Valerijus Pečiulevičius

Jau niekam nebe paslaptis, kad gyvename iškreiptos, deformuotos demokratijos sąlygomis. Nesant demokratinės tradicijos bei skaidrios valstybės sistemos, šios sistemos formalios ir neformalios grandys pasiima valdžios tiek, kiek gali panešti su savimi. Nesant legalių galios centrų, jų funkcijas perima įvairūs „valstybininkai“. Nusilpus „valstybininkams“, bando vadelioti kitokie gaivalai. Ir taip bus tol, kol šalyje nebus sukurta darniai veikianti ir skaidri valstybės struktūra.

Pasibaigus Seimo narių A.Sacharuko ir L.Karaliaus apkaltai žiniasklaidoje pasipylė daug emocingų vertinimų – apie neįgalų Seimą (atseit, reikėjo „nukirsti“ abu Seimo narius), apie etiką ir moralę ir panašius, daugiau socialinės psichologijos fenomenų įtakojamus dalykus. Derėtų prisiminti ir reikalo ištakas. 2004 metai. LR Prezidentui R.Paksui surengta apkalta. Tai buvo šių politinių spektaklių pradžia, kurių varomoji jėga – tiesiog grupinis interesas.

Daug prikalbėta apie vadinamosios ekonominės krizės priežastis. Viena iš nurodomų priežasčių – užsienio bankų veikla Lietuvoje ir jų gerai koordinuota verslo „politika“, sukuriant sąlygas bei vykdant savivalę finansuose. Kad būtų aiškiau, tiesiog pateiksiu vieno verslininko istoriją