Komentarai ir analizė

Viešojoje erdvėje neseniai pasirodė neįprastas Kalėdų Senis. Tai prezidentas Rolandas Paksas. Tiesa, jis neprisiklijavo barzdos ir antakių. Didelio dovanų maišo tautai neparodė. Išsakė jis keletą minčių, kurios, kaip jis veikiausiai pamanė, vertesnės už apčiuopiamas dovanas. Idėja nesulaukė pritarimo R. Paksas ėmėsi lietuviams mielo dalyko – prakalbo apie laimės žiburį. Juo turėtų tapti vadinamoji tiesioginė demokratija. Ne bet kokia, o kompiuterinė.

Teisėjų taryba dar kartą parodė, kad „ne runkelių reikalas“, kaip vykdomas teisingumas. Jokia „minia“ nuo šiol negali žinoti ne tik kokių nors operatyvinių paslapčių, bet, jei pats Temidės tarnas pageidauja, net ir kaip jo šventenybė atrodo. Nesvarbu, kad teisėjas lyg ir viešas asmuo, bet jis ypatingas, didingas, baisus ir žvilgantis padaras, prie kurio kojų, nedrįsdami pakelti akių, turi klūpoti visi nuodėmingieji žemės kirminai.

Kodėl nebežiūriu lietuviškų televizijos kanalų? O kodėl jie metų metus taip bukina tautą? Turbūt pusę Lietuvos (norisi tikėtis, kad gerokai mažiau) jau keleri metai įtraukta į tebesitęsiančius šokių, dainų ir kitokius šou. Dažniausiai per skirtingus kanalus jie rodomi tą pačią dieną ir tuo pat metu, todėl pasirinkimo, ką žiūrėti, praktiškai nulis. Dar gerai, kad tais keliais kanalais televizija neapsiriboja ir galima rinktis kitų šalių. Lietuviška televizija eina lengviausiu keliu.

Baltarusijos meilė Lietuvai buvo neilga ir truko tik metus. Mainais už neapmuitintus naftos srautus Baltarusija su Rusija (taip pat ir Kazachstanas) sudarė bendrą sąjungą. Pavadinimas skambus – Eurazijos Sąjunga. Paskutinieji dokumentai, susiję su bendra 3 valstybių Muitų sąjunga, pasirašyti gruodžio 9 dieną – vos dienai praėjus po 19–ųjų Sovietų Sąjungos griūties metinių. Į šią draugija Rusija pastaruoju metu aktyviai kviečia ir Ukrainą. Rusija buvo apmuitinusi 15 mln.

Ukrainos ir Lenkijos santykiai įvairiais istoriniais laikais paliko daug nuoskaudų: jau nuo kazokų sukilimo XVII amžiuje buvo kovojama tarpusavyje, o Antrasis pasaulinis karas paliko daug randų šiose tautose. Vienas bičiulis ukrainietis nusprendė įgyvendinti tokį projektą. Kai dauguma kalba apie tarpusavio ukrainiečių ir lenkų kovas, jis nusprendė istorijoje paieškoti, o kada ir kur kartu kovojo lenkai ir ukrainiečiai.

Demokratų ir respublikonų lyderiai Vašingtone tariasi tarpusavyje dėl naujų mokesčių apkarpymo. Ar toks netikėtas susitarimas rodys, kad nauja, stipresnė Amerika visai čia pat? Vis dėlto, tiesa yra priešinga. Tai, ką mes dabar matome yra susitarimas dėl labai pavojingo požiūrio į viešuosius finansus: pratęsimas ir išplėtimas to, ką buvęs prezidentas George'as H. W. Bušas yra pavadinęs „vudu ekonomika“. Jos pasekmės tuoj pasieks JAV ir visą pasaulį.

