Šiais laikais Lietuva nuolat ir primygtinai vis kviečiama su kuo nors “suartėti". “Pragmatikų" arba “rimtųjų" politikų bei juos aptarnaujančio žurnalistų, istorikų ar politologų personalo, be abejonės, labai kompetetinga nuomone, Lietuva turėtų “suartėti" su visų rūšių “mažumomis", su Rusija ir Baltarusija, su “pragmatiškais" Europos bei likusio pasaulio “didžiaisiais", su Izraeliu, su Skandinavija, su Kinija, su Lenkija... Visų “suartėjimo" pasiūlymų, ko gero, yra ne mažiau, nei pornografinio turinio skelbimų internete. Tai esą yra Lietuvos išlikimo ir laimingo gyvenimo garantas.
Visi, kurie nenori su kuo nors “suartėti", yra tamsybėje skendintys pagonys, neišprusę neišmanėliai, kaimiečiai-runkeliai, kedofilai-buduliai, marginalai ir kitokie menkystos.
Po gana sėkmingo “suartėjimo" su homoseksualais bene intensyviausiai šiuo metu Lietuvą bandoma “suartinti" su Rusija. Esą, tai yra pragmatiškas požiūris, kuris, pasirodo, taipogi yra didelė vertybė, nes tai ir esanti klasikinė Europos politika.
Kad nebūčiau apkaltintas išsigalvojimu skubu cituoti, be abejonės, “pragmatišką" ir “teisingą" istoriką Algimantą Kasparavičių: “...lietuviams svarbu suvokti, kad klasikinėje Europos politikoje, kuri skaičiuoja jau daug šimtmečių, pragmatizmas yra ne mažesnė etinė-moralinė vertybė nei, tarkime, drąsa, pasiaukojimas, garbė, laisvė, žmogaus teisės, sąžiningumas ar teisingumas (...) viešai piktžodžiaudami prieš pragmatizmą tik demonstruojame savo postsovietinį ciniškumą, kaimiečių dviveidišką moralę ir, galbūt, dar vešlias pagoniškas šaknis."
Nesiruošiu su istoriku ginčytis dėl vertybių, tačiau nesuprantu jo tokios retorikos ar pasipiktinimo priežasties – iš tikrųjų jo požiūrį idealiai atspindi visas mūsų šiuolaikinės politikos “elitas", kuris ne tik veda Lietuvą tokio “suartėjimo" keliu, bet ir daro tai gana nepadoriomis pozomis.
Aiškiausiai tai matyti mūsų šiuolaikinių santykių su Gruzija kontekste.
Neseniai Seime vykusioje spaudos konferencijoje visiškai “nerimtas" politikas Arūnas Valinskas ir Gruzijos ambasadorius Lietuvoje Georgijus Kerdikošvilis apgailestavo, kad Gruzijos nepriklausomybės proga sukurta šią šalį palaikanti rezoliucija valdančiųjų konservatorių rankomis buvo padėta į gilius Seimo stalčius ir nepanašu, kad ji kada nors išvys dienos šviesą. Gruzijos ambasadorius šią rezoliuciją pavadino lašu vandens dykumoje ir bene svarbiausiu dokumentu per visą Gruzijos Nepriklausomybės laikotarpį. Simboliška, bet gana gausiai dalyvavę žurnalistai “pragmatiškoje" žiniasklaidoje apie tai net neužsiminė (juk apie bobas nieko nebuvo pasakyta).
“Rimtiems" ir labai pragmatiškiems mūsų “elito" politikams ištikimi draugai nereikalingi, nes jie nusprendė, kad Lietuvai dabar žūt-būt reikia “suartėti" su Rusija, mat “suartėjimo" klausimams spręsti čia gali atvažiuoti pats Putinas... Gal net realių “suartėjimo" priemonių atsiveš, t.y. kokį nors vamzdį. Tačiau netgi tai nepadėjo – Putinas, visų “pragmatikų" nelaimei, šįkart dar neatvažiuos.
Todėl dar kartą nesuprantu A.Kasparavičiaus. Viskas juk vyksta taip, kaip jis ir pageidauja. Ir vyksta tai labai seniai.
