Komentarai ir analizė

„Seimo pirmininkės Irenos Degutienės nuomone, Seimas, neatleidęs Editos Žiobienės iš vaiko teisių apsaugos kontrolierės pareigų, pareiškė pasitikėjimą ja ir suteikė moralinį palaikymą", - perskaičiau žinią. Būtų net ašarą išspaudę, jei nebūtų šimtą kartų matyta nesąmonė. Prieš kelerius metus Seimas lygiai taip pat nesugebėjo iš pirmo karto atleisti iškilaus sovietinio saugumo (KGB) rezervininko iš Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pareigų.

Biblija mus moko, kad skolininkas tampa skolintojo vergu. Tai aksioma. Visa žmonijos vystymosi istorija mus moko, kad vergystė tai neišvengiama skolinimosi pasekmė. Nesiskolink nes tapsi vergu, tai Dievo perspėjimas, kuris yra toks pat tikras kaip ir tai, kad jeigu šoksi nuo uolos - užsimuši. Labai keista padėtis dabartinėje mūsų visuomenėję. Net jeigu žmogus seka Dievo perspėjimu ir nesiskolina, jis vie viena tampa skolininku.

Remiantis „Transparency International“ atliekamais tyrimais, Lietuvoje korupcijos sumažėjo. 2010 metais korupcijos suvokimo indekse Lietuva įvertinta 5 balais iš 10. Pernai Lietuvos indeksas buvo 4,9 balai, taigi pagerėjimas yra tik simbolinis. 30-ies Europos valstybių sąraše Lietuva užima 22 vietą. Lenkiame Latviją, kuri yra 25 vietoje, tačiau atsiliekame nuo Estijos, kuri užima 15 vietą.

Žurnalo „Glamour“ surengtuose pasaulio moterų lyderių rinkimuose Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė laimėjo metų moters vardą ir nuvyko į JAV atsiimti prizo. Ta proga vertėtų priminti, kad anglų kalbos žodžio „glamour“ pradinė reikšmė – užkeikimas, kuriuo kas nors apžavi aplinkinius. Glamūriškoji D. Grybauskaitė Kolumbijos universitete papasakojo apie Lietuvos patirtį kovojant su ekonominės krizės pasekmėmis ir nurodė, kaip reikia gaivinti pasaulio ekonomiką.

Lietuvoje per daug laisvės, todėl mūsų išlaikomi klerkai negali susitvarkyti net su šiukšlėmis. Iššluoti šalies šiukšles – ne jų jėgoms. Klerkai per visokias bendroves sugeba tik imti pinigus iš mūsų visų už jų išvežimą. Ir dar liepia padėkoti, kad tai daro: „Nusilenkite.“ Gediminas Išdidusis Europos Sąjunga (ES) Lietuvai skiria šimtus milijonų litų atliekoms tvarkyti. Sąvartynų ministro Gedimino Kazlausko tai neveikia, todėl jis tų pinigų nenori imti. Išdidus.

Panašu, kad po šių Seimo rinkimų Lietuvoje bus įgyvendinti praktiškai visi demokratinei santvarkai būdingi instrumentai, siekiant anuliuoti rinkimų rezultatus. Politinė kova, į kurią nuo pat pradžių įsitraukė ir Švenčiausioji Mergelė iš S. Daukanto aikštės, ir rinkimus pralaimėjęs dešinysis konservatorių bei liberalų sparnas (gavęs 352 000 balsų), vyksta nepaisant piliečių pareikštos valios.

Sakoma, istorija sukasi ratu, keičiasi tik formos. Dažnai savo straipsniuose kritikuodavau valdžią, o šį kartą nutariau į dabartį pažvelgti plačiau. Kaip taisyklė, valstybių istorijose atsiranda fanatikai, kurie prisidengdami gražiais lozungais keičia pasaulį, įrašydami į istorijos vadovėlius naujas pastraipas.

Kazimira Prunskienė–Rusijos kunigaikštienė? Dauguma mūsų, tarp jų–ir aš, šaipėmės. Tačiau ar šaipytumėmės šiandien? Ypač atkreipę dėmesį ir atidžiau „pašniukštinėję" po jos įkurtos naujos partijos pagrindais. O išsamiau susipažinę su įžvalgaus žurnalisto Tomo Čyvo tokiu „pašniukštinėjimu" straipsnyje „Lietuva traukiama į Rusijos rezgamą tinklą" („Balsas.lt", 2010 09 25), jau turėtumėme ir susirūpinti.