Suprantu, kad Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio nuskambėjusi frazė, kad normalu yra tai, jog policininkai ima kyšius, yra ištraukta iš konteksto. Tačiau net ir ištraukta iš konteksto ši frazė nėra normali. Gerbiamas kolega, imti kyšius yra ne tik nenormalu. Tai yra neetiška ir baudžiama kriminalinėmis bausmėmis. Tikiuosi, kad tokie pareiškimai neprives iki siūlymų koreguoti Baudžiamąjį kodeksą nustatant, kad jei uždirbi mažai, o pagunda didelė, kyšininkavimas nebaudžiamas.

Krizė suteikė galimybę pasimokyti. Per praėjusius 200 metų, išskyrus Didžiosios Depresijos atvejį, finansinės krizės kildavo vargingose ir nestabiliose šalyse, kurioms reikėdavo pagrindinės politikos sureguliavimo. Šiandieninė krizė prasidėjo turtingose pramoninėse šalyse – ne tik dėl antrinės būsto paskolų rinkos paskolų JAV, bet taip pat ir dėl blogo bankų valdymo bei viešojo sektoriausskolų Europoje.

NASDAQ OMX Vilniaus akcijų biržoje slogios nuotaikos iš lėto keičiasi optimistinėmis. Likvidžių akcijų kainos iš lėto kyla ir kelia pagrindinį OMXV indeksą. Investuotojų nenustoja džiuginti pieno bendrovių akcijos. Mes jau ne kartą esame minėję Vilniaus biržoje kotiruojamų pieno perdirbimo bendrovių AB Vilkyškių pieninės, AB „Rokiškio sūris“, AB „Žemaitijos pienas“ ir AB „Pieno žvaigždės“ akcijų patrauklumą. Per savaitę mažiausiai iš ketvertuko kilo nebent AB „Pieno žvaigždės“ akcijos.

Autokratizmas, ypač politinės ir ekonominės krizės laikais, tampa vis veiksmingesne visuomenės procesų subalansavimo priemone. (cc) Wolfgang Wildner nuotrauka Apie 1926-ųjų gruodžio 17 d. perversmą rašyta prirašyta. Bet istorikai šį svarbų Lietuvai etapą ir visą laikotarpį iki 1940 m. birželio 15-osios, kai šalis buvo sovietų okupuota, vertina labai jau skirtingai.

Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pastangomis Lietuvos energetika tapo pasakų karalyste. Ir ne bet kokių – politinių. Premjero Andriaus Kubiliaus svaičiojimai apie dujas ir elektrą primena vėlyvojo sovietmečio propagandą. Jei nebūtų premjero pavardės, galėtumei pamanyti, kad kalba Leonidas Brežnevas, galėjęs įsakinėti „socialistiniam lageriui“ ir net Suomijai. Būtų pusė bėdos, jeigu premjeras virtų tik vietos sultyse ir nesitaškytų aplinkui.

„Dvi minutės šlovės“ – taip vadinasi LNK laida, kurioje savo talentus ar jų trūkumą rodo Lietuvos (ir ne tik) atlikėjai, stulbindami žanrų įvairove. Taip pat ten dalyvauja keturi žiuri komisijos nariai – Algis Greitai, Violeta Tarasovienė, Vitalijus Cololo ir Arūnas Valinskas. Jie tuos talentus ne tik vertina, bet ir komentuoja, taigi, turi progą ir, manyčiau, prievolę dar ir patys pasirodyti.

Neseniai grįždamas į Europą po šešias dienas trukusios kelionės į JAV, aš, laikraščiuose skaitydamas apie Airijos krizę, pirmą kartą susimąsčiau, ar euras ir Europos Sąjunga gali žlugti. Tai gali nutikti dėl to, kad ilguoju laikotarpiu ES nebus pajėgi be mirtinų nuostolių atlaikyti interesų konfliktus ir iš to kylančius „renacionalizacijos“ procesus visose valstybėse narėse.

Nuo gruodžio 11-tosios atėję į vaistinę įsigyti kompensuojamųjų vaistų, nenustebkite, jei negausite įprastos ir lauktos nuolaidos. Nuo šios dienos Sveikatos apsaugos ministerija vėl pakeitė prekybos vaistais taisykles. Šį kartą ji sureguliavo nuolaidas, taikomas kompensuojamųjų vaistų priemokai. 2009 metų viduryje patvirtinus Vaistų kainų mažinimo bei jų prieinamumo didinimo planą, prekybos vaistais reglamentavimas keičiasi dažniau nei oras Lietuvoje.

