Likus porai dienų iki Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio žūties, kaimyninės šalies vadovui Vilniuje tariantis su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite dėl lenkiškų skalūninių dujų eksporto į mūsų šalį vietoj Kremliaus nuolat branginamų rusiškų gamtinių dujų, Lietuvos parlamentas neleido lenkiškų pavardžių lietuviškuose pasuose, asmens tapatybės kortelėse rašyti lenkiškomis raidėmis ir diakritiniais ženklais.
Dabar panašią kiaulystę Lietuvos politikai krečia paskutiniam nesavanaudiškam Lietuvos sąjungininkui pasaulyje– Gruzijos prezidentui Micheilui Saakašviliui. Praėjusią savaitę Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, remdamasis neįvardytais kalbininkais, neišgirdo Gruzijos diplomatijos vadovo Grigolo Vašadzės prašymo vadinti jo šalį ne pagal posovietinėse šalyse įprastą rusišką (turkišką) tradiciją, bet graikiškai – Georgija.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė Lietuvoje viešėjusiam G.Vašadzei pažadėjo, kad Lietuvos parlamentas padovanos Gruzijai jos nepriklausomybės dienos proga rezoliuciją, raginančią Kremlių atitraukti Rusijos kariuomenę iš okupuotų Gruzijos teritorijų, tačiau kitą dieną Seimo vicepirmininkas Česlovas Stankevičius rezoliuciją „Dėl padėties Gruzijoje“ išbraukė iš plenarinio posėdžio darbotvarkės „neribotam laikui“.
Ši nepagarba tradiciniams strateginiams sąjungininkams oficialiai vadinama „subalansuota Lietuvos užsienio politika“ ir skirta vieninteliam tikslui pasiekti - birželio pradžioje su duona ir druska pasveikinti Lietuvos žemėje Rusijos premjerą V. Putiną.
Varšuva baigė šaltąjį karą su Maskva
Pirmosiomis valandomis ir dienomis po Lenkijos prezidentinio lėktuvo katastrofos mūsų aukštieji politikai labai sielvartavo, kad per paskutinį L.Kaczynskio vizitą taip nedėkingai pasielgė su bene „geriausiu Lietuvos draugu iš visų buvusių ir esamų Lenkijos lyderių", tačiau jokios Vilniaus gatvės neiškraipytu L.Kaczynskio vardu nepavadino, dangstydamiesi nepritariančia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pažyma. Vilniaus valdžia stengiasi atsižvelgti į Lenkijos politinės scenos permainas.
„Paskutinio šaltojo karo kovotojo" L.Kaczynskio epocha baigėsi. Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas dar nepalaidojus žuvusio prezidento jau glėbesčiavosi su Rusijos premjeru V. Putinu tarp prezidentinio lėktuvo nuolaužų. Laikinasis Lenkijos vadovas, Seimo maršalas Bronislawas Komorowskis į Rusijos pergalės dienos iškilmes Maskvoje (pakeliui padėjęs kuklų vainiką L.Kaczynskio bei Lenkijos dešiniojo elito žūties vietoje netoli Smolensko) vežėsi ne tik kino režisierių Andrzejų Wajdą, kurio dviejų valandų vaidybinį brangiai kainavusį filmą apie 1940 m.
Katynės žudynes internete jau nurungė keliolikos sekundžių mėgėjiška vaizdajuostė iš 2010 m. Katynės katastrofos vietos. Kartu su B.Komorowskiu broliškoje šalyje lankėsi ir sovietų valdžios ideologiškai iš pradžių Sibiro taigos miškakirčių brigadoje, paskui Riazanės pėstininkų mokykloje perauklėtas buvęs pilsudskinės Lenkijos gimnazistas, paskutinis komunistinės Lenkijos vadovas generolas Wojciechas Jaruzelskis,1981 m. Maskvos įsakymu paskelbęs šalyje karinę padėtį ir sukišęs už spygliuotų vielų nepriklausomos „Solidarumo" profesinės sąjungos lyderius (tarp jų – ir tuometinį Gdansko streikų komiteto patarėją teisės klausimais L.Kaczynskį).
