Daug prikalbėta apie vadinamosios ekonominės krizės priežastis. Viena iš nurodomų priežasčių – užsienio bankų veikla Lietuvoje ir jų gerai koordinuota verslo „politika“, sukuriant sąlygas bei vykdant savivalę finansuose. Kad būtų aiškiau, tiesiog pateiksiu vieno verslininko istoriją, o jau išvadas tedaro skaitytojai.
Rožinis verslo planas
Verslininko A. bendrovė nusprendžia pirkti sklypą ir jame pastatyti daugiabutį namą. Paruošia verslo planą ir kreipiasi į banką paskolos. Banko ekspertai paraišką įvertina teigiamai ir nusprendžia finansuoti 70 proc. projekto išlaidų. 30 proc. lėšų bendrovė įsipareigoja finansuoti savo lėšomis. Finansavimas vyks dviem etapais. Iš pradžių įsigyjamas sklypas, tarkime, kainavęs 1 mln. litų. Bankas suteikia 700 tūkst. litų paskolą ir suprantama, iš karto ima „tiksėti“ palūkanos. Kiekvieną mėnesį verslininko A. bendrovė bankui turi atseikėti maždaug po 20 tūkst. litų. Taip pat, žinoma, nupirktas sklypas užstatomas bankui.
Tačiau verslininkas A. yra ramus: jis viską apskaičiavo ir mano suvaldysiąs visas projekto rizikas. Prasideda statybos. Pagal sutartį su banku, į daugiabučio statybą verslininkas taip pat turi įdėti 30 proc. savų lėšų. Visa statybos sąmata 2 mln. litų. Bankas duos kreditą tik tuomet, kai savi 30 proc. bus investuoti ir pastatyta namo dalis įregistruota nekilnojamojo turto registre ir užstatyta bankui. Verslininkas žino, kad į statybą turės investuoti 600 tūkst. litų.
Bankai keičia reikalavimus
Atėjus laikui išskirti antrąją paskolos dalį bankas, anksčiau į kairę ir į dešinę dalijęs kreditus, ima iš verslininko bendrovės reikalauti įdėti daugiau nei sutarta – iš pradžių 40 proc., o po to ir visus 50 proc., ieškodamas formalių priežasčių ir žinoma, jas surasdamas. Verslininkas neturi išeities, sutinka. Investavus 50 proc., bankas pareikalauja iš verslininko ir jo partnerių, valdančių bendrovės akcijas, laiduoti už kreditą savo turtu kaip fiziniams asmenimis. Verslininkas supranta – jei kreditas nebus gautas, projektas žlugs, todėl ir vėl sutinka. Taip bankas apsirūpina visomis įmanomomis garantijomis, tačiau paskolos taip ir nesuteikia, nes per tą laiką, bankams nustojus dalinti paskolas, prasideda nekilnojamojo turto krizė ir visi nekilnojamojo turto projektai tampa „padidintos rizikos faktoriumi“. Gyventojai kreditų būstų pirkimui nebegauna, rinka perpildyta.
Tačiau verslininkas A. rodo bankui sutartis su klientais – didžioji butų dalis jau užsakyta, pirkėjai yra. Tai banko sprendimų nepaveikia, bankas veikia kaip perdėtai biurokratizuota, abejinga žmogui struktūra. Nors anksčiau elgėsi visiškai kitaip. Taigi, bendrovė turi ne tik finansuoti statybas, tačiau ir mokėti bankui palūkanas už kreditą sklypui įsigyti. Pervedimai ima vėluoti – iš banko pasipila grasinimai ir greitai bankas pasinaudoja galimybe sutartyje, kad už vėlavimą daugiau nei 5 dienas gali vienpusiškai nutraukti sutartį – taip ir padaro. Bendrovė patenka į uždarą ratą – bankas reikalauja didinti savo įnašą į statybas, tuo pačiu mokėti nustatytas palūkanas už sklypą. Žaidimo taisyklės netikėtai pakeistos ir verslininko A. bendrovė neatlaiko banko finansinio spaudimo.
Bankroto byla
Projektas, žinoma žlunga, prasideda bankroto byla. Dabar paskaičiuokime. Bankas įdėjo 700 tūkst. litų. Verslininko bendrovė – 300 tūkst. už sklypą bei 1 mln. į statybas. Per 6 mėnesius, kai buvo vykdomas projektas, bankui sumokėjo 120 000 litų palūkanų. Atsisakęs finansuoti projektą, bankas perims savo žinion turtą, kurio savikaina mažiausiai 2 mln. litų, o juk įdėjo tik 580 tūkst. savų pinigų.
Tačiau tai dar ne istorijos pabaiga. Bendrovės bankrotas yra ilgas procesas, trunkantis iki 2 metų. O štai savo turtu už projektą laidavęs verslininkas A. turi nedelsiant padengti įsiskolinimus. Teismai šiuo atveju veikia žaibiškai. Per du mėnesius verslininkas jau pagal teismo nutartį skolingas nemažą sumą. Ima atakuoti antstoliai, imantys milžiniškus atlygius už savo darbą. Žmogus, skolingas bankui 200 litų, už antstolio paslaugas turi sumokėti 700 ar 800 litų. Tačiau antstolių darbo problemos nusipelno jau atskiro straipsnio. Teisėsaugos institucijoms derėtų pasidomėti antstolių turtų kilme, iš kur pas juos atsiranda sklypai ir kitas nekilnojamasis turtas – ir siūlo galas imtų vytis.