Per 1992 metų Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimus George H. W. Busho kampanija sukėlė politinę sensaciją: per televizijos serialą pirmą, bet ne paskutinį kartą buvo pasirodė išgalvota veikėja Murphy Brown, kuri turėjo pelnyti politinių taškų. Murphy Brown, kurią vaidino aktorė Candice Bergen, tuo metu televizijoje buvo anomalija - vieniša motina buvo vaizduojama su užuojauta. Vienišos motinos buvo tarsi Amerikos vertybių sistemos žlugimo pranašai.

Nacionalinės energetikos strategijos projektas jau spėjo sulaukti nemažai kritikos. Prielaidos, prognozės ir skaičiai – jų yra arba per mažai, arba nėra aišku, kuo jie remiasi, trūksta elementarių paaiškinimų. Jei visa Strategija vadovaujasi prielaidomis, kurių pagrįstumo negalima patikrinti, tuomet iškyla klausimų dėl pačios strategijos patikimumo ir atitikimo realybei.

Lietuvos politikai „gerina“ istoriją. Jei nėra fakto, galima jį sukurti atgaline data ir džiaugtis. Tik vadovėlių autoriai nespėja koja kojon. Istorijos patobulinimai Rusijos antilietuviška propaganda, nors ir labai klastinga, nepastebi vienos srities, kurioje akivaizdžiai matomas lietuvių polinkis rašyti istoriją pagal politinę madą. Ne ten, kur žiūri fašistinės Rusijos vanagai. Tai ne koks nors vadovėlis, ne užrašai ant tiltų ar fasadų. Ir ne paminklai.

Ar pastebėjote, kaip įstatymui dėl kompensacijų už žydų turtą atsidūrus Seime ir kai kurių etninių organizacijų lyderiams prakalbus apie jų poreikių netenkinančias sumas, viešojoje erdvėje staiga suaktyvėjo kolektyvinės kaltės komplekso diegėjai? Tarsi kapuose nerimstantys zombiai, išgirdę grafo Drakulos nebylų šauksmą, į paviršių išsiropštė įvairiausio plauko viešieji intelektualai, vyriausieji redaktoriai, eiliniai publicistai, ideologizuotų pseudomokslų profesoriai bei šiaip kalbesni kairie...

Lietuva – svainių kraštas? Jums dar nenusibodo toks apibūdinimas? Nuo tiesos nepabėgsi. Net jeigu ji ir nuobodi. Na, gerai – pusbrolius, svainius, klasės ir kurso draugus išsiaiškinome, schemas nubraižėme (kada nors reikalai palengvės, kada pradės veikti tinklapiai svainiai.lt ar blatas.lt). Kas toliau? Galbūt Lietuvoje reikėtų panaikinti pavardes, kaip tai padaryta Islandijoje? Žmogus tenai turi vardą ir tėvavardį. Giminystę viešai labai sunku nustatyti.

Kalendorinės žiemos pradžia – biudžetų svarstymo ir priėmimo metas. Lietuva – ne išimtis. Vakar 73 balsais „už“, 56 „prieš“ ir septyniems Seimo nariams susilaikius, parlamentas pritarė 2011 m. biudžetui. Nors, tiesą sakant, kitokios baigties nelabai kas ir tikėjosi, tam tikrų trukdžių buvo.

Ekonomikoje yra žinoma aksioma, kad gauni tai, ką skatini. Skamba ciniškai, tačiau jei ekonomiškai skatinsi ligas, tai ligų bus daugiau. Galima daug diskutuoti, kiek mūsų sveikatos sistema apskritai skatina sirgti (bent jau man neatrodo normalu, kad visą gyvenimą gėręs pilietis nuo kepenų cirozės gydomas už valstybės pinigus...). Tačiau kai kuriais atvejais sirgimas tiesiog apdovanojamas.

