Lietuvos politikai „gerina“ istoriją. Jei nėra fakto, galima jį sukurti atgaline data ir džiaugtis. Tik vadovėlių autoriai nespėja koja kojon.
Istorijos patobulinimai
Rusijos antilietuviška propaganda, nors ir labai klastinga, nepastebi vienos srities, kurioje akivaizdžiai matomas lietuvių polinkis rašyti istoriją pagal politinę madą. Ne ten, kur žiūri fašistinės Rusijos vanagai. Tai ne koks nors vadovėlis, ne užrašai ant tiltų ar fasadų. Ir ne paminklai. Tai mūsų Seimo ir kitų vadovų sprendimai dėl istorinių faktų, kai sprendžiama vien pagal politinę valią.
Kai 1990 metais susirinkusi Aukščiausioji Taryba nepaskelbė savęs Atkuriamuoju Seimu, nors ir teigė atkurianti valstybę, nebuvo galima numanyti, kad vėliau susirinkusi dalis signatarų pervadins parlamentą atgaline data. Absurdas, kurį galima pakęsti. Deja, reiškinys išplito. Generolo Stasio Raštikio vardu pavadinta puskarininkių mokykla ruošia kariūnus, tik neaišku, ar naujos grėsmės akivaizdoje jie nepasielgtų kaip šis generolas 1940 metais – reikalautų nesipriešinti okupantui.
Partizanų vadui Jonui Žemaičiui Vytautui, kuris kovojo su okupantais ir žuvo, generolo laipsnis suteiktas irgi atgaline data. To pasirodė maža. Šios kadencijos Seimas nutarė, kad šis žmogus, kuris, kitaip nei S. Raštikis, be abejonės, yra didvyris, gali būti dar ir prezidentu. Istorija vėl buvo „pagerinta“.
Visai neseniai paskelbta, kad 1949-ųjų vasario 16 dienos deklaraciją pasirašę partizanų vadai turi signatarų statusą.
Projektai ateičiai
Tokiais tempais ir būdais nesudėtinga atgaline data karūnuoti Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą ir paskelbti, kad jis buvo net ne karalius, o imperatorius. Visus viduramžių tyrinėtojus politiniu sprendimu galima įpareigoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę laikyti imperija. Tiesa, reikia susitaikyti su galimomis buvusių „kolonijų“ pretenzijomis dėl okupacijos žalos atlyginimo ir nusikaltimų žmoniškumui. Politinio korektiškumo suskystintos smegenys galėtų dar pasufleruoti paskelbti kurį nors kunigaikščių ar buvusių signatarų, pvyzdžiui, gėjumi – kad kas nors neįtartų Seimo tolerancijos stoka. Galima paieškoti ir neatpažintų negrų. Kokios pakraipos nukvakimas - jokio juk skirtumo.
Tiesa, žvilgsnį galima nukreipti ne vien į viduramžius. Naujausioje istorijoje taip pat nearti dirvonai ir ne viskas tobula. Ypač turint omenyje, kad partijų ir simpatijų yra visokių – ne vien partiniuose suvažiavimuose besimeldžiantys konservatoriai, kurie tai darė stovėdami.
Įsivaizduokime, kad Seime ir Vilniaus miesto taryboje užderės pakankamas kiekis Liberalų ir centro sąjungos (ar dar kitaip besivadinančių liberalų) atstovų. Kas gali uždrausti paskelbti, kad Artūras Zuokas yra tūkstantmečio žmogus, Lietuvos kultūros tėvas ir šv. Kristoforo, žygiuojančio Vilniaus herbe, sugėrovas?
Realybės iššūkiai
Kol Marijos žemės politiniai entuziastai kasmet atranda, ką pagražinti Lietuvos praeityje, dabartyje puikuojasi ne tik priesaikos neįvykdžiusio generolo vardo puskarininkių mokykla, per upelį pasprukusio tautos vado monumentai ir net kolaborantų rašytojėlių paminklai.
Valdžios keičiasi, kadencijos slenka, signatarų daugėja, istorija gerinama, o sovietų 30 sidabrinių paėmusių veikėjų paminklai niekaip nenukeliauja iki Grūto parko. Šizofreniškos politikos kuriamuose istorinės atminties projektuose tikrai trūktsa tik visuomenininku tapusio A. Zuoko, kurį iš baro tempia šv. Kristoforas. Sakysite – neįmanoma? Kai valdžia imasi keisti praeitį, kad valdytų ateitį...
Bėda
Čia juodas humoras, o jei rimtai, tai Lietuva su istorijos atminties projektais šaržuoja pati save. Lipdydami tokiems iškiliems žmonėms, kaip Jonas Žemaitis – Vytautas, nepriklausančias etiketes – tyčiojamės iš to, kas svarbu.
Nebūtų sunku suderinti ir atsisakymą garbinti išdavikus su meile literatūros kūriniams ir jų personažams. Antai, vietoje “Stalino saulę” gabenusio Petro Cvirkos paminklo, kurio vieta Grūto parke, puikiausiai tiktų jo herojus Frankas Krukas, valgantis cukrinius avinėlius.
