Komentarai ir analizė

Jungtinei (Liberalų ir centro sąjungos ir Tautos prisikėlimo partijos) frakcijai sukėlė įtarimų „Star Team Group“, kuri valdo skrydžių bendrovę „Star1 Airlines“ ir kelionių organizatorę „Star1 holidays“, veiklos principai ir tai, kad Turizmo įstatymas, turėjęs užtikrinti kelionių agentūrų prievoles, yra vilkinamas.

Atskirų sektorių augimu pasidžiaugiantys Lietuvos ministrai sunkiai susisiekia tarpusavyje ir atkakliai siekia nesusisiekti su realybe. Nespėjo pasidžiaugti Ūkio ministras ką tik pasiždiaugė, kad atsigauna turizmo sektorius, kuris, pasak statistikos sąvadų, paaugo net 1 procentu. Sektorius, regis, net nesukluso, numojo ranka ir nuėjo toliau. Susisiekimo ministras visai neseniai džiaugėsi, kad daugėja skrydžių iš Vilniaus ir į jį, kurių labai reikia tam sektoriui.

Valdantiesiems teko svarbi misija – išvesti šalį iš ekonominio sunkmečio gniaužtų. Vos tik pradėjus įgyvendinti pasirinktą krizės įveikimo kelią, Lietuva gana greit susidūrė su šalutinio poveikio rezultatu – išaugusia emigracija. Todėl šiame straipsnyje susikoncentruokime į ją, į keturgubai išaugusius emigracijos iš Lietuvos srautus.

Eilinis lietuvis, aišku, nesijaučia labai saugus. Išgirdus, kad kitąmet dėl prognozuojamos labai šaltos žiemos Lietuvoje sutriks dujų tiekimas, lietuvį gali apimti noras susikrauti lagaminus ir iškeliauti. Ne, ne kur kojos neša, o ten, kur yra suskystintų dujų terminalų. Pavyzdžiui, į Didžiąją Britaniją. Susikirto kaip reikiant Galbūt nuogąstavimai iš piršto laužti. Bet juk buvo pagąsdinta aukščiausiu lygiu.

„Grybauskaitė kalta tuo, kad priverčia mus galvoti daugiau negu esame įpratę“, – parašė Marytė K., komentavusi vieną portale balsas.lt paskelbtų straipsnių. Atsakymas iš pašalės Marytę K. dar patikslinčiau – šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė priverčia susimąstyti apie dalykus, kurių eilinis Lietuvos pilietis nėra nė sapnavęs. Pavyzdžiui, apie Rusijos branduolinį smūgį Kauno, bet dar ne Algirdo Mykolo Brazausko vardu pavadintai hidroelektrinei. Dėstau iš eilės.

XXI amžiaus postmoderniame pasaulyje apibrėžti politikos ir kultūros santykį nėra lengva dėl kelių priežasčių. Pirma, šiuolaikinė istoriografija pateikia virš 200 kultūros apibrėžimų. Antra, kultūros daiktai ir reiškiniai plačiąja prasme dažniausiai yra prieštaringi, savyje slepiantys ne tik pozityvius momentus, bet ir tam tikrus destrukcijos elementus.

Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus galėtų bent dabar, kai nebegresia jokia apkalta, papasakoti, kas, kaip ir kada jam įpiršo Vladimirą Jakuniną į laureatus? Juk "diplomatiniai kanalai", valstybės vadovui "patarę" piliečiai ir visi, kas prisilietė prie šios bei kitų bjaurių istorijų, turi vardus ir pavardes. Kai kurie jų gal tebeeina arba norės eiti svarbias pareigas. V.Adamkus tuos vardus žino, bet viešai taip ir neištaria.

Toks fenomenas, kuomet žmogus pats save žaloja ir niekina, aiškinamas labai įvairiai. Dažnai teigiama, kad mes vis dar esame traumuoti buvusios sovietinės patirties ir pan. Gali būti, kad taip ir yra, bet ar nereikėtų po 20 metų pradėti jaustis savo šalies šeimininkais ir susivokti, ką iš tikrųjų darome. Vos tik atgavę nepriklausomybę vogėm ir nešėm viską ką galėjom.

Perskaičius Andriaus Užkalnio komentarą apie maisto priedus „Maisto priedų baubas – išlepusių ponulių pramoga“ (http://www.lrytas.lt/-12845238111282908453-maisto-priedų-baubas-išlepusių-ponulių-pramoga.htm ) vargiai gali suprasti kuo tokiu rašiniu norėjo pasakyti.

Šiandien Baltijos valstybių vienetas Rusijos politikoje užima vis svarbesnę vietą. Tam turi įtakos daug veiksnių. Pirmiausiai tai visos trys valstybės tapo ES bei NATO narėmis, kas ypatingai erzina Putinizmo persmelktą valstybę, kadangi ne tik tapo problematiškiau reguliuoti šių valstybių politiką, žiniasklaidą ar energetiką, bet ir priartėjo ES bei NATO sienos arčiau Rusijos.

Tarp gausybės geopolitinio diskurso temų, susijusių su Krymo pusiasaliu, ne paskutinę vietą užima Krymo totorių problema. Tiesa, dėmesys jai dažniausiai būna kur kas menkesnis nei, pavyzdžiui, Rusijos Juodosios jūros laivyno problematikai ar prorusiškam separatizmui (kartkartėmis paaštrėjanti Krymo grąžinimo Rusijai tema). Tačiau šiandien Krymo totorių klausimas tebėra aktuali problema, kurios Ukraina nesugebėjo išspręsti per beveik du nepriklausomybės dešimtmečius.

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė padarė daugiau, nei iš jos galėjom tikėtis. Vos trijų milijonų tauta už savo nugaros paliko daugybę galingų, turtingų, didelių valstybių. Nors į rinktinę suvažiavo ne visos Lietuvos žvaigždės, nors mūsų komanda nebuvo priskiriama prie favoritų, vyrai įrodė – žmogaus galimybės beribės. Tiek norint laimėti sporte, tiek kažką pasiekti politikoje reikia nemažai panašių savybių.

Visi transliuotojai bando pateikti rudens sezono siurprizų. Nuo jų neatsilieka prezidentūra. Tikrovės šou „Daukanto aikštė“ rudeninis akcentas – prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu TV3 televizijai. Nežinau, koks buvo pradinis sumanymas. Rezultatas, švelniai kalbant, labai vidutiniškas. Meilei logikos nereikia Prezidentės atsakymuose įžvelgčiau žanro krizę.

Turbūt netgi visiškai tamsus kolchozų inteligentas, parazituojantis mūsų valstybės administravimo aparate (ir jį aptarnaujančiose struktūrose), sutiks jog beždžionės kurti nesugeba. Jos gali tik beždžioniauti. Beždžionės gali būti gudrios (kai kurios netgi labai), drausmingos, inteligentiškos, originalios, stropios, atsargios, meilios ir netgi protingos.

Vyriausybė dar kartą bando pertvarkyti valstybės žinioje esančio turto valdymą. Pirmoji iniciatyva pasirodė prieš metus. Buvo pateiktas projektas „Viešojo ir privataus sektorių partnerystės viešosios infrastruktūros modernizavimui programa“. 2009 m. rudenį pasirodė „Centralizuoto valstybės turto valdymo 2009-2016 metų strategija“. Abiejuose pateiktuose dokumentuose aiškiai atsiskleidė valstybės valdomų įmonių ir turto privatizavimo bei atskirų verslo grupių interesai.

„Veidrodėli, veidrodėli, kas ant svieto tobuliausias?“, - tu, prezidente, tu. Šalies vadovė Dalia Grybauskaitė savo interviu duotame TV3 televizijai, 17 kartų pasakė „aš“ ir kaip visada žadėjo griežtumą. Kad būtų įtikinamiau, pagardindama reikalą politinio patvorio retorika. Pažaiskime chuntą Ką reiškia pastebėjimas, jog vyriausybė daro vis daugiau klaidų ir jai teks būti dar (?) griežtesnei, kai tuo pat metu premjerui Andriui Kubiliui alternatyvos ji nemato? Jau nuobodu ieškoti atsakymo.

