Aleksandro Sacharuko ir Lino Karaliaus apkaltoje vienas prieštaravimas dengia kitą. Seimas akivaizdžiai parodė: pravaikšta – nusikaltimas, o klastojimas – ne. Dvejopi standartai sušvito visu gražumu. Šiedu „krikščionių“ frakcijos nariai skirtingai įvertinti ne tik tarpusavyje, bet ir bendrame panašių veiksmų kontekste.
Ne taip seniai stebėjome apkaltą prezidentui Rolandui Paksui. Pripažįstant, jog jo veiksmai iš tiesų pelnytai užtraukė jam atsakomybę, reiktų sutikti, jog Valdui Adamkui reikėjo trijų apkaltų, Algirdui Brazauskui – penkių, o Daliai Grybauskaitei – dešimties. Deja, laukę, jog ši apkalta bus precedentas tolesniam politinės sistemos apsivalymui, skaudžiai nusivylė – gražiais apsivalymo šūkiais pridengta vulgari kova dėl valdžios, asmeninių ir grupinių sąskaitų suvedinėjimas.
Dabar išvydome atitinkamą spektaklį. Pora Seimo narių, užsiminusių, jog A. Sacharuko ir L. Karaliaus apkalta privalo virsti precedentu visų tuo pačiu nusižengusių parlamentarų apkaltoms, liko balsais tyruose. Juk taip lengva apsimesti kurčiais.
Dar labiau apgailėtini – ciniški, pragmatiniais apskaičiavimais grįsti opozicijos raginimai šiuo pagrindu paleisti Seimą, šaukiant naujus rinkimus. Ką tai reiškia? Apkaltos visiems atitinkamai Konstituciją pažeidusiems deputatams gerokai apvalytų šiandieninių parlamentinių partijų gretas – absoliuti šiandieninių Seimo narių dauguma apskritai prarastų teisę balotiruotis į šias pareigas. Apkaltos būdu pašalintas asmuo jas praranda kartu su galimybe darsyk duoti jau sulaužytą priesaiką. Ar ne to bijoma?
Jeigu apkaltos liks neįvykdytos, o bus apsiribota priešlaikiniais Seimo rinkimais, ten sueis tos pačios Konstitucijos pažeidėjų kohortos. Ar galima iš tokių laukti politinio, moralinio, idėjinio atsinaujinimo? Klausimas – per daug naivus, kad būtų verta jį vadinti retoriniu. Žinoma, įvyks galios centrų, svertų persistumdymai, pasikeis proporcijos, tačiau tik tiek. Niekas daugiau tokių siūlymų autorių ir nedomina. Apsivaloma nuo politinių varžovų, o ne nuo politinių trūnėsių.
Ne šiaip sau lietuvių kalboje žodis „pasileidęs“ turi kelias reikšmes. Viena iš jų dabartinis Seimas – jau pakankamai pasileidęs. Alternatyvą gali pateikti gal tik tos politinės jėgos, kurios šiandien yra užribyje arba dar tiktai kuriasi. Bet ir tai – su esmine sąlyga, jog jos pačios neužsikrės tais pačiais virusais, kurie jau apsėdę pasileidusią valdžios nomenklatūrą. Netgi ideologijos čia – antraeilis klausimas moralės principų atžvilgiu. Dabartinė valdžia neturi nei vieno, nei kito.