Energetikos ūkio pertvarka pagal A.Sekmoką: vienus išvaryti iš darbo, kitus – priimti. Anądien mums paskambino iš Kauno. Žmonės, iki Naujųjų dar prižiūrėsiantys elektros tinklus. Po švenčių – būsimi bedarbiai. Jie atvirai guodėsi: energetikos įmonės pertvarkomos plačiais mostais, laužant žmonių likimus. Kauniečiai pasakojo, kad bandyta iš darbo išmesti vėžiu sergančią VST darbuotoją, šaltkalvį-elektriką, auginantį net penkis vaikus.

Galvoju, kaip čia gali būti, kad pragyvenimo lygis akivaizdžiai smunka, o kainos tuo pat metu taip pat akivaizdžiai kyla? Hm... O kur tuomet „nueina“ skirtumas? Kalbu, suprantama, apie pinigus. Logika paprasta – jei sukuriama daugiau vertės (prekių, paslaugų, etc.), natūralu, kad apyvartoje atsiranda ir didesnis kiekis tą vertę išreiškiančių matavimo vienetų – pinigų, o ūkiui klestint jau gali kilti tiek galutinės sukuriamų produktų kainos, tiek ir jų sukūrimo įkainiai, įskaitant atlyginimus.

Visa savaitė iki gruodžio 10-osios, kai Stokholme ir Osle bus įteikiamos 2010 metų Nobelio premijos, žiniasklaidos ironiškai vadinama „mokslo, kultūros ir politikos orgijos“ dienomis. Mat šiemet šios iškilmės susijusios ne tik su solidžiais apdovanojimais tiksliųjų mokslų, literatūros ir taikos srityse, bet ir su skandalingais įvykiais bei detalėmis, kurios kompromituoja šį pasaulinį renginį.

Neseniai įvykęs pasaulio lyderių susitikimas Seule pasibaigė be jokių valiutų ar prekybos sutarčių. Kinija ir Jungtinės Amerikos Valstijos apkaltino viena kitą sąmoningu manipuliavimu valiutomis, kad gautų pranašumą prekyboje. Pasaulio prekybos Dohos roundas (Pasaulinės prekybos organizacijos koordinuojamas daugiašalių derybų ciklas dėl prekybos liberalizavimo) lieka sustabdytas. Pokalbio apie “pavojų" kilti valiutų ir prekybos karams metu tokie karai jau prasidėjo.

Jau niekam nebe paslaptis, kad gyvename iškreiptos, deformuotos demokratijos sąlygomis. Nesant demokratinės tradicijos bei skaidrios valstybės sistemos, šios sistemos formalios ir neformalios grandys pasiima valdžios tiek, kiek gali panešti su savimi. Nesant legalių galios centrų, jų funkcijas perima įvairūs „valstybininkai“. Nusilpus „valstybininkams“, bando vadelioti kitokie gaivalai. Ir taip bus tol, kol šalyje nebus sukurta darniai veikianti ir skaidri valstybės struktūra.

Jei didžiausias pavojus diktatoriui kyla tuomet, kai yra pradedamos reformos, tai Šiaurės Korėja yra pasiruošusi pakeisti iš pagrindų šią nuvalkiotą tiesą. Neseniai vykęs Pietų Korėjos apšaudymas rodo, kad žlunganti Kim dinastija greičiau sukels gaisrą visoje Rytų Azijoje nei imsis rimtų reformų. Jei taika iš tiesų yra esminis Kinijos augimo komponentas, tuomet ji turi suvaldyti nepastovią savo satelitinę valstybę. Bandyti suprasti „Atsiskyrėlių karalystę“ – lyg žiūrėti į juodąją skylę.

Sunku pasakyti, ką Europos Sąjunga (ES) vadina kaimynyste. Dar sunkiau pateikti jų sėkmingo bendradarbiavimo istoriją. Pirmiausia Gruzija, po to Ukraina ir visai neseniai Moldova buvo didžiosios ES viltys. Tačiau kiekvienu atveju viltys buvo sudaužytos. ES nelaimei, šių metų viršūnių susitikimas su Ukraina greičiausiai patvirtins nesėkmes. Problema, kad jau kurį laiką trūksta ES susidomėjimo tolesne plėtra į regioną.