Konkurentams besiskundžiant, kad su didžiaisiais prekybos centrais kaina neįmanoma konkuruoti, „Maxima" žengė išties įžūlų žingsnį. Paėmė ir pareiškė, kad tiekėjų branginamą produkciją kompensuos savo išlaidomis. Kitaip tariant, nesvarbu, kad tiekėjai didina kainas, Maxima didėjimą padengs savo lėšomis! Prieš akis akivaizdus nesąžiningos konkurencijos pavyzdys. Dar svarbiau, pati įmonė prisipažįsta tai daranti.

Viešojoje erdvėje vyksta „paskutiniai pasispardymai“ dėl dvigubos pilietybės – po kelerių metų diskusijų ir įvairių įstatymo variantų pagaliau pasiektas didžiausias kompromisas, dabar laukiantis Prezidentės verdikto. Tačiau praūžus diskusijų audrai lieka neaiškūs kertiniai principai ir Lietuvos vykdoma strategija, kuria vadovaujantis reikėtų pritarti arba nepritarti leisti antrosios Respublikos piliečiams įgyti kitos šalies pilietybę neprarandant gimtosios.

Per 20 metų politikai taip ir nesugebėjo reformuoti „Sodros“ sistemos, kad ši dirbtų efektingai. Gal pakaks rinkti į valdžią kvailius? Kiek galima tyčiotis iš tautos? Nei daug, nei mažai – maždaug 750 litų vidutiniškai gauna Lietuvos pensininkas. Per dieną – maždaug 25 litai. Atmetus išlaidas, skirtas šildymui, dovanoms anūkams, vaistams, lieka keli litai. Ir sotu, ir šilta, ir gera. Jei pasiknisi konteineriuose – gyvensi sočiau.

Nepriklausomybės aušroje, nuogi, dygliuota  rože pridengę „pasididžiavimus“, du mūsų  politikai „pasirodė“ dienraščių puslapiuose. Šis renkamųjų  striptizas pasiekė mane besikalbančią su svečiu iš Australijos, kurioje išeivijos lietuvis buvo pasiekęs parapsichologinių aukštumų. Ponas Adomas  bendrauja su dvasiomis, skaito pranašiškus ženklus, gydo rankomis, iš veidų atspėja žmogaus  išsilavinimą, praeitį  ir ateitį.

Rinkėjas, kuris dešiniuosius rinko tikėdamasis tikros valstybės pertvarkos, skaitydamas jų „Rusijos sulaikymo strategijas“ arba girdėdamas pažadus remti šeimą suglumsta. Viltys Daug sykių graudenta ir kalbėta, kad Lietuvoje nėra normalios, stiprios kairiosios partijos. Lietuvos socialdemokratų partijoje knibždėte knibžda milijonierių, progresinius mokesčius ji prisimena tik būdama opozicijoje ir panašiai. Kitos kairiosios grupės, kad ir kokios jos būtų, – toli nuo įtakos.

Vyriausybės sudaryta darbo grupė nedarbui mažinti pateikė pasiūlymą didinti minimalią algą. Minimali alga šiuo metu yra 800 litų. Tokia ji buvo nustatyta 2008 metais, kai ekonomika dar mušė augimo rekordus. Tuo metu minimalią algą gavo apie 14 procentų dirbančiųjų. Šiuo metu tokių žmonių apie 20 procentų. Logiškai galvojant, kai kas penktas žmogus gauna minimalią algą, vargu ar tokią algą galima vadinti minimalia. Ji jau tapusi kone vidutine.

Laukiant kokių nors tarptautinės padėties permainų po JAV kongreso rinkimų, vertėtų pasvarstyti, ar Lietuvoje buvo suvokta, kas vyko iki šiol. Komentatoriams nesunku aptarti Kongreso rinkimus. Tereikia perrašyti ir šiek tiek patikslinti, kas jau buvo prognozuota. Spėjimai pasitvirtino – sutriuškinta Demokratų partija, kuriai priklauso ir prezidentas Barackas Obama. Tačiau ne taip baisiai, kad sulauktume radikalių permainų.

