Marius Kundrotas

Prieš porą metų grupelė „Naujosios kairės“ aktyvistų požeminėje automobilių aikštelėje po dr. Vinco Kudirkos paminklu surengė performansą. Jame perdirbtas Lietuvos Respublikos himnas. Didvyriai pakeisti didmotėmis, Tėvynė – Motyne, darbas jos naudai – darbu valdžios naudai. Linkėjimas žengti vien dorybės takais pakeistas pašaipa, kad nueita neveiklybės takais. Iš pažiūros – paprasta socialinė kritika su savotiško humoro dozele.

Yra temų, panašių į daiktą pavadinimu iš raidės „š“. Paliesi – pasmirs. Deja, kai aplink tų smirdančių daiktų vis daugiau, kažkam tenka visa tai iškuopti ar bent pradėti kuopti. Nors daug lengviau ir smagiau būtų apie tai tiesiog nežinoti. Bet šio pasirinkimo tiesiog nepalikta. Homoseksualizmo propaganda sklinda visais kanalais – iš televizijos ekranų, laikraščių ir interneto puslapių, mirga gatvių iškabose, braunamasi net į mokyklas ir darželius.

Lietuviai tautininkai Škotijos referendumo dėl nepriklausomybės laukė su viltimi ir su nerimu. Žvelgiant iš bendrų tautinių pozicijų tauta – tvariausias ir teisėčiausias pagrindas valstybei. Kiekvienos tautos sprendimas kurti savo valstybę – žingsnis į šio principo įtvirtinimą visame pasaulyje. Žvelgiant iš lietuvių tautos ir valstybės interesų pozicijų – dabar kaip niekad reikalinga stipri Jungtinė Karalystė.

Juo toliau, juo labiau aštrėja diskusijos: iš kur Lietuvai daugiau iššūkių ir grėsmių – iš Vakarų ar iš Rusijos? Akcentuojantys Rusijos iššūkius dažniausiai remiasi šiais argumentais: Europa (o platesniu mastu – apskritai Vakarai) – viena šeima, joje vykstantys ginčai – tik šeimyniniai ginčai, o Rusija – amžina ir pagrindinė istorinė grėsmė.

Artėjant savivaldybių tarybų ir gubernatorių rinkimams Rusijoje, Lietuvos žiniasklaida sumirgo straipsniais, kuriuose šie rinkimai vadinami patyčia iš demokratijos. Šie vertinimai pagrįsti, bet keistai atrodo lyginamajame kontekste, kai lyginama su Lietuva ir apskritai – su Europa. Vienas iš kaltinimų – gubernatorių rinkimų principas.

1. Apibrėžimai, istorija ir perspektyvos Dešinės ir kairės sąvokos politiniame žodyne apibrėžiamos įvairiai. Dažniausiai sutinkamos šios idėjinės ir principinės skirtys: dvasia-materija, kultūrinis normatyvizmas-kultūrinis reliatyvizmas, socialinis individualizmas-socialinis kolektyvizmas, skirtybė-lygybė, tąsa-permainos, patriotizmas-kosmopolitizmas, savarankiška iniciatyva-kolektyvinė globa, laisva rinka-reguliuojama rinka, lygūs mokesčiai-diferencijuoti mokesčiai, privati nuosavybė-valstybinė...

„Lietuvos viešajame diskurse tauta šiuo metu yra tapusi smegenis apkaustančia sąvoka, kuri deklaruojama ar kritikuojama, bet ne analizuojama“ – prieš 19 metų rašė Vytautas Kavolis. Norėtųsi tam pritarti ar ne, bet mąstant garbingai – sunku paneigti šiuose žodžiuose glūdint bent dalį tiesos.

2009-aisiais metais skelbdami šūkį „Lietuva – lietuviams“ Nepriklausomybės maršo pirmeiviai įprasmino jį trimis kryptimis. 1. Lietuvių tauta – Lietuvos valstybės pagrindas. Pirminis Lietuvos valstybės gyvavimo tikslas – lietuvių tautos gyvavimas. Istorinės tautinės bendrijos – lietuvių tautos bendražygės ir bendradarbės. Istoriškai susiklosčiusi tautinė valstybės struktūra – bendra jos piliečių vertybė. Lietuva – lietuvių tautos namai, o ne pereinamasis kiemas.