Prieš pat šventes socialdemokratai metė pigų jauką rinkėjams ir politikams – ar Seimas spės laiku apsispręsti dėl dar vienos nedarbo dienos? Iš tiesų, Kūčios, Vėlinės ir rugsėjo pirmoji – vertos būti paskelbtos išeiginėmis, o gal net ir valstybinėmis šventėmis, nes Šventas Patrikas ir Šventas Valentinas su Helovynu, triukšmingai, bet sėkmingai integravosi į šiuolaikinį lietuviškąjį kalendorių.

Praėjusią savaitę dalyvavau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotuose debatuose „Valstybė per daug kišasi į šeimos santykius“. Tema pasirodė įdomi ir aktuali, juolab, kad nedažnai tenka pritarti ministerijos išsakomam teiginiui. Ir nesusimąstome, bet valstybės kišimasis prasideda kone gimdykloje. Žmogaus, galima sakyti, nėra, kol jis neužregistruotas civilinės metrikacijos skyriuje, kur jam suteikiamas asmens kodas.

Prieš ketverius metus Švedijoje įkurta ne pelno organizacija „WikiLeaks“ savo tinklalapyje vieną po kito kelia pasaulinius skandalus. Viešindama slaptų diplomatinių kontaktų dokumentus, ji atskleidžia įvairių šalių, pirmiausia JAV, tikrąjį užsienio politikos veidą. Bet šįkart neaplenkta ir Lietuva. Politikos apžvalgininko pastabos. Nesigilinančiam į interneto raidos paslaptis, „WikiLeaks“ pavadinimas tapo žinomas palyginti neseniai.

Svarstant portalo „WikiLeaks“ paviešintus dokumentus, kuriuose minima Lietuva, gali būti primiršti kiti keisti dalykai. Jie neįdomūs programišiams, nes mūsų politikai tai pasakė viešai. Lapkričio 25 dieną Vidaus reikalų ministerijos (VRM) tinklapyje pasirodė ministro Raimundo Palaičio apgailestavimas dėl buvusio VRM darbuotojo, istorijos mokslų daktaro Petro Stankero straipsnio. Straipsnis paskelbtas žurnalo „Veidas“ lapkričio 8-osios numeryje.

Neseniai teko kalbėtis su bičiuliu, kuris dirba nevyriausybiniame sektoriuje. „Kaip sekasi“, paklausiau jo. „Būtų neblogai, jei ne valdininkai, kurie žiūri į mus kaip į potencialius vagis“, atsakė man. Pasirodo, paramos gavimas, jos administravimas yra taip apsunkintas, kad daugiau laiko sugaišti įvairiausioms procedūroms, o ne pačiam projektui. Jei anksčiau užteko geros idėjos, gerai paruošto projekto, tai dabar jo administravimas tapo svarbesnis už patį projektą.

Vilniaus biržoje praeita savaitė įeis į biržos istoriją. Nuo pirmadienio NASDAQ OMX Vilnius biržoje prekyba ir akcijų nustatyta vertė buvo pakeistos į eurus. Esminės įtakos prekybai ir investavimui nebuvo. Nebent tokia, kad akcijų kainų vertė dabar skaičiuojama trimis ženklais po kablelio. Tiek lito palydos, tiek euro sutiktuvės rinkoje buvo optimistinės. Akcijų kainos kilo, tačiau apyvarta buvo stebėtinai maža.

Pagal lietuvišką supratimą, litas turi būti „tvirtas“ – kaip prie Smetonos. Prie tokio įvaizdžio šiais laikais dera Lietuvos banko pagrindinės durys – sunkiai pasiduodančios, tačiau galų gale šiek tiek prasiveriančios. Tyčia ar netyčia, durys simbolizuoja menkas Lietuvos galimybes manipuliuoti valiutos kursu. Valiutinių karų krečiamame pasaulyje valstybės stengiasi sumažinti pinigų keitimo kursą, kad skatintų vietinės produkcijos eksportą.