Buvau ir tebesu kainų skelbimo internete skeptikas ir nemanau, kad tai tikslinga. Bet jei tokia informacija skelbiama, kodėl gi nepažiūrėjus. Kalbu apie http://www.produktukainos.lt/ Pirmas pastebėjimas (ta pati pastaba tinka ir statistikos departamentui) , apskaičiuojant kainas, nesinaudojama trumpalaikėmis nuolaidomis ar „akcijomis". Kitaip tariant, kažkokiu keistu būdu, perkant konkrečią prekę ir mokant konkrečią kainą, ši konkreti kaina nėra naudojama, skaičiuojant vidutines kainas.

Grupė visuomenės veikėjų šiandien lapkričio 2 d. išplatino pareiškimą ragindami Lietuvos Respublikos Seimą  šį ketvirtadienį (lapkričio 4 d.) nepriimti Pilietybės įstatymo, kuriuo būtų sudarytos sąlygos dvigubai pilietybei tapti masiniu reiškiniu. Ta proga alkas.lt uždavė keletą klausimų  filosofui Vytautui Radžvilui.

Vis dar sakoma – jis arba ji užaugo be pasakos. Tai apie mokslais ar sportais perkrautą vaikystę. Arba šiaip nykią būtį. Politikoje tokie posakiai nelabai turi prasmės. Valdžia pasirūpins, kad piliečiai neliktų be pasakos. Ką jau ką, o kokią nors pasakaitę tikrai paporins. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė, šiaip jau santūri ir maloni moteriškė, turi pasakų sekėjos talentą. Naujausias jos kūrinys – apie slibiną ir šešėlyje užkastus pinigus. Nedaug ji apie tai šnekėjo, tačiau vaizdžiai.

Praėjus 20 metų po „geležinės uždangos“ griūties, Europa išlieka susiskaldžiusi ir nesugeba tapti galingiausia pasaulyje.Visos trys didesnės Europos dalys (Rusija, Europos Sąjunga (ES) ir valstybės tarp jų) patiria krizę. Šios krizės priežastys ir formos skiriasi, tačiau rezultatai daugmaž tokie patys. Šiandien Rusija sustiprino valstybės institucijas, išgyveno ekonomikos nuosmukį ir atgavo svarbiausio veikėjo pasaulinėje politikoje vaidmenį. Tačiau jos ateitis abejotina.

Lietuva – pati demokratiškiausia pasaulyje šalis. Tokios laisvės gali pavydėti visos kitos valstybės. Visi demokratiškai renkame prezidentą, kuris pažeria krūvą pažadų, kaip po metų kitų gyvensime lyg rojuje, kaip pasivysime ir aplenksime kaimynus, kaip pažabosime korupciją ir panašiai. Demokratiškai tikime ir išrenkame, tarkim, Dalią Grybauskaitę. Ji, žinoma, pažadus pamiršta ir skėsčiodama rankomis bando tikinti, kokia puiki padėtis mūsų šalyje.

Praeityje seksualinės mažumos labai nevykusiai tvarkėsi su tuo, kas vadinama išankstine nuomone. Ar įmanoma tvarkytis geriau? Čia pateikiame (pagal poveikio stiprumą) tris metodus, žymiai geresnius nei naudoti praeityje. Kai tik juos įsisavinsime, suvoksime principus, užtikrinančius sėkmingą veiklą.

Susvetimėję, vieniši žmonės, skubantys gatvėmis, bet dažnai nežinantys savo kelionės tikslo – toks yra šiuolaikinis pasaulis. Neberandame laiko nei artimiesiems, nei sau, nei minutėlei sustoti ir pamąstyti, ko ieškome, kokiomis vertybėmis ir nuostatomis vadovaujamės.

Pastaruoju metu teko aptikti net keletą straipsnių, Lietuvos kontekste aptariančių nedarbo problemą, arba kaip tai apibūdino ekonomistas Raimondas Kuodis – nedarbo tragediją. Taip pat, teko matyti ir nemažai rašinių apie nedarbą vakarų pasaulio šalyse. Ir belieka daryti išvadą, kad nedarbas nėra specifinė Lietuvos, Rytų Europos, ar Eurozonos neganda.

