Atstatyti vyriausiosios vadavietės bunkerį bei klėtį virš jo ir įsteigti LLKS muziejų atstatytame bunkeryje ir klėtyje Mėnaičių k., Radviliškio r., suprojektuoti ir pastatyti paminklus 1949 m. Vasario 16-osios LLKS deklaracijos signatarams Mėnaičiuose ir Balandiškėse, Radviliškio r...“
Netrukus po sutarties pasirašymo žiniasklaidoje pasirodė kai kurie nagatyvūs vertinimai – esą LGGRT centras drauge su Radviliškio rj. savivaldybe planuoja sunaikinti kitą istorinę vietą Balandiškių kaime, Sajų sodyboje, kur suvažiavimo išvakarėse taip pat buvo susirinkę partizanų vadai, o po suvažiavimo Sajų sodybvietės teritorijoje buvusiame bunkeryje 1949-1950 metais veikė LLKS Visuomeninės dalies būstinė, čia spausdintas periodinis leidinys „Prie rymančio Rūpintojėlio“. LGGRT centras savo lėšomis yra užsakęs šio bunkerio archeologinius tyrimus, kurie turėtų būti netrukus ir prasidėti. Sajų gyvenamasis namas taip pat įtrauktas į Kultūros pavaldo registrą. Buvo net organizuojamos „pilietinės akcijos“, skirtos Sajų sodybai išsaugoti, tarsi kas nors į tą sodybą, beje, jau išpirktą savivaldybės iš savininkų, kėsintųsi.
Būtina pabrėžti, kad tokie vertinimai ir tokios kalbos neatitinka tikrovės. LGGRT centras tiesiog pasiūlė logišką išeitį (o ne priėmė galutinį sprendimą, kaip bandyta aiškinti), atsižvelgdamas į Sajų sodybos būklę: išlikusius auteniškus sodybos rastus užkonservuoti ir atiduoti saugoti Daugyvenės kultūros istorijos muziejui, užkonservuoti dar gerus sodybos pamatus ir toje vietoje pastatyti atminimo kompleksą – paminklinę kompoziciją, kuri įamžintų svarbius čia vykusius ir taptų dar vienu svarbiu viso Radviliškio krašto turistinės traukos objektu.
Šiame kontekste būtina pažymėti, kad UAB „Pastatų konstrukcijos“ atliko Sajų sodybos pastato ekspertizę. Ekspertai pateikė štai tokias dvi išvadas:
“1. Yra likę tik namo griuvėsiai su stovinčiom avarinės būklės sienomis. Griuvėsių būklė yra nesaugi, todėl būtina apriboti žmonių patekimą į vidų bei būvimą šalia jo saugiu atstumu.
2. Visos pastato konstrukcijos, išskyrus pamatus yra netinkamos panaudoti namo atstatymui. Jas rekomenduojama pašalinti.“
Taigi, LGGRT centro siūlymas nėra tik nežinia kieno inspiruotas noras griauti kultūros paveldą, o neišvengiama būtinybė, patvirtinta ekspertų išvadomis. Tačiau už sodybos liekanų išsaugojimą pasisakantys visuomenininkai gali nesunkiai rasti bendrą kalbą su šios sodybos savininke Radviliškio rj. savivaldybe – nei centras, nei savivaldybė be jų sutikimo Sajų sodybos liekanų tikrai negriaus.
Na, o kol beprasmiškai ginčijamasi, vyksta ir realūs įamžinimo darbai. LGGRT centro iniciatyva archeologų atkastas svarbiausias Lietuvos bunkeris Miknių sodyboje Mėnaičiuose. Netrukus prasidės jo atstatymo darbai, bus atkurta autentiška bunkerio konstrukcija, o virš bunkerio atstatytoje klėtelėje bus įrengta memorialinė ekspozicija.
Nesnaudžia ir radviliškiečiai: jau gerokai įsibėgėjo tvarto-daržinės perkėlimo bei aplinkos tvarkymo darbai, kurie bus užbaigti jau šį rudenį. Tada Mėnaičiuose prasidės paminklo, suprojektuoto skulptoriaus Jono Jagėlos, Lietuvos partizanų vadams statyba.
Beje, tokiems planams trišalėje sutartyje pritarė, kaip minėta, ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, puikiai suvokdamas, kad istorinės atminties apie Lietuvos partizanus išsaugojimas yra visų šalies piliečių reikalas, neieškant priešų ten, kur jų niekada nebuvo.
R.Čekutis
