Gerbiamas Tomai, kažkada – tiesa, netiesiogiai – buvome susidūrę. 1986 m. Jūs, kaip Tarptautinio PEN klubo narys, kartu su Susan Sontag ir Arturu Milleriu (regis, prisidėjo ir Algirdas Landsbergis, dabar jau miręs) dėjote pastangas išlaisvinti mane iš KGB rūsio, kuriame buvau atsidūręs už pogrindžio spaudą.
Už tai esu jums dėkingas, nes pasielgėte pagal geležinį demokratijos, o ir žmoniškumo dėsnį: „...nors tu ir aš esame skirtingų pažiūrų, bet esu pasiruošęs padėti galvą, kad galėtum jas išsakyti.“
Tačiau nesutinku ir niekada nesutiksiu su daugeliu Jūsų straipsnyje išsakytų tezių, kaip antai:
- kad lietuviai nori gyventi „dorų, darbščių, patriarchališkų, tėvynę mylinčių žemdirbių bendruomenėse, nieko nežinančiose ir nenorinčiose žinoti apie tolimesnius kraštus bei visatą“. Taip, lietuviai nori būti dori ir darbštūs, mylėti Tėvynę ir dirbti žemę, ir tai jiems nė kiek netrukdė ir netrukdo domėtis tuo, kas yra už devynių kalnų ir devynių upių, kas paliudyta netgi tautosakoje.
- Rašote, kad „mūsų Sokratas yra Kavolis“. Priverstas Jus pataisyti – Kavolis yra jūsų Sokratas. Mūsų Sokratas yra Vydūnas.
- Ironizuojate, kad „tikras lietuvis yra tik tas, kuris nemėgsta, dar geriau – nekenčia rusų, lenkų, žydų, taip pat ir vakariečių, o mėgsta nebent palestiniečius (beje, nesunku įsivaizduoti, ką mūsų patriotai pradėtų sakyti apie palestiniečius, jei su jais susidurtų kasdienybėje, kaip susidūrė su čečėnais)“. Pirmoji remarkos dalis neverta atsakymo. Antroji - kur minimi palestiniečiai ir čečėnai – daro Jums gėdą. Tikiu, kad suvokęs, ką teigiate, daug duotumėte, jog šių eilučių nebūtų.
- Teigiate, kad „sovietinę sistemą reikėjo atmesti dėl trijų priežasčių. Pirma, ji buvo ekonomiškai neįgali – stūmė imperiją, taigi ir Lietuvą, į vargą ir beviltišką atsilikimą. Antra, ji gėdingai varžė žodį, mintį ir sąžinę, skatino melą bei konformizmą. Trečia, ji izoliavo mus nuo pasaulio, taigi nuo naujų idėjų, mokslinių ir buitinių pasiekimų“. Sovietinę sistemą reikėjo atmesti ne dėl pirmos, antros ar trečios Jūsų išvardintos priežasties, o todėl, kad tai buvo šėtono darbas.
- Rašote, kad „tautai kaip tokiai, bent po Stalino epochos, didelio pavojaus nebuvo – tai neginčijamai įrodo faktas, kad tauta ir kalba neišnyko, net nesumažėjo per daugiau nei penkiasdešimt metų“. Tačiau pats kita savo pastraipa tai paneigiate kalbėdamas apie sovietizmo žalą moralei ir mentalitetui bei kitiems esminiams, tautos egzistencijai būtiniems dalykams. Beje, tautỡs sumažėjo, ir ne vien dėl sibirų ir karų – sumažėjo ta prasme, kad tautõs ir liaudies santykį sovietinis laikotarpis paveikė tautõs nenaudai. Kai dėl kalbos, tai keista išgirsti iš literato teiginį apie tai, kad lietuvių kalba nepatyrė nuostolių – o kaip su vidine kalbos deformacija? Ar ji nebuvo pavojingesnė Kalbos tautai, kokia esame, už statistinius duomenis? Tą turėjo galvoje Vytautas Lansbergis, kalbėdamas apie „lietuviakalbius nelietuvius“.
- Rašote „Lietuvoje populiari nacistams artimo mąstytojo Carlo Schmitto doktrina, nors jos rėmėjai gal net negirdėjo to vardo. Remiantis ja, tautą, visuomenę integruoja ir palaiko tik priešo įvaizdis“. Atmetu kamuoliuką atgal – juk pats sakote dūstąs. Nuo ko? Nuo priešų, kurie jau glaudžiu ratu jus apsupę...
- Teigiate, kad „mano adresas – ne menkutė, izoliuota, visų aplinkui neapkenčianti ir bijanti Lietuva, o Lietuva Europoje, Lietuva pasaulyje. Lietuvos valstybės interesas yra įsitraukimas į globalinį ryšių tinklą“. Tokios Lietuvos, kokią čia nupiešėte, nėra. O sakinį apie įsitraukimą į globalinių ryšių tinklą, būdamas patriotu („...tėvynę, tautą ir lietuvybę dera mylėti“ – Jūsų žodžiai) turėtumėte pratęsti „...su sąlyga, kad nebus prarastas esmiškumas (į šią sąvoką galite dėti ką norite)“.
- Rašote: „Esama taip pat psichologinio komplekso, kurį pavadinčiau „nepriklausomybės fetišizmu“ <...>. Nepriklausomybė nėra tikslas sau – tai būdas užtikrinti tautos gerovę.“ Turiu nesutikti – bent jau man ir mano bičiuliams nepriklausomybė yra laisvė, o laisvė yra Dievo dovana, gal pati svarbiausia. Laisvė (nepriklausomybė) yra nelygstama vertybė, taip pat ir valstybės atžvilgiu, jos niekada negali būti per daug, ji negali būti buhalteriškai daloma ir seikėjama. Taip, laisvė yra šventybė, anot Jūsų – fetišas.
- Pagal Jus, „kurti fetišą, stabą iš valstybės – nepriimtina praktika. <...> Šių dienų valstybės remia savo teisę egzistuoti ne protėvių žygdarbiais ir kančiomis, o tuo, kaip funkcionuoja jų ekonomika, teisė, administracija, savivalda“. Dalykas tas, kad mes ir nesame „šių dienų valstybė“, ir, tikiuosi, tokia netapsime – tokia, kuriai rūpi tik „ekonomika, etc.“. Mums mūsų valstybė per daug brangiai kainavo, kad taptų tokia, kaip visos.
Praleidžiu visus Jūsų suminėtus „nesutarimus su rusais, lenkais ir žydais, arba su Rusija, Lenkija ir Izraeliu“. Čia, be visiems pabodusių banalybių, nieko naujo nepasakysi. Privalau padaryti tik vieną išimtį, liečiančią minėtas temas. Tai – apie 1941 m. Laikinąją Vyriausybę.
Kaip žmogus, dalyvavęs, nors ir ne savo valia, politikoje, turiu pareikšti - toji, tolimųjų 1941 m. Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kaunietiškoji, buvo ir yra viena garbingiausių visų laikų Lietuvos vyriausybių. Gerbiamas Tomai, argi Jūs, rafinuotai išmanantis ne tik literatūrą, bet ir jos žmones („Laimei, Maironis“, „Aidai“,1982 m., Nr.5), argi Jūs nors sekundei galite patikėti, kad Juozas Brazaitis – koks lietuviškas pasididžiavimas, turėjome Vyriausybę, kurios galva – aukšto lygmens literatas, intelektualas, humanistas! – ar Jūs galėtute patikėti, kad šis žmogus, krikščionis, Jūsų plunksnos brolis galėtų pasielgti prieš krikščionio sąžinę ir įsakyti vykdyti žudynes? Arba leisti jas vykdyti, turėdamas galimybes sustabdyti? Ar viduje joms pritarti?
Ar nepadaryti visko, kas įmanoma, kad sustabdžius blogį - esamomis aplinkybėmis, siautėjant visuotiniam force majeure?
Praleidžiu dar daugelį teiginių, kuriems turiu paneigiančius atsakymus, apsiribodamas vienu prašymu. Jūs rašote: „...mes tik draudžiame drausti, draudžiame prievartauti.“ Mes – tai nepriklausomos „mąstyklos“, anot Jūsų, atstovai, genetiškai kildinantys save tiesiai iš Sokrato ir „esantys už normalias demokratines praktikas, kur galima diskutuoti, bet negalima diskriminuoti“. Taigi norėtume – ne tik aš, bet ir mano bičiuliai – kad Jūs pakomentuotumėte štai kad ir tokią žinutę iš demokratiškų Vakarų:
„Urbana, Ilinojus, 2010 m. liepos 12 d. - Katalikų profesorius Kennethas Howellas iš Šampanės (Ilinojaus valstija, JAV) buvo išmestas iš Ilinojaus universiteto, kur jis dirbo 12 metų, už tai, kad elektroniniu paštu persiuntė studentui katalikišką doktriną, aiškinančią, kaip homoseksualinis elgesys prieštarauja prigimtiniam moraliniam įstatymui. K.Howellas vedė kursą „Įvadas į katalikybę ir modernų katalikišką mąstymą“ universiteto Religijos departamente nuo 2001 m. „Associated Press“ pacitavo K.Howello parašytus žodžius: „Natūralios, prigimtinės moralės dėsnis sako, kad moralė turi būti atsakinga, atliepianti realybei. Kitais žodžiais, seksualinis aktas pritinka tik vienas kitą papildantiems žmonėms (t.y. vyrui ir moteriai), o ne tos pačios lyties.“ Po to jį išsikvietė universiteto Religijos departamento vadovas Robertas McKimas ir pasakė, kad jo elektroninis laiškas buvo persiųstas į „Gay, Lesbian, Bisexual, and Transgendered Concerns“ biurą ir jis toliau nebegali mokyti universitete.
Jūsų atsakymo lauksime turbūt ne tik mes – lauks nemažai Lietuvos žmonių, kuriuos jūs kviečiate „dekonstruoti pasenusį mąstymą ir anachronišką valstybinę ir tautinę sąmonę“.
Kai dėl mūsų, tai mes žadame pasistengti, kad ES, kaip ir jos pirmtakė senoji Europa, liktų vis tik Strepsiado, o ne Sokrato pusėje. Tame pasaulyje, kurį Jūsų pažiūrų žmonės siūlo kaip alternatyvą, yra tvanku ir negyva. Mes ten uždustume.
***
Tomo Venclovos pasisakymas "Aš dūstu" buvo publikuotas bernardinai.lt ir delfi.lt.