„Ekstremisto“ sąvoka, dažnai tampanti keiksmažodžiu, skirtu bet kuriems priešingos pozicijos atstovams, iš tiesų turi moksliškai apibrėžtą reikšmę: kraštutinių pažiūrų, teiginių, veiksmų šalininkas. Ekstremistų galima rasti bet kurioje politinėje, religinėje, ideologinėje srovėje. Kai kam jie naudingi, o kai kam – žalingi. Šiandien įprasta kalbėti apie tautinį, bet ne globalistinį, religinį, bet ne sekuliaristinį, fundamentalistinį, bet ne anarchistinį ekstremizmą.

Aptarinėjant Lietuvos švietimo sistemą, tenka atkreipti dėmesį tiek į švietimo principus, tiek į struktūras. Pradėkime pozityvais – atskirose mokslo šakose esame tarp šiuolaikinio pasaulio lyderių, bendro išsilavinimo lygiu lenkiame daugelį vakariečių, pasigesdami savarankiško mąstymo vis dar turime jo daugiau, nei daugelis išsivysčiusiųjų šalių piliečių. Visgi daroma viskas, jog netgi tai, ką turime pozityvaus, artimos ateities perspektyvoje prarastume.

Aleksandro Sacharuko ir Lino Karaliaus apkaltoje vienas prieštaravimas dengia kitą. Seimas akivaizdžiai parodė: pravaikšta – nusikaltimas, o klastojimas – ne. Dvejopi standartai sušvito visu gražumu. Šiedu „krikščionių“ frakcijos nariai skirtingai įvertinti ne tik tarpusavyje, bet ir bendrame panašių veiksmų kontekste. Ne taip seniai stebėjome apkaltą prezidentui Rolandui Paksui.

2000 m. „Apžvalga“ išspausdino prof. Edvardo Gudavičiaus interviu pranašinga antrašte: „Pilvažmogių sugrįžimas“. Jame gausu diskutuotinų teiginių, tačiau užčiuopta giliai. Šiandien ši tema – ypač aktuali. Pilvažmogis – tai žmogus, kuris mąsto ir gyvena pilvu arba tuo, kas aplink jį, įskaitant kišenę. Aukštesnės, galvos ar bent jau širdies kategorijos jam – svetimos. Pilvažmogiui būdingas gyvūniškumas, egoizmas ir materializmas.

2004 m. išleista akademiko Zigmo Zinkevičiaus monografija „Istorijos iškraipymai“ skatina žvilgtelti į šiandien išplitusį reiškinį – intelektualinio paveldo klastojimą. Pasirodo, jog tai – puiki priemonė pateikti savus požiūrius tarsi kažkieno kito. Savintis iškiliausius autorius ir tekstus jau tampa įprasta: Biblija – mūsų, Sokratas – mūsų, Imanuelis Kantas – mūsų, Edmundas Berkas – mūsų, Vincas Kudirka – žinoma, jog mūsų.

1966 m. Kinijos diktatorius Mao Dzedungas paskelbė šūkį: „Ugnis į štabus!“ Pagrindinis šalies lyderis pradėjo žygį prieš savo paties vadovaujamą politinę sistemą. Užmojis puikiai suderino tris motyvus: 1. Sunaikinti žemesniuosius lyderius, galinčius tapti konkurentais. 2. Nuleisti garą visuomenei, parodant jai sistemos problemų kaltininkus, leidžiant išlieti pyktį. 3. Išlikti valdžioje, prisiimant liaudies vado vaidmenį kovoje su blogais valdininkais.

Jei tikėsime „Baltijos tyrimais“, 2010 m. pavasarį septyni iš dešimties apklaustų Lietuvos gyventojų pasisakė prieš dabartinę demokratijos būklę. Politologai – suglumę: ką tai galėtų reikšti? Ar dauguma lietuvių tiesiog atmeta pačią demokratiją, o galbūt – jų požiūriu – demokratijos pas mus per maža arba ji kitokia, nei turėtų būti? Pradėkime paprastu klausimu, atsakymas į kurį toli gražu nėra toks paprastas, kaip dažnai pateikiama.

Artėjant gegužės 8-ajai, Lietuvoje ir pasaulyje kyla vis aštresni debatai apie rengiamą homoseksualistų manifestaciją. Dažnas, paveiktas propagandos, galvoja: kas gi čia tokio – pražygiuos ir nutils. Po to bent metus būsime ramūs. Deja, tai – naivios viltys. Visuomenė jaukinama palaipsniui. Europos ir pasaulio patirtis rodo, jog homolobistų siekiai paradais neapsiriboja.