Mūsų pragmatikai dėl tų pačių vamzdžių jau seniausiai palaidojo Čečėniją. Kiek vėliau dėl pigių kiniškų skudurų bei organizuojamo vizito į Kiniją palaidojo Tibetą. Dabar Gruziją. Ką dar reikia palaidoti, kad Putinas tą vamzdį vis dėlto atvežtų? Latviją su Estija? Tik jie ir beliko. Vertybes? Nežinia, kas tai per daiktas, jei neneša naudos.
Net Lietuvos partizanai, kuriuos “neapdairiai" paminėjo prezidentė, užkliūva vamzdžio vežėjams. Tiesa, jų laidoti nereikia – jų kaulai seniausiai trūnija pelkėse ir užverstuose šuliniuose. Jų kovų istorijos mokyklose mokytis taip pat nereikia (kas nors gali pasipiktinti), nes moksleiviams ir taip uždėti nepakeliami krūviai – daug svarbesnės yra tolerancijos pamokėlės. Partizanams ir paminklų statyti nereikia, nes jie gali trukdyti visų rūšių “išvaduotojų" sukurtai istorijos versijai, be to, tai brangu.
Tačiau neteisinga būtų kaltinti vien “rimtuosius" pragmatiškai realybę suvokiančius politikus ar jų liokajus. Didžioji dalis lietuviškosios žiniasklaidos, kuri teoriškai turėtų būti kritiška valdžioje vyraujančioms tendencijoms, praktiškai niekuo nuo savo teorinio kritikos objekto nesiskiria ir netgi daugeliu atveju jį lenkia, dosniai maitinama valdiškais užsakymais.
Tokioje žiniasklaidoje įsivyravo kitaminčių ignoravimas, netgi cenzūra, atsirado daugybė draudžiamų temų bei įvairiausių tabu, o kritikuoti tokį “pragmatizmą" yra “žemas lygis", “kaimietškas mentalitetas", marginalu...
Štai toli gražu nepilnas “neliečiamųjų" temų sąrašas: holokaustas (jeigu neatitinka “teisingiausiojo" pasaulyje požiūrio ir kasmet vis didėjančio aukų skaičiaus tendencijų), Antrojo Pasaulinio karo istorija (jeigu bent menkiausiai suabejojama oficialiąja versija ar, neduokdie, bent puse žodžio užsimenama ne vien apie “išvaduotojų", bet ir jų buvusių priešų žygdarbius), homoseksualų reikalai (jeigu beatodairiškai neliaupsinama “tolerancija" ir neįžvelgiama Lietuvoje šios publikos “žmogaus teisių" pažeidimų), pačios žiniasklaidos problemos (jei suabejojama “pragmatikų" peršamomis įvykių versijomis arba pasidomima finansavimu, gaunamomis dovanomis etc.), Europos Sąjungos politika (jeigu bandoma prieštarauti suvereniteto suvaržymams ir “pragmatiškosios" politikos realijoms), tautinės mažumos (jeigu nekalbama apie darnios integracijos perspektyvas ar išdrįstama kritikuoti banalų veltėdžiavimą), Lietuvos istorija ir tautiškumas (jeigu apie tai rašoma nemadingai ir lietuviai nepravardžiuojami kaimiečiais-runkeliais), kariuomenė ir karyba (jeigu nerašoma, kad tai yra atgyvena), pasaulio “didžiųjų" cinizmas (jeigu bandoma užsiminti apie tai, kad viskas šiame pasaulyje perkama-parduodama arba už pinigus, arba už labai didelius pinigus) ir t.t.
Apibendrinti “pragmatikų" Lietuvai siunčiamą žinią galima vienu sakniu: sėdėk, brangioji, tyliai-ramiai, savo nuomonės niekur nereikšk, neprieštarauk ir būk klusni-nuolanki, nes taip su tavimi “suartėsime", kad... (šioje vietoje galima paskelbti viešą sakinio užbaigimo konkursą).
Iš esėms, ši žinia ir yra šiuolaikinės Lietuvos užsienio bei vidaus politika.