Naujienos būna įvairios, kaip ir senienos. Vienos įdomios vieniems, kitos kitiems. Kam nors svarbu tai, su kuo šoka toks Šedžius, o kam nors - tai, ar jį jo dvasinga kolegė iš Seimo pavadino "šūdžiumi", ar tik pažadėjo, nes vartojo tariamąją nuosaką. Kai kurioms, mano protu, gana bukoms personoms įdomu net kuo baigsis jų tarpusavio apsilojimas Etikos ir procedūrų komisija vadinamoje veltėdžių kompanijoje. Čia tokios naujienos.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje teko aptikti net kelis vienas į kitą panašius straipsnius, kuriose transporto ar statybos sektoriaus atstovai vienu balsu kartoja, kad nors ir bedarbių Lietuvoje virš 18 procentų , tačiau jų įmonės nesulaukia kvalifikuotų darbininkų.

Prašykime ir bus duota, belskimės ir bus atidaryta. Taip kalba šventraščiai. Šiandien labiau įpratome keikti pačių išrinktą valdžią ir skųstis materialiniais nepritekliais. Nors visų jų šaknys glūdi žmogaus ir tautos dvasios gyvenime. Atpratome melstis, prarandame ryšius su savo žeme, su protėviais. Tačiau seniai užmirštos patirtys vėl sugrįžta naujam gyvenimui. Auga nauja karta. Graži karta. Šiandien turime laisvę rinktis, kokias maldas sakyti, kokią religiją išpažinti.

Būkime nuoširdūs – praėjusį sekmadienį Vilniaus mieste surengtam pirmajam dviračių maratonui gal ir pavyko pritraukti įspūdingą masę dalyvių, bet renginys pelnė tikrai žemą reputaciją. Neatvyko nei vienas Visų pirma, apie požiūrį į šį sporto renginį daug ką pasako jau tas nuogas faktas, kad „Velomaratono“ dieną Nepriklausomybės aikštėje nebuvo nei vieno iš 4 solidžių apdovanojimo taurių steigėjų.

Galima piktintis politikais, kurie populiarumą kraunasi lipdami į sceną ir ten blogai darydami tai, ką geriau, gražiau ir talentingiau padaro tikri aktoriai ir šokėjai. Bet geriausia pyktį sudėti į balsadėžes. Stabdžių nėra Negalima sakyti, kad Lietuva būtų vienintelė šalis pasaulyje, kurios politikus galima pamatyti kitokiu vaidmeniu.

Vyriausybė trečiadienio posėdyje pradėjo dar vieną stambaus masto privatizavimo etapą, pritardama įstatymų pataisoms, keičiančioms oro uostų statusą. Valstybinės įmonės taptų akcinėmis bendrovėmis, taip būtų suteikta galimybė įleisti privatų kapitalą į įmonių valdymą.

Artėjanti rugpjūčio 23 diena, kai prisimenamas Molotovo ir Ribbentropo sandėris, padalijęs Europą tarp dviejų režimų, lieka skaudi data mūsų tautai. Kolektyvinė atmintis saugo šią dieną kaip blogio, užklupusio jauną Lietuvos valstybę, pradžią. Tai savotiškas atskaitos taškas, kuris lėmė pačius skaudžiausius padarinius (juos jaučiame iki šiol) mūsų kraštui. Nors jau dvidešimt metų esame atkūrę savo valstybingumą, tačiau rugpjūčio 23-ioji vis minima.

Rusijos užsienio reikalų ministerijai nuolat primenant, kad už Vilnių Lietuva turėtų dėkoti sovietų premjerui Josifui Stalinui, nemažai mūsų politikų bei istorikų pamažu tuo patikėjo.

Ryšium su LR svarstomu Švietimo įstatymo projektu keli mokyklų su lenkų dėstomąja kalba tėvų komitetų pirmininkai nusiuntė Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai bei kitoms institucijoms laiškus, kuriuose ypač pabrėžiama, kad jokiu būdu neturi būti tobulinamas ir didinamas lietuvių kalbos ir literatūros mokymo lygis, kad viskas turi likti kaip buvę ir nieko nereikia keisti.

Ar turi teisę Amerikos rinkėjas žinoti, kam jis patiki valstybės ketverių metų laikotarpį, galingiausią pasaulyje žudymo mašiną, įskaitant branduolinius kodus? Ar turi teisę žinoti apie prezidento santykį su Dievuliu arba šachido diržu? Bent jau jis mano, kad turi. Aš, kaip Lietuvos rinkėjas, kai ko jam pavydžiu. Jis žino, kad vienas ar kitas prezidentas ar kandidatas rūkė vaikystėje marihuaną, kažkada piktnaudžiavo alkoholiu, bet išsikapstė ir tapo uoliu kataliku, ir pan.

Europoje yra daug nacionalinių valstybių, kurios kažkada buvo jaunesnieji broliai didelėse imperijose. Lenkai turėjo savo imperiją, į kurią įėjo lietuviai, gudai ir ukrainiečiai.

Vilniaus reikšmė lietuvių istorijoje didesnė negu Varšuvos – lenkų, Minsko – baltarusių, Kijevo – ukrainiečių ar Maskvos – rusų. Užsieniečiai tai pastebi geriau negu mes patys.

Įpusėjus karštai vasarai tenka prisiminti gudročiaus Senekos išmintį: quod licet Jovi, non licet bovi, kuri reiškia, kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui. Juk krašto politikai ir toliau demonstruoja, kad yra tikri jupiteriai. Štai žiniasklaida praneša, kad parlamentaras, Tautos prisikėlimo partijos narys Vincas Babilius kelyje Vilnius–Kaunas švilpė 165 kilometrų per valandą greičiu ir, žinoma, įkliuvo policijos pareigūnams.

Nuo karo Gruzijoje prabėgus dvejiems metams, šį nesantaikos įkaitintą Kaukazo regioną aplankė ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, ir buvęs Lietuvos vadovas Valdas Adamkus, o liepą Tbilisyje viešėjo JAV valstybės  sekretorė Hillary Clinton.

Artėjant Lietuvos vardo tūkstantmečiui istorikai ir archeologai žadėjo, kad iki jubiliejinių 2009-ųjų pagaliau bus atrasti XVII a. dingę labiausiai pasaulyje išgarsėjusio Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo palaikai. Praėjo ir tūkstantmečio renginiai, ir Žalgirio mūšio 600-mečio minėjimas baigia pasimiršti, tačiau Žalgirio pergalės svarbiausio kalvio kaulelių likimas tebelieka nežinomas.

Savivalda Lietuvoje ir vėl liko beveik nereformuota. Noro keistis neparodė nei Seimas, nei prezidentė. „Partijos tapo „Lietuvos mažosiomis kunigaikštystėmis“ su savo suvereniais tikslais ir interesais“, „valdžią Lietuvoje uzurpavo partijos“ – tai šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiai. Daugiau dirbti ir mažiau kalbėti raginanti šalies vadovė metiniame pranešime pripažino, kad nusivylimas politikais ir politika yra milžiniškas. Ji ragino keistis.

Kai išgirstu apie įvykius susijusius su Kaukazu, juolab Lietuvos sąsajas su juo, nevalingai atmintyje iškyla įvykis, kuris paskatino labiau domėtis tų tolimų, tačiau daugeliu atžvilgiu galinčių būti mums pavyzdžiu tautų likimu. Nors tai įvyko prieš tris dešimtmečius, atmintis išsaugojo vaizdus, veidus, žodžius.

Iš Afganistano pasitraukus beveik 2 tūkst. olandų taikdarių, nėra abejonių, kad šioje Pietvakarių Azijos šalyje, kurią savo priebėga pasirinko fanatiškiausi pasaulio islamistai, iki kitų Lietuvos Seimo rinkimų neliks ir 200 lietuvių kareivių. Olandijos kontingento atsitraukimą paskubino valdančiosios krikščionių demokratų partijos pralaimėjimas per Nyderlandų Karalystės parlamento rinkimus.

Vargu ar buvo galima sugalvoti didesnę nesąmonę, kaip rinkti vietos valdžios atstovus pagal partijų kandidatų sąrašus. Vasara – atostogų metas. Tačiau ilsisi ne visi – net kai kurie politikai ramiai nemiega, nors šiuo metu ir galėtų. Kas gi vis dėlto drumsčia šventą jų ramybę? Atspėjote – artėjantys savivaldybių tarybų rinkimai. Tiesa, iki jų dar tolokai – visas pusmetis. Miestų ir rajonų savivaldybių tarybas rinksime kitų metų vasario 20-ąją arba 27-ąją, kaip nuspręs Seimas.

Vasaros įkarštyje sunku įsivaizduoti, kad neišvengiamai, kaip greitasis traukinys, artėja šildymo sezonas. Vėl ženkliai bus patuštintos ir taip kiauros vartotojų kišenes. Naudinga pasiskaityti monopolistų interneto puslapius. Vienas iš tautos galvos skausmų – centrinio šildymo sistema. Dėl jos Vilniuje ietis laužo vadinamieji „navickininkai“, susivieniję su „rubikonininkais“ – prieš visus likusius. Šiaip ne taip, jungtinėmis sostinės tarybos pastangomis, juos pavyko laikinai sustabdyti.

1966 m. Kinijos diktatorius Mao Dzedungas paskelbė šūkį: „Ugnis į štabus!“ Pagrindinis šalies lyderis pradėjo žygį prieš savo paties vadovaujamą politinę sistemą. Užmojis puikiai suderino tris motyvus: 1. Sunaikinti žemesniuosius lyderius, galinčius tapti konkurentais. 2. Nuleisti garą visuomenei, parodant jai sistemos problemų kaltininkus, leidžiant išlieti pyktį. 3. Išlikti valdžioje, prisiimant liaudies vado vaidmenį kovoje su blogais valdininkais.

Mažėjant darbo vietų ir daugėjant angliškai kalbančių šlavėjų, dabar, labiau nei anksčiau, aktuali tampa atleidimo iš darbo tema. Kaip ir kiti dalykai, Lietuvoje tai vyksta šiek tiek kitaip, nei ten, kur didelė dalis lietuvių po vidurinės mokyklos uždarbiauti išvyko. Pas mus niekas nebando kartu rasti šalims priimtino sprendimo, o ir išeitines kompensacijas mokėti ranka nekyla, juk mokesčiai dideli.

Ko iš tiesų siekia socialdemokratai, užsimoję žūtbūt įamžinti savojo Mozės – Algirdo Brazausko atminimą? Nei juoktis, nei verkti Po A. M. Brazausko mirties praėjo daugiau kaip mėnuo, tačiau tebeverda diskusijos, kaip reikėtų įamžinti anapilin iškeliavusio pirmojo prezidento atminimą. Socialdemokratų partija netgi subūrė specialią komisiją.

Pasaulio žiniasklaida dūzgia dėl, matyt, didžiausio istorijoje slaptųjų duomenų nutekinimo. Tinklapis wikileaks.com paskelbė apie 90 tūkst. įvairios apimties dokumentų, susijusių su karu Afganistane. Karu, kuriame dalyvauja ir Lietuvos ginkluotosios pajėgos. Kiekvienam savo Lietuvoje irgi apstu nutekinimų. Bet mūsų mastai menkučiai. Dažniausiai visi sužino, kas, kam ir ką pasakė.

Praėjusį mėnesį buvo įteikti baigimo diplomai sėkmingai studijas užbaigusiems Lietuvos studentams. Ne per seniausiai brandos atestatus gavę abiturientai triukšmingai atšventė išleistuves. Tiek vieniems, tiek kitiems mokytojai ir dėstytojai, direktoriai ir rektoriai atsisveikindami kalbėjo apie naujo kelio pradžią, atveriančią daugybę galimybių. Tačiau realybė, deja yra kitokia.

Tomas Čyvas, Vitalijus Karakorskis Lietuva ir Lenkija, pagal oficialią maldą, yra strateginės partnerės, kurių draugyste abejoti – nuodėmė. Visgi, nuo 1990 ilgokai vaidinusi tik teigiamą vaidmenį Lietuvos ir viso regiono atžvilgiu kaimynė ėmė elgtis kitaip. Pirmojoje dalyje pradėtą temą tęsiame. Prezidentė D. Grybauskaitė kartu su Lenkijos išrinktuoju prezidentu Bronislavu Komorovskiu paminėjo 600-ąsias Žalgirio mūšio metines.

Valdžia teatrališkai braukia ašaras, aimanuodama, kad kontrabandininkai jai jau viešai ir gana skaudžiai spardo sėdynę. Paaukojo vieną vilkiką Aiškinama, kad nelegaliai į Lietuvą patenkančių prekių, ypač cigarečių, mastas jau peržengė visas ribas ir kelia pavojų šalies ekonomikai. Manoma, kad kasmet dėl kontrabandininkų veiklos į biudžetą nepatenka beveik 2 mlrd. litų. Ir vėl daugiausia dėl tų pačių nelegalių rūkalų vežėjų.

Kūrėme Lietuvą – sukūrėme Europą Minėdami Baltijos kelio dvidešimtmetį prisiminėme, kad anuomet buvome naivūs idealistai, mat tikėjome, kad tereikia duoti Lietuvai laisvę ir ji taps pavyzdžiu šalies be melo, nusikalstamumo, be didžiųjų socialinių problemų.

Herodoto „Istorijoje“ yra aprašytas toks istorinis įvykis. Persų Medų valstybės Karalius Kyras okupavo galingą ir karingą karalystę Lydiją. Po mūšio Kyras dovanojo gyvybę Lydijos valdovui Krezui (560-546 m. pr. m. e.) ir paskyrė jį savo asmeniniu patarėju. Lydijos vyrai buvo stiprūs, drąsūs, karingi ir kilmingi, todėl po kiek laiko Lydija sukilo bandydama nusimesti Persų Medų tironiją. Persai Medai numalšino sukilimą, ir Kyras įsakė sunaikinti visus Lydijos vyrus.

Kažkada bandžiau surašyti sritis ar sektorius, kurias Ūkio ministerija rėmė ar siūlė remti vis aiškindama, kad tos sritys padės mums suklestėti. Lietuva turėtų tapti šalimi, kur plėtojama 1. IT, finansinės ir kitos paslaugos, 2. biotechnologijos, 3. medicininis turizmas, 4. ekologiškas kaimo turizmas, 5. tranzitas, 6. švari energetika, 7. žinių ekonomika, 8. verslo turizmo  ir t.t. šalimi.

Šiuolaikinės žydų valstybės kariai nedalyvauja karinėse pratybose mūsų šalyje, Izraelio instruktoriai neapmoko mūsų ginkluotųjų pajėgų, tačiau ginkluoti izraelitai jau trečią kartą per pastarąjį dešimtmetį įžengs į Lietuvos teritoriją nepatikrinti nei valstybės sienos apsaugos tarnybos, nei muitinės postuose, neatlikę paprasčiausių pasienio formalumų, kurie privalomi net civiliams užsieniečiams iš trečiųjų šalių.

Prieš 70 metų tą lemtingąją dieną Lietuvoje paskelbta sovietų valdžia. Labai simboliška, bet visa tai įvyko teatre, Valstybės teatre (šiandien tai – Kauno muzikinis teatras). Pagal Kremliaus Molocho scenarijų ir režisūrą sovietinė mitologija pradėta kurti itin teatrališkai.

Gerbiamas Tomai, kažkada – tiesa, netiesiogiai – buvome susidūrę. 1986 m. Jūs, kaip Tarptautinio PEN klubo narys, kartu su Susan Sontag ir Arturu Milleriu (regis, prisidėjo ir Algirdas Landsbergis, dabar jau miręs) dėjote pastangas išlaisvinti mane iš KGB rūsio, kuriame buvau atsidūręs už pogrindžio spaudą.