Kas yra valstybė, jei paklaustume eilinių piliečių, jie atsakytų, Valstybė – tai mes. Mes išrenkam valstybės (mūsų) valdytojus, kad jie mumis pasirūpintų. Kaip vienas politikas pasakė <...Valstybė yra įpareigojama per visas savo institucijas – parlamentą, vyriausybę ir teismą neišgalintiems savo piliečiams sukurti žmogaus vertą egzistenciją, stiprinti jų gebėjimą gyventi.

Šiandien, spalio 27-ąją, minime Lietuvos saugumo darbuotojų dieną. Prieš gerą savaitę į viešosios erdvės sceną užlipęs ar į ją vieno dienraščio iškviestas garsios bendrovės "Dujotekana" garsus vadovas Rimandas Stonys Lietuvai ir pasauliui pranešė šį bei tą svarbaus. Kad žinia svarbi, verčia manyti dar ir tai, jog kalbėjo toks didelis verslininkas, taip mokantis ginti savo interesus ir užsiimantis rimtais, kaip parodė Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos parlamentinis tyrimas, reikalais.

Garsiausio Lietuvos valdovo  karūną atėmė lenkai, jo kilmę savinasi baltarusiai, dėl  didžiojo kunigaikščio  žiedo pešasi patys lietuviai Nekarūnuoto Lietuvos karaliaus Vytauto mirties 580-ąsias metines mūsų istorikų bendruomenė rytoj minės atskirai: vieni - Vilniuje, Valdovų rūmuose, kiti - Trakų salos pilyje. „Ūkininko patarėjo" duomenimis, istorikus  supriešino nesutarimai dėl Vytauto investitūros (įvesdinimo į sostą) žiedo.

Pagarba Islandijai už tai, kad pirmoji pripažino Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, ir už tai, kad moka atsirinkti pelus nuo grūdų, o kaltas – turi atsakyti. Lietuvoje – viskas atvirkščiai. Neseniai Islandijos parlamentas nubalsavo už, kad buvusiam Islandijos ministrui pirmininkui Geirui Haardei, vadovavusiam valstybei per šalies bankų sistemos žlugimą 2008-aisiais nulėmusius įvykusius, būtų pateikti kaltinimai dėl aplaidumo.

Nedarbas, emigracija, biudžeto deficitas, šešėlinė ekonomika - visos ekspertų vardytos problemos nublanko, kai valdžia išsitraukė kainų ar antkainių reguliavimo vėzdą. Reguliavimo šalininkai sako, kad šiuo vėzdu apgins vartotojus nuo išnaudotojų. Tačiau ekonomikos dėsniai atskleidžia kitą tiesą: vėzdas tvos būtent vartotojams.

Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės kortežas pajudėjo Minsko kryptimi kitą tą rytą po to, kada Prancūzijos kurorte Dovilyje (Deauville) pasibaigė Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos vadovų susitikimas, kurį kai kas jau vadina istoriniu. Tvoros be naudos Dovilyje kalbėta apie Europą be sienų ir naują žemyno saugumo architektūrą. Minske bent jau apie sienas Lietuvos ir Baltarusijos prezidentai kalbėjo panašiai.

Dauguma Seimo antradienį vėl balsavo kaip kiaulės. Turiu galvoje tas „orveliškas“ kiaules, kurios būna lygesnės tarp visų kitų lygių kiaulių. Balsuojama buvo už dvi rezoliucijas, kurioje pareiškiama lygesnių kiaulių valia neperduoti teisingumui K.Uokos ir P.Gražulio.

Jau tryliktuosius metus atliekamas Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekonomikos tyrimas rodo, kad šešėlinė ekonomika Lietuvoje siekia 27 procentus BVP. Net trečdalį šešėlio sudaro kontrabanda – nelegalus prekių įvežimas į šalį, nesumokant mokesčių. Pagrindinės kontrabandinės prekės – tabakas ir stiprusis alkoholis, kuris dideliais kiekiais keliauja į Lietuvą iš Baltarusijos ir Kaliningrado.

Į diskusiją dėl maisto kainų vis nuožmiau veržiasi politikai. Nenuostabu: artėja rinkimai, o maistas – svarbi prekė. Bet pažiūrėjus atidžiau, pamatytume, kad politikai kalba ne apie kainų, o apie „antkainių“ reguliavimą. Kitaip tariant, politikai rūpinasi ne tuo, kad prekių kainos būtų mažos, bet kad pardavėjai neuždirbtų per daug. Siekiant pateisinti tokį išskirtinį dėmesį, mažmeninė prekyba yra kaltinama konkurencijos trūkumu, karteliniais susitarimais ir apskritai sąmokslu.