Konkurencijos priežiūros institucijos Lietuvoje karts nuo karto „sublizga“ bausdamos privačias įmones. Konkurencijos taryba gali išrašyti tūkstantines baudas dekupažo priemonių pardavėjams, bet yra bejėgė prieš konkurenciją akivaizdžiai ribojančius valdžios sprendimus. Visiems rūpimos degalų kainos Lietuvoje aukštos ne dėl privačių įmonių, o dėl valdžios sprendimų: didelių mokesčių ir konkurencijos ribojimo. Lietuvoje mokesčiai sudaro daugiau nei pusę degalų kainos. Apie 40 proc.

„Tikime Laisve“ – tokiu moto paženklintus raštus Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio proga siunčia visos valstybinės institucijos. Tikrai, labai graži frazė. Pagarba tam, kuris ją pasiūlė kaip nuolatinį priminimą apie vertybes. „Tikime Laisve“, - kasdien savo darbais kartojame mes, Lietuvos laisvosios rinkos institute, nes laisvės ir atsakomybės idėjoms dirbame lygiai tiek pat metų – 20. Šia proga - Lietuvos ir jos žmonių kelio į laisvę jų kasdienybėje ir darbe apžvalga.

Mokesčius po kelių naktinių sprendimų padidinti galima. Norint net valios sprendimu įmanoma apmokestinti orą. Tik elektrinė nepasistato valdžiai panorėjus. Lengva tiems lietuviams: jei per brangu tikrose parduotuvėse, sulenda į internetinius turgelius ir nuskriaudžia valdžią – nepalikdami mokesčių nusiperka visokių gerų dalykų. Tiesa, kol kas tokių – tik keli procentai, bet jų tikrai daugės.

Aptarinėjant Lietuvos švietimo sistemą, tenka atkreipti dėmesį tiek į švietimo principus, tiek į struktūras. Pradėkime pozityvais – atskirose mokslo šakose esame tarp šiuolaikinio pasaulio lyderių, bendro išsilavinimo lygiu lenkiame daugelį vakariečių, pasigesdami savarankiško mąstymo vis dar turime jo daugiau, nei daugelis išsivysčiusiųjų šalių piliečių. Visgi daroma viskas, jog netgi tai, ką turime pozityvaus, artimos ateities perspektyvoje prarastume.

Jau apsipratome su mintimi, kad nūdienos visuomenė ir jos gyvensena yra hedonistinė arba vartotojiška. Tiesiog esame vartojimo kultūros vaikai. Ji yra įaugusi į mūsų kraują ir kartais įgauna savotiškų ritualų pavidalą, kai kam net atstojantį tikrąsias apeigas.

Ardant senąjį pasaulį iki pamatų, kai kas pradėjo griauti ir pačius pamatus - mūsuose įprasta už visas patirtas negandas versti kaltę komunistams, pamirštant, kad jie geriausiu atveju tik tęsė senąsias rusų okupantų tradicijas. Naikinant kultūros paminklus, sovietmečiu lemiamą žodį dažniau tardavo ne partokratai, o technokratai, kuriems rūpėjo galima praktinė nauda, apmąstydamas kultūros paveldo situaciją Lietuvoje pažymi filosofas Bronius Genzelis.

Europoje ir Afrikoje tautiečius atpažįsta, identifikuoja, tačiau labiau linkę į mus kreiptis rusiškai. Nenustebkime, jeigu daugiau negu pusė planetos gyventojų neparodys žemėlapyje, kur yra Lietuva. Džiaukimės, jei bent dalis nurodys, kad tai – kažkur tarp Venesuelos ir Maskvos. Galbūt norėtųsi, kad šalis būtų daugiau žinoma Pasaulyje, patrauklesnė svečiams bei investicijoms, tačiau įvairūs kliuviniai tai šen tai ten vėžiu išeina šalies įvaizdžiui bei tarptautiniam prestižui.