Šiai Seimo sesijai po ilgų svarstymų pateikta „Valstybinė šeimos politikos koncepcija“. Retas atvejis, kai vienu klausimu sutaria daugelis parlamentinių partijų, pozicija ir opozicija. Konservatoriai ir liberaldemokratai, liaudininkai ir pilietininkai jau deklaravo pritarimą šeimos institucijos atgaivinimui. Regis, tam pritars dauguma socialdemokratų, kai kurie liberalai ir netgi darbiečiai – artėjant rinkimams, būtų keista elgtis kitaip.

Viktoro Uspaskicho grįžimas daugeliui kelia klausimus. Kas paskatino? Nejau tolimosios Urdomos išeivis, Lietuvoje pasidaręs puikią verslininko ir politiko karjerą, būtų toks kvailas, kad grįžtų į laukiančios teisėsaugos glėbį be atitinkamo garanto? O gal savo tėvynainio išsižadėjo pati Maskva, susitarusi su Lietuvos politiniu elitu? Rusiją valdančių struktūrų gebėjimus „įtikinti“ gerai žinome iš savo tautos patirties, kita vertus – grįžtančiam V.Uspaskichui laisvai galėjo būti suteiktas tam ti...

Baltijos kelio sukaktis grąžina į tautinio atgimimo pradžią. Kas įgyvendinta, kas pasiekta, o ko neįstengta, nespėta, neišdrįsta? Kurios aktualijos pakito, o kurios išlieka ligšiol? Sovietinės okupacijos, rusiškojo imperializmo, komunistinės ideologijos samplaika šiandien dažnai skamba retrospektyviai, kartais – tiesiog retrogradiškai. Supaprastintas problematikos pateikimas įgauna karikatūrišką vaizdą ir suteikia progą priešininkų patyčioms. Šitaip užgožiama reali padėtis ir tikrieji iššūkiai.

Savivaldos rinkimai lauktojo stabilumo taip ir neatnešė. Eilinį sykį išsiskiria sostinė, ne tik visos valstybės reprezentacija, bet ir didžiausių investicijų erdvė. Tėvynės Sąjungai surėmus kaktas su „Tvarka ir teisingumu“, socialdemokratams blaškantis, o abonentams piktdžiugiškai kikenant, į Vilnių grįžta Liucijano Želigovskio era. Lietuviškųjų partijų rietenos auksinius – balansinius – mandatus suteikė Lenkų Rinkimų Akcijai.

Lietuvos politinė sistema žengia sunkiu raidos ir brandos keliu. Pasirodo ir išnyksta vis naujos politinės grupės, judėjimai, partijos. Vienos jų apsibrėžia daugiau ar mažiau aiškius vertybinius, idėjinius, ideologinius kontūrus, kitos mėgina suderinti įvairių politinių modelių aspektus, trečios į artikuliuotą pasaulėžiūrą net nepretenduoja. Ideologinių partijų raida patyrė ne vieną išbandymą.

Vos tik pasibaigė rinkimai, išsyk pasipylė vertinimai. „Išmėginimas valdančiai koalicijai“, „populizmo eros pabaiga“, „istorinė pergalė“, „sugrįžimas iš užmaršties“ – šie ir kiti skambūs šūkiai, priklausomai nuo lūkesčių ir siekių, lydėjo tiek rinkimų agitaciją, tiek jų rezultatus. Rinkimų lyderiais tapo Tėvynės Sąjunga – lygiagrečiai su valdančiąja Socialdemokratų partija: vieni gavo daugiausia balsų, kiti – daugiausia mandatų.

Šiandieninio Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos išsiskyrimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu atveria istorinę perspektyvą Lietuvai. Regis, šią perspektyvą įžvelgia ir Lietuvos valstybės vadovas ar bent jo konsultantai Vakaruose. Iš JAV pasigirstantys reportažai teikia vilties, jog ilgą laiką grėsmės įvaizdžiu buvusi Baltarusija Lietuvai taps artimesnė, draugiškesnė ir kartu – broliškesnė.

Sausio 13-ąją Vilniuje surengtas viešas jaunimo renginys pagerbti žuvusiems lietuvių patriotams. Renginyje prisiminta ne tik 1991 m. įvykusi tragedija, bet ir jos užsakovai. Drauge prisimintas ir visas Lietuvos išsilaisvinimo kelias. Šiame jaunimo renginyje numatytos dvi dalys: atminimo laužas ir koncertas “Rokas prieš komunizmą”. Atminimo lauže rengtasi dūmais išsiųsti į nebūtį užsilikusią okupacinę simboliką, tačiau ši idėja laisvos Lietuvos valdininkams sukėlė tikrą siaubą.