Teisėsaugos ir valstybės funkcijas Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), atrodo, supranta visiškai taip pat, kaip jų pirmtakai valdžioje. Taip pat ją supranta ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Valstybė tai Mes“, - tokia bendra nuostata. Tik skiriasi startinės pozicijos ir „modus operandi“ siekiant savo tikslo, kuris yra tiesiog valdžia ir kuo didesnė.

Balandy prie Smolensko nukritus lėktuvui žuvo visa Lenkijos delegacija, apie 100 žmonių, skridusi į  atminimo renginį Katynėje. Žuvo šalies prezidentas, politikai, aukščiausių laipsnių kariškiai, dvasininkai.

Tai, kad pažintys lemia viską, o tiksliau – labai daug, suvokiama ir savaime suprantama nuo pat mažens. Per pažintis gaunama geresnė tarnyba, įstojama į aukštąsias mokyklas, o sovietmečiu buvo galima sulaukti paskyros nusipirkti mašiną arba nemokamo kelialapio į sanatoriją. Šiuolaikinėje vadyboje asmeninės pažintys, pagal įtaką darbo sėkmei, prilyginamos vos ne profesiniam pasirengimui. Suprask, gali ir nedirbti, bet jei bus tikinčiųjų tavo blevyzgomis, viskas seksis daugmaž neblogai.

Gyvename bankrutavusios ekonomikos griuvėsiuose. Tai akivaizdu. Valdžioje esančios partijos trimituoja kaip tiktai gali, kad blogiausia „sunkmečio“ dalis jau pragyventa, o žodis „krizė“ apskritai dingo iš viešosios erdvės.

Stiprėjant ašiai Maskva-Berlynas, į erdvę tarp Rusijos ir Vokietijos JAV kals tradicinį pleištą – Lenkiją. Toje erdvėje jau reiškiasi Kinija su savo kapitalu. Atramos Pekine ieškančiam Minskui reikia priėjimo prie jūros. Šalia – Lietuva, buvusi JAV „įkaitė“. Tiesa, Lietuva kol kas išsilaisvino tiktai valstybės galvos galvoje. Tačiau tai netrukdo braižyti geopolitines schemas. LDK arba Litbelas gali tapti Naujojo šilko kelio stotimi.

Mes gyvename deklaracijų pasaulyje. Deklaratyvūs įstatymai, parodomieji politikų pasisakymai ir visiškai priešingi jiems rezultatai. Profsąjungų judėjimas Lietuvoje panašus į vaisinį kefyrą – inertiškas, abejotinos spalvos ir gresiantis neaiškiom pasekmėm jį vartojantiems.

Lietuvos ekonomikos atsigavimas įgauna pagreitį: antrąjį šių metų ketvirtį mūsų šalies BVP ūgtelėjo 1,3 proc., kai dar pirmąjį ketvirtį buvo fiksuojamas 2,8 proc. metinis nuosmukis. Ekonomikai atsigaunant sparčiau nei prognozuota, yra tik nedidelė rizika, kad ši tendencija gali pasikeisti į priešingą pusę. Vis tik nemažai iššūkių išlieka ir vienas didžiausių yra fiskalinės politikos tvarumas.

„Pirmenybė darbo vietoms ir ūkio augimui“, – tai vienas iš šūkių, kuriuo nešini rugsėjo pabaigoje į gatves išėjo tūkstančiai profesinių sąjungų narių visoje Europoje. Protesto akcijomis išreikštas nepasitenkinimas Europos Sąjungos (ES) valstybių taupymo politika. Nerimaujama, kad „taupymo vakarėlis“ baigsis pagiriomis su skaudančia galva – didėjančiu nedarbu ir lėtėjančiu ūkio augimu.