Namų darbai beveik atlikti
Lietuvos politinis elitas nenori atsilikti nuo dabartinių kaimyninės „pokačinskinės " Lenkijos aukščiausiųjų vadų, įkandin jų stengiasi įstoti į pusiau oficialų Rusijos draugų klubą Europos Sąjungoje. Jau pusę metų Lietuvos Prezidentūra, Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija gaudo užuominas, retkarčiais atsklindančias iš Kremliaus, ir spėlioja, ar birželio pradžioje į Baltijos jūros šalių vyriausybių vadovų susitikimą Vilniuje atvyks Rusijos premjeras V. Putinas. Lietuvos Vyriausybė ir Seimas atliko daug namų darbų, belaukdami V.Putino.
Pirmosios 1940 m. sovietų okupacijos aukos, raudonarmiečių kardais sukapoto Lietuvos pasieniečio Aleksandro Barausko artimiesiems kompensacijų mūsų Vyriausybė iš V.Putino nereikalaus, į Gruzijos Demokratinės Respublikos nepriklausomybės 92-ųjų metinių minėjimą „regiono lyderė" D.Grybauskaitė atsisakė vykti, Gruziją remiančios rezoliucijos Lietuvos Seimas neišdrįso paskelbti.
Jaunimas ištrintomis smegenimis
Lietuvos valdžia nebenori, kad apie Rusijos ir Lietuvos santykius samprotautų buvę pokario laisvės kovotojai, sovietų režimo politiniai kaliniai ir tremtiniai, niekaip nepamirštantys pažeminimų ir patyčių, patirtų iš KGB veterano V.Putino bendražygių. Viešoji įstaiga „Lietuvos Junior Achievement" ir Petro Auštrevičiaus fondas pakvietė jaunimą pasvarstyti, ką naujoji karta darytų, jeigu atsisėstų į premjero ir ministrų kėdes, kad Lietuvos verslas ir pramonė atsigaivelėtų.
Jaunimas suprato, ko iš jo tikimasi. Savąją Vyriausybės programą sudariusios Tauragės Žalgirių gimnazijos mokinės pasiūlė daugiau nebekaltinti dėl praeities „Lietuvos svarbiausios strateginės partnerės Rusijos", nes mūsų šalis „neturi pakaitalo rusiškoms dujoms, naftai ir elektros energijai". V.Putinas dabar tikrai panorės asmeniškai pasišnekėti su tokiais įžvalgiais, ideologinių prietarų nesuvaržytais Lietuvos moksleiviais. Tačiau nepakenktų į Rusijos premjero sutiktuvių komitetą lenkų pavyzdžiu įtraukti ir kokį iš naftalino ištrauktą sovietinės Lietuvos veikėją, mokslinio komunizmo profesorių Mykolą Burokevičių ar istorijos mokslų daktarą Juozą Jermalavičių.
Lietuva šliejasi prie galingųjų
Šiemet vasario 20 d. į Vatikaną nuvykęs užsienio reikalų ministras A.Ažubalis perdavė Romos kurijai prezidentės D. Grybauskaitės kvietimą popiežiui Benediktui XVI apsilankyti Lietuvoje. Tačiau šių žodžių nelydi konkretūs darbai kaip V.Putino atveju. Šventojo Sosto atstovas Baltijos šalyse apaštališkasis nuncijus Luidžis Bonacis (Luigi Bonazzi) balandžio mėnesį aiškiai pasakė, kad Katalikų Bažnyčia nepritaria gėjų eitynėms Vilniuje. Bet Romos popiežius neturi nei tankų, kaip kadaise sakė mylimiausias Rusijos visų laikų valdovas Stalinas, nei dujų telkinių ir naftos gręžinių, neskirsto Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų.
Be to, Benediktas XVI dabar neatsigina nuo milijoninių ieškinių, kuriuos staiga atsibudusios prieš kelis dešimtmečius “klebonijose ir zakristijose prievartautos kunigų pedofilų aukos" pradėjo krauti Katalikų Bažnyčiai. O Lietuvos politikai mėgsta šlietis tik prie šio pasaulio populiariųjų ir įtakingųjų. Todėl gegužės 8 d. Lietuvos gėjų lygos vadas Vladimiras Simonka ir Švedijos ES reikalų ministrė Birgita Olson (Birgitt Ohlsson) pagyrė Vilniaus merą Vilių Navicką, kad jis neleido „lytinės įvairovės priešams nuplėšti vaivorykštinės vėliavos". Tiek ir telaukia Lietuva popiežiaus.
Baltijos kelią pakeitė Kedžio kelias
Politologai apgailestauja, kad, pasibaigus „dainuojančiai revoliucijai", šaliai įstojus į NATO, nebeliko Lietuvos visuomenę vienijančių siekių. Atrodo, tie apsnūdimo laikai jau praėjo. Baltijos kelią pakeitė Kedžio kelias. „Sistemos auką" Drąsių Kedį laidojo šimtai, o jo dukrą nuo „pedofilų klano" saugo tūkstančiai žmonių. Pasak istorikų, Kaunas ir jo darbininkiški priemiesčiai dabar primena „klasinių kovų" apimtą „laikinąją sostinę" 1936 m. vasarą.
1936 m. birželio 15 d. Kauno krikščioniškosios darbininkų sąjungos narys, lentpjūvės darbininkas 25 metų Antanas Kranauskas nušovė savo darbdavį žydą Ruviną Kamberį ir pats nusišovė (taip oficialiai teigiama, tačiau teismo medicinos ekspertai nebaigė skrosti lavono, nes Kauno komunistai ir komjaunuoliai pagrobė A.Kranausko kūną iš Kauno universiteto medicinos fakulteto anatomikumo).
Žudiko-savižudžio laidotuvės virto didžiausiomis tarpukario Lietuvoje masinėmis manifestacijomis ir iki tol neregėtu visuotiniu streiku. Nors žuvusysis buvo katalikas, o jo poelgis laikytinas, anot mokslinio komunizmo klasiko Vladimiro Lenino, „individualiu teroru, žalingu organizuotam proletariatui", tačiau laidotuvėms ir streikui vadovavo Lietuvos komunistų partijos Kauno rajono komitetas.
Karstą lydėję darbininkai giedojo ne „Marija, Marija ...", bet skandavo „Šalin fašistų, budelių, tironų valdžią! Tegyvuoja Sovietų Sąjunga!" Sovietų Lietuvoje , kuri buvo užmiršusi net Stalino nužudytus, o kitų Kremliaus vadovų neskubėtus reabilituoti aukštus LKP veikėjus, individualaus teroristo „klerikalo" A.Kranausko vardu buvo pavadinta viena Kauno gatvė.
Tuščios „draugų" kėdės
„Sovietų imperija, daugelį metų laikyta lavonu, išlindo iš laidojimo rūsio ir bando atgauti įtaką buvusios SSRS erdvėje. Atrodo, Gruzija – vienintelė šalis, kuri priešinasi tokiems Maskvos kėslams", - gegužės 6-ąją per Policijos dienos iškilmes Tbilisyje kalbėjo Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis. Gegužės 26-ąją gruzinai minės 1918 m. įkurtos Gruzijos Demokratinės Respublikos nepriklausomybės metines.
Opozicija, kurios lyderiai neseniai lankėsi Maskvoje ir susitiko su V.Putinu, žada sujaukti šventę (pernai užtvėrė geležinkelių magistrales, sukurstė vieno kariuomenės dalinio maištą, nežinia, ką sugalvos šiemet). M.Saakašvilis kvietė į Tbilisį visų jo vadovaujamai šaliai draugiškų valstybių vadovus. Gegužės 26-ąją svečiams iš Lietuvos skirta vieta ant iškilmių scenos bus tuščia – prezidentė D.Grybauskaitė neatvyks, o Seimo pirmininkė I.Degutienė jau bus iškeliavusi į Vašingtoną.
Europos Sąjungai paliepus, Lietuva čigonus skubiai ėmė vadinti romais. Kartvelų (gruzinų) gyvenamos šalies originalusis pavadinimas – Kartvelija (Sakartvelo), graikiškasis- Georgija, romėniškasis – Iberija. Tačiau Lietuvos politinio elito ausiai maloniausias rusiškasis šios Pietų Kaukazo šalies apibūdinimas.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