Taigi, verslininkas A. sumano parduoti butą, kuris irgi pirktas už kreditus, nes mokėti jau nebėra už ką. Butas kainavo 300 tūkst. litų. Iš to paties banko paimtas 200 tūkst. litų kreditas. 50 tūkst. jau grąžinta su palūkanomis. Šiuo metu butas vertas maždaug 200 tūkst. litų. Pardavus būtų pilnai atsiskaityta su banku ir dar šiek tiek liktų. Tačiau parduoti negalima, nes butas užstatytas bankui. Bankas neleidžia. Taip iš verslininko atimamas ir butas, kuris už 140 tūkst. litų atitenka su tuo pačiu banku siejamai bendrovei. O verslininkas dar lieka skolingas bankui 60 tūkst. litų. Fizinio asmenų bankroto įstatymo nėra ir bankas ramus – jis uždirbs du kartus. Atėjo laikas surinkti derlių. Verslininkas A. gali bėgti nebent į Mėnulį.
Bankų „verslo“ ciklai
Bankų “versliuko“ ciklas atrodo šitaip. Iš pradžių paskolos yra dalijamos į kairę ir dešinę, visiems. Tiek nekilnojamo turto projektų vykdytojams, tiek jų klientams. Visi laimingi, kainos kyla, pelnai auga, žmonės skuba įsigyti išsvajotus būstus, nes jie „brangsta ir ateityje dar brangs“. Nekilnojamojo turto burbulas plečiasi. Klientai jaukinami pigiu ir atrodančiu lyg nemokamas sūriu.
Atėjus laikui X visi bankai, kaip burtininko lazdele mostelėjus, taip pat staigiai visiems užsuka kranelius. Kreditų nebėra nei statybininkams, nei pirkėjams. Anksčiau buvę nuolaidūs ir rūpestingi, bankininkai kaip vienas tapo griežti ir nepalenkiami. Taip jų rankose pusvelčiui atsidūrė daug didelės vertės įmonių turto. Perimti šio turto bankai irgi neskuba, pirmiausia antstoliai puola ant fizinių asmenų. Skolingi fiziniai asmenys tikrai niekur nesidės – turės kažkaip išgyventi, reiškia, ir mokėti bankui įsiskolinimus. Nukentėjo ir verslininkas A.: buvo prijaukintas ir įklampintas į dirbtinių skolų baudžiavą ilgiems metams. Gal buvo pernelyg patiklus ir pasitikėjo banku, tačiau ar tik jis kaltas?
Bankai turėjo visus svertus reguliuoti procesą nuo pat pradžių – taip ir darė. Bankų ekspertai ir analitikai dirba gerai. Padalino pinigus, po to staigiai užsuko kranelius ir ėmė surinkinėti „derlių“. Tai pirmasis tokio „verslo“ ciklas. 2002 – 2008 metais pinigai išdalyti. 2009 – 2012 – derliaus metas, šiuo metu jau berimstantis. Maždaug 2012 metais kraneliai vėl pamažu bus atsukami, perimti nekilnojamojo turto objektai perduoti vystymui kitiems verslininkams...
Valstybė tyli
Gal būt antrą kartą tokio smagaus biznio prasukti ir nepavyks, tačiau bankai atras kitų besivystančių rinkų, kur tai įmanoma,- žmonės naivūs, o valdžia bedantė. Tarpusavio kovose paskendusi, iš tų pačių bankų sočiai prisiskolinusi valdžia nė nebandė proceso kontroliuoti. Lietuvos banko neveiksnumas jau yra tapęs priežodžiu. Rezultatas – šimtai milijonų nesumokėtų mokesčių ir sulaužytų žmonių likimų. Tuos nesumokėtus šimtus milijonų valdžiai vėl paskolins tie patys bankai. Mūsų verslininkas A. nuo kiekvieno uždirbto milijono maždaug 400 tūkst. litų turėjo sumokėti valstybei mokesčių pavidalu. Dabar valstybė šių pinigų negaus.
Bankai finansuoja valstybę ir ta „valstybė“ tyli, nors masiniai įmonių bankrotai jai labai nenaudingi. Nes skolinga, bijo, kad skolų anksčiau laiko nepareikalautų. Teismai dirba su bankais viena gaida, greitai areštuojamas visas turtas, žmogaus sąskaitos bankuose. O štai įmonių bankroto bylos „tempiamos“ ilgai. Lobsta bankai, antstoliai, įvairiausi tarpininkai ir „patarėjai“...
Kažkas gal būt pasakys, kad mūsų minėtas verslininkas A. galėjo gauti papildomą kreditą kokiame kitame banke, o gal kreiptis ir į užsienio bankus? Deja, tai neįmanoma. Visur bankininkų bastionas dirba pagal savas nerašytas taisykles, kurias, matyt, vadina „korporatyvine etika“. Yra griežtai pasidalintos įtakos sferos Europoje bei pasaulyje. Lietuvoje taip pat galioja nerašytos taisyklės: jei verslininkas dirba su vienu banku, kiti lieka nuošalyje. Kas tai, jei ne šešėlinis kartelis?
Tik nuo mūsų sąmoningumo ir sveiko proto priklauso, ar leisime bankams Lietuvoje „užsukti antrą ciklą“, manipuliuojant žmonių noru užsidirbti ir vartoti.
Beje, neseniai VMĮ įmonėms išsiuntinėjo aplinkraščius, raginančius iki spalio 1 d. pateikti duomenis apie įmonių akcininkus. Pikti liežuviai plaka, kad tai gali būti bankų užsakymas – taip, atseit, antstoliams būtų daug lengviau verslininkams numauti paskutines kelnes ir iš skolininkų greičiau atimti turimas kitų įmonių akcijas. Be komentarų. Emigrantų gretos dar tikrai pasipildys.