Lietuvos istorinė patirtis rodo, kad valdžios sumanytos nesąmonės vis dėlto būna kada nors įgyvendintos. Didelės ir mažos. Nes valdžia labai atkakli, kai užsimano krėsti kiaulystes. Kažkas pasirūpino, kad į Vyriausybės darbotvarkę patektų pasiūlymas, jog dalis studentų iš savų kišenių mokėtų privalomojo sveikatos draudimo mokestį (PSD). Gal net pats premjeras Andrius Kubilius asmeniškai prieš kameras paaiškins, kodėl iš studentų reikia melžti PSD.

Nežinau, ar net menkiausiame Lietuvos užkaboryje rastumėte žmogų, praėjusią savaitę negirdėjusį apie dinamiškus Irmos šuolius nuo televizijos scenos į areštinę. Žinoma moteris įsivelia į vagysčių, sąmokslo teorijų ir apkalbų istoriją, kurioje netrūksta dramos, versijų ir vaizdo kamerų. Verta Holivudo: užkulisiuose įtaisomos kameros, atlikėja tiesioginiame eteryje „supakuojama“ vyrų juodais drabužiais, įsodinama į automobilį tamsintais stiklais ir išvežama į policijos departamentą.

Stovėti tėvynės sargyboje – garbinga ir kilnu. Jei saugai ją nuo išsigalvotų priešų – tai dar ir labai lengva. Gali būti net ir pelninga. Su krištolinėmis ašaromis veizoluose, lyg tie lietuviški beržai ar liepos su plieno dalgiais ar šakėmis ant pečių, į valdžią žengė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vyrai ir damos. Žengė ir nužengė, patogiai atsisėdo ir nutarė – su dalgiu prieš mešką strikinėti pavojinga ir visai neapsimoka, nes dalgis pasirodė besąs butaforinis.

Pasirodo, premjeras Andrius Kubilius su Vyriausybės kompanija – labai azartiški žmonės. Nusipirkę loterijos bilietų už 5 milijonus litų, jie tikisi laimėti milijardą. Neseniai vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis pareiškė, kad sėkmingai kovojantys su kontrabanda pareigūnai bus skatinami. Tam kitų metų biudžete skirti 5 milijonai litų. A. Kubilius – neprieštarauja. Visuomenei tik nutylėta, iš ko milijonai bus atimti.

Galima suprasti B. Melinską ir pritarti jo mintims, kad Lietuvos sveikatos apsaugą žlugdančioms reformoms reikia tarti griežtą „Gana“! (spalio 26 d. „Atspindžiai“). Deja, tikėtis, kad kas nors iš politikų išgirs tokį reikalavimą ir tuo labiau pradės jį vykdyti, yra beprasmiška. Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, kurią absoliuti tautos dauguma myli beprotiška meile be atsako, sakė, kad reformas sveikatos apsaugoje būtina tęsti.

Pasibaigus Seimo narių A.Sacharuko ir L.Karaliaus apkaltai žiniasklaidoje pasipylė daug emocingų vertinimų – apie neįgalų Seimą (atseit, reikėjo „nukirsti“ abu Seimo narius), apie etiką ir moralę ir panašius, daugiau socialinės psichologijos fenomenų įtakojamus dalykus. Derėtų prisiminti ir reikalo ištakas. 2004 metai. LR Prezidentui R.Paksui surengta apkalta. Tai buvo šių politinių spektaklių pradžia, kurių varomoji jėga – tiesiog grupinis interesas.

Pagyvenęs Londone imi ir „prisisunki“ visokių angliškų kalbos figūrų bei posakių. Atsimenu, buvo toks filmas „Being John Malkovich“, kur filmo personažai vis imdavo ir patekdavo į šio aktoriaus smegeninę. Na, kaip ten bebūtų – dabar įsijauskime į Andrių Užkalnį. Priežasčių, patikėkite, yra. Pirma, mano minimas Užkalnis rašo, be to, rašo lietuviškai. Ta pačia kalba jo raštai ir spausdinami. Gyvena ir pragyvenimui užsidirba jis Anglijoje.