Myliu futbolą. Smagu pažiopsoti, kaip žaidžia mokantys, dar smagiau pačiam su nemokančiais pasispardyti. Dėl FIFA Pasaulio taurės rungtynių pogrupiuose šiemet pasiėmiau atostogų, nes pirmosios vykdavo tuoj po pietų, ir tai buvo vienos geriausių atostogų mano gyvenime.
Nepaisant taip negrabiai išreikštos, bet labai nuoširdžios aistros, norėčiau paviešinti keletą paniurzgėjimų. Jie nebus apie komandų strategijas ir taktikas – nesu profesionalus tų reikalų žinovas ir laikausi gana primityvaus požiūrio: jei komanda per rungtynes neįspyrė bent dviejų įvarčių – ji žaidė prastai, ir jokių kontrargumentų nepriimsiu iš principo.
Paniurzgėjimai bus iš vyriškos šovinistinės kiaulės pozicijų, net jei tai ir labai blogas tonas mūsų politkorektiškais laikais. Nesu radikalus vyriškas šovinistas – manau, kad moterys vairuoja automobilius tikrai ne blogiau už vyrus, ir visiškai pritariu tam, kad jos turėtų uždirbti daugiau už vyrus. Koks skirtumas, kas šeimoje daugiau uždirba – didžiąją išlaidų dalį vis tiek dažniausiai inicijuoja žmona, tad būtų sąžininga jai daugiau ir mokėti, tada vyras galės nesinervinti, kad vėjais leidžiami Jo uždirbti pinigai, nes tai bus Jos uždirbti pinigai.
Mano nuosaikus vyriškai šovinizmas viso labo nori, kad išliktų nedidelės erdvės, į kurias moterys nesikėsina, nes ten joms tiesiog atgrasu būti. Su nerimu turiu konstatuoti, kad tokių erdvių vis mažėja. Antai prieš kelioliką metų aiškiai išreikšta vyriška šovinistinė erdvė buvo sunkiosios muzikos koncertai. Ten susirinkdavo po kelis šimtus ne itin blaivių underground‘inių neformalų, tarp kurių šmėsčiodavo pora tuzinų mergužėlių, iš kurių tik dalis organiškai įsikomponuodavo į renginį – nuo galvos iki kojų juodai apsitaisiusios gotės. Likusios triukšmingą koncertą atbūdavo sukandusios dantis – kaip savo boyfriend‘o eskortas, nes be jautrios priežiūros šitas gyvulys pernelyg prisiliuobs ir nakvos pas kitus, senberniaujančius gyvulius. Tokioje atmosferoje buvo gera – laisvai liejosi alus su degtine, nešvankūs juokai, pogo[1] ir dar balažin kas.
Deja, dėl nežinomų priežasčių tarp merginų pradėjo daugėti sunkiosios muzikos gerbėjų, koncertuose jos pradėjo sudaryti maždaug du penktadalius publikos, ir šie renginiai prarado didelę dalį savo žavesio, nes teko pereiti prie santūresnio elgesio. Nerimą kelia ir moterų daugėjimas pigiose apšnerkštose aludėse, kurių jos anksčiau privengdavo. Ten jos kelia daug nepatogumų tuo, kad ilgam okupuoja WC (per vienos damos ten praleistą laiką gali apsitarnauti iki penkiolikos pūslę alumi apsunkinusių vyrų), o prie baro staiga užsimano kavos ar karšto vyno, tuo sutrikdydamos maksimaliai efektyvų alaus pilstymo ritmą.
Feminizacija neaplenkė ir futbolo. Antai prieš kelioliką metų save gerbianti dama paniekinančiai suraukdavo dailią nosytę, vos išgirdusi kelias frazes futbolo tema, ir nė už ką nesutikdavo būti viename kambaryje su televizoriumi, transliuojančiu šį beprasmį užsiėmimą. Šiuo metu stadionuose jos sudaro gana ženklią sirgalių dalį, ofise tenka sukandus dantis išklausyti rungtynių aptarimus: girdi, be jokios abejonės, geriau žaidė ta komada, kurioje gražesni žaidėjai, ir kaip neteisingai laimėjo negražieji.
Tiesą sakant, kitaip ir būti negalėjo – verslo pasaulis jau seniai pastebėjo, kad populiarus sportas yra puiki reklamos dirva. Todėl komercine prasme buvo tiesiog nedovanotina, kad futbolas vedė iš proto tik vienos lyties žmones, ir tik dviejuose žemynuose – Europoje ir Pietų Amerikoje. Geografine prasme futbolą populiarinti nebuvo sunku – pakako padidinti kitų žemynų komandų skaičių Pasaulio taurėje ir surengti ten čempionatus (1994 m. – JAV, 2002 m. – Japonija ir Pietų Korėja, 2010 m. – Pietų Afrikos Respublika).
Su moterimis buvo sunkiau, tačiau buvo verta pasistengti – tai labai imli reklamai ir mėgstanti pirkti žmonijos dalis. Teko šį sportą „estetinti“. Kai kurie pokyčiai šia kryptimi buvo iš tiesų naudingi – imta griežčiau bausti už šiurkštų žaidimą, kad būtų mažiau regbio elementų, todėl puolėjams tapo lengviau mušti įvarčius, ir žaidimas tapo malonesnis akiai. Deja, vis daugėja žaidėjų, kurie tuo piktnaudžiauja. Dažnai tenka matyti, kaip 90 kg žaliūkas, kuriam smulkesnis priešininkas dviem pirštais palietė skruostą, krenta, lyg būtų gavęs gerą pliūchą nuo kokio nors Valujevo, ir tol voliojasi, kol „skriaudikui“ parodoma raudona kortelė. Be abejo, tai labai efektyvu, tačiau lieka nelabai malonus jausmas dėl tokio žeminimosi ir visiško savigarbos neturėjimo.