Įvairaus plauko mūsų valdininkai ir pareigūnai nesugeba prisikviesti užsienio turistų ir išvilioti iš jų pinigų, o juk tai taip nesunku. Yra ir įdomesnių maršrutų Ką užsienietis gali pamatyti Lietuvoje? Trakų pilį, Palangą, Neringą? Banalu, neįdomu, senamadiška. Žvelkime naujoviškai, kuo išsiskiriame iš kitų šalių ir kuo galime nustebinti turistus. O galimybių juk tiek daug.

Daug prikalbėta apie vadinamosios ekonominės krizės priežastis. Viena iš nurodomų priežasčių – užsienio bankų veikla Lietuvoje ir jų gerai koordinuota verslo „politika“, sukuriant sąlygas bei vykdant savivalę finansuose. Kad būtų aiškiau, tiesiog pateiksiu vieno verslininko istoriją, o jau išvadas tedaro skaitytojai. Rožinis verslo planas Verslininko A. bendrovė nusprendžia pirkti sklypą ir jame pastatyti daugiabutį namą. Paruošia verslo planą ir kreipiasi į banką paskolos.

Maisto prekių kainų reguliuoti neįmanoma. Neįmanoma, ir tiek. Nes jų reguliavimas prieštarauja laisvosios rinkos ideologijai ir skriaudžia verslininkus, nors apie tai Adamas Smithas ir nerašė.

„Sumokėjau už butą. Pradės šildyti, vėl reikės skolintis. Vyras dabar be darbo“, – tyliai pasakojo eilutėje prie kasos stovinti moteris, kol kasininkė dėliojo pieno pakelius. Jie maždaug 25 procentais brangesni nei prieš metus. Kam priskirsime kaltę? Ministrai, parlamentarai, aukšti valdininkai tiesiogiai ar užuominomis kaltina pieno perdirbėjus ir stambiuosius prekybos tinklus.

Šią savaitę Prezidentė išsakė mintį, kad maisto kainų antkainiai galėtų būti reguliuojami pagal Civilinį kodeksą. Deja, sunku suprasti, kuria Civilinio kodekso nuostata Prezidentė vadovavosi, tačiau iš esmės Civilinis kodeksas yra skirtas reguliuoti privačius teisinius santykius, o ne viešosios teisės, kuria vadovaujasi valstybės institucijos, klausimus. Civilinio kodekso 6.313 str. 1 d. nustato, kad parduodamo daikto kaina yra nustatoma pinigais šalių susitarimu.

Rugsėjo 29 dieną Vakarų Europą sudrebino masinės profsąjungų demonstracijos. Ispanijoje įsiutę protestuotojai susigrūmė su policija, į centrinius Airijos parlamento vartus įsirėžė cementvežis, Briuselyje eisenose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių. Profesinės sąjungos Europos Sąjungai (ES) rodė savo bicepsus. Kažkas vyko ir Lietuvoje.

Vyriausybė bus atsakinga už tai, jeigu kitąmet vyksiančiuose savivaldos rinkimuose šalies energetikos saugumo politikos problemos taps viena pagrindinių kampanijos temų ir spekuliacijų objektu. Korektiškiau patikslinus – už tai turės prisiimti atsakomybę ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, nepaisant keliamų ambicingų tikslų bei intensyvių pastangų, apie kurias žinios pasiekia viešąją erdvę. Pamėginsiu paaiškinti, ką turiu galvoje.

2000 m. „Apžvalga“ išspausdino prof. Edvardo Gudavičiaus interviu pranašinga antrašte: „Pilvažmogių sugrįžimas“. Jame gausu diskutuotinų teiginių, tačiau užčiuopta giliai. Šiandien ši tema – ypač aktuali. Pilvažmogis – tai žmogus, kuris mąsto ir gyvena pilvu arba tuo, kas aplink jį, įskaitant kišenę. Aukštesnės, galvos ar bent jau širdies kategorijos jam – svetimos. Pilvažmogiui būdingas gyvūniškumas, egoizmas ir materializmas.

Makedonijos karalius Pyras po laimėto mūšio su romėnais prie Auskulo (279 pr.m.e.) yra pasakęs: „Dar viena tokia pergalė mane visiškai sunaikins“. Taigi, nuo to laiko pasaulis Pyro pergale vadina su didžiuliais nuostoliais pasiek­tą pergalę, tolygią pralaimėjimui. Šiandieniniame pasaulyje karas vyksta kasdien ir nebūtinai tiesiogine prasme – per karinius konfliktus.