Lietuvos žvalgų bendruomenė, per kelerius metus tvirtai užsitarnavusi neaiškios lobistinės, politinio susidorojimo funkcijas atliekančios gaujos reputaciją, įstrigo reformų spazmuose.
Kad tik pavyktų
Ledai Valstybės saugumo departamento (VSD) reformos reikaluose lyg ir pajudėjo. Net nekalbusis atstovas spaudai neneigia, kad šluojamos ištisos valdybos. Tik labai nesinorėtų, kad po kelerių ar keliolikos metų vėl spręstume tas pačias problemas ir keltume tuos pačius klausimus kaip dabar. Lygiai taip pat nepasitikėtume šia institucija, kad ir ką ji sakytų, kad ir ką bandytų nutylėti. Ar gali taip būti? Deja, gali.
VSD tiems jo padaliniams, kurie dabar likviduojami, priskirtas funkcijas vis tiek turės kas nors vykdyti, nes, nepaisant visų deklaracijų, ne visi žmonės yra broliai, o rusai turbūt šnipinėja ir šnipinės ne tik sau neva dabar jau draugišką Obamos Ameriką. Nėra tiek svarbu, ar tai bus kelios atskiros tarnybos, ar kitaip pavadinti to paties VSD padaliniai. Modelių pasaulyje prikurta įvairių.
Svarbiausia yra pradžių pradžia – politinė kontrolė. Jei naujasis vadovas iššluos senus kadrus tik tam, kad pasisodintų panašius naujus, jeigu jis pats jausis atsakingas tik sau ir savo kontoros bendrijai – slibinui ataugs dar daugiau nukirstų galvų. Bus ne ką geriau, jeigu jis, atėjęs iš kariškių ir įpratęs drausmingai kaukšėti kulnais, tebus, pavyzdžiui, prezidentūros paklusniu buldogu. Pašvinkusiais principais besivadovaujanti sistema, kad ir kuo ją pridengtum, po kuo bepakištum, prisitaikys ir siautės toliau.
Pagunda – baisus dalykas, o žmonės netobuli. Per didelė valdžia ir žinojimas, kad niekas vis tiek niekada netikrins bei nevertins tavo veiklos rezultatų - greitai tampa manija ir skatina žaisti su degtukais ne tik vaikus, bet ir populiarius prezidentus.
Parodykite ženklą
Keičiantis politinėms valdžioms ir bėgant mėnesiams bei metams, protingais veidais ir aptakiomis formuluotėmis ne tik pareigūnai, bet ir politikai, komitetų vadovai ir net pati prezidentė vėl ir vėl atsikalbinėja ir randa įvairių įvairiausių būdų nepateikti Seimui tuzino garsiųjų VSD pažymų.
Girdi, neaišku, ar nepaseno, neaišku, ar neišduos paslapties. Arba atseit vis dar neparašyta teisinga instrukcija, kaip reikia pateikti pažymas. Tiesa, instrukcijos projektas jau pasiekė Seimo sekretoriatą, bet čia tenka eilinį kartą pastebėti keistą kontrastą - kai kuriuos klausimus (mokesčių didinimo) tautos atstovybė išsprendžia per kelias naktis, o link kitų sprendimų klumpoja lyg valstietis auliniais batais per molingą dirvą, lietingą dieną. Parlamento sprendimas galioja jau keleri metai, ir tai nesukėlė jokių pasekmių. Nesprendžiamas principinis klausimas – pavaldumo ir atskaitomybės. Kol tokia padėtis tęsiasi, kontrolės ir atskaitomybės demokratinei institucijai nepatirianti ir spjauti į parlamentą galinti biurokratija į žmogų (neseniai girdėjome vieną pranešimą) atsigręžia nebent kerziniu batu ar visišku abejingumu, nusinešančiu gyvybes.
Kur bėgs žiurkės?
Iš VSD iki kaklo prisidirbę dabar bėga daugelio skandalų personažai. Jie turi pavyzdį, bylojantį, kad Lietuvoje, kaip sovietiniais laikais, sužlugdžius žemės ūkį, galima eiti padirbėti kultūros srityje. Buvęs VSD vadovas – patarinėja Policijos generaliniam komisarui, su kuriuo abu kartu pramiegojo praėjusių metų sausio riaušes prie Seimo. Buvęs generalinis prokuroras, kuris tyliai, šelmiškai šypsodamasis laimino žuvusio žmogaus šmeižimą matuojasi teisėjo mantiją, dar vienas „iškilus“ pulkininkas dirba diplomatinėje taryboje.
Kodėl tokiomis aplinkybėmis į Specialiųjų tyrimų tarnybą negali nubėgti, pavyzdžiui, Linas Jurgelaitis, po Vytauto Pociūno žūties užėmęs jo vietą ir pagarsėjęs prisipažinimu Seime, jog neišmano energetikos? Kodėl neturėtų profesinės karjeros šiltose vietose tęsti kiti asmenys, laisvalaikiu nusivažiavę iki katinų medžioklės su arbaletais ar stirnų medžiojimo su tarnybiniais ginklais?
Kad ir ką pagimdytų reformų spazmai, nesinorėtų, kad tai būtų dar vienas slibinas su kitokio atspalvio kailiu.