Galbūt šiais laikais garbė tuščias žodis, ir dauguma mūsų išpažįstam žiurkėniškas vertybes – galima pašunuodegauti prieš galingesniuosius, kad numestų riebesnį kąsnelį, o paskui galbūt atsigriebsim ant silpnesnių. Vargu, ar šiuolaikinis žmogus įsivaizduojamas tokiose situacijose, kaip 1745 metais vykęs Fontenoy mūšis, kada anglų karininkas, rikiuotėms priartėjus per šūvio atstumą, mandagiai pasiūlė prancūzams šauti pirmiesiems, į ką prancūzų karininkas ne mažiau mandagiai atsakė, kad jie niekada nešauna pirmieji. Išliko ir legenda apie Napoleono raitųjų grenadierių pulkininką, kuris savo kareiviams prieš ataką nurodė nesilankstyti, motyvuodamas tuo, kad kartečė – ne šūdas. Humaniškesnis ir modernesnis pavyzdys būtų kanadietis ledo ritulio vartininkas Martin‘as, kuris dar prieš keturiasdešimt metų vartuose stovėdavo be jokio šalmo ir priekinių dantų (iki sportinės karjeros pabaigos juos įsistatyti buvo tiesiog netikslinga). Žiūrint iš moters pozicijų, tokie veikėjai yra paprasčiausi idiotai, su kuriais tikrai neverta kurti šeimos ar partnerystės. Tačiau bet kuris normalus vyras turėtų gerbti tokius poelgius, net jei jis pats tokiems poelgiams ir per silpno charakterio. Kažko riteriško tikimės ir iš futbolininkų, o jie dažnai pasiryžę bet kokiai niekšybei dėl rezultato. Belieka pasidžiaugti, kad nuo ketvirtfinalių tokio elgesio smarkiai sumažėjo – reiškia, geriausi dar iki to nenusirito.
Atsirado už futbolo aikštelės ribų ir daugiau motiniško, užjaučiančio prado. Įsivaizduokime vaikų futbolą, kur teisėjas apsiriko ir neįskaitė įvarčio. Braukdamas ašarą, įvarčio autorius skundžiasi tėvams. Natūrali tėvo reakcija bus – reikėjo mušti dar vieną, o ne inkšti. Natūrali motinos reakcija – vargšas vaikelis, mano mažylis, aš tą teisėją ir dar mokyklos administraciją einu čia pat iškoliosiu. Panašiai buvo po anglų ir vokiečių rungtynių, kad gavę 4:1 anglai patempė lūpą ir pareiškė, kad pralaimėjo todėl, kad visiškai teisėtas įvartis nebuvo įskaitytas. Matyt, reikia suprasti, kad protestuodami dėl patirtos neteisybės, anglai daugiau įvarčių iš principo nemušė ir specialiai dar du praleido. Kad teisėjas iš gėdos sudegtų. Ir atsirado daug norinčių užjausti (taip pat ir Lietuvoje), nors net patys patriotiškiausi anglų laikraščiai pripažino, kad praleidus keturias „bankes“, nėra ko ant teisėjo burnoti.
Be abejo, į moteris orientuotas futbolas patyrė ir ne tokių svarbių pokyčių. Sportinė apranga nuolat papildoma kažkokiomis dizaino naujovėmis, o prieš rungtynes gražesnieji žaidėjai taip paruošia savo šukuosenytes, kad jos be vargo atlaiko pusantros valandos nuolatinio prakaitavimo. Ko nepadarysi vardan dailesnės publikos pusės – ir fotosesiją galima pakentėti, ir savo vardo kvepalus nuolat pristatinėti. Itin populiarus ir pageidaujamas šiuose reikaluose Beckham‘as jau senokai metė žaisti, matyt, nebeliko laiko treniruotis...
Tiek to ir pabambėjimo – nebeužtvenksi upės bėgimo. Tik tarp pažįstamų vyrų vis daugėja žvejų-mėgėjų, matyt, dėl to, kad moterys dar šiuo kultūros baru nesusidomėjo. Jau turiu meškerę ir aš...
[1] Pogo – pankų liaudies šokis, paplitęs ir kitų neformalų, ypač metalistų ir skinheadų tarpe. Šokamas poromis. Partneriai įsikimba vienas kitam į atlapus, todėl patartina dėvėti odinę ar, iš bėdos, džinsinę striukę – ssssstilingas švarkelis iš „City“ kategoriškai nerekomenduojamas. Šokio metu atlapai tąsomi į visas puses, kiek kas turi sveikatos, todėl patartina pasirinkti savo svorio kategorijos partnerį. Pradedantieji šokėjai paprastai apsiriboja tik šituo judesiu, tačiau patyrę pogo meistrai tuo pat metu sugeba intensyviai šokinėti aukštyn. Kuo daugiau aikštelėje porų, tuo šokis linksmesnis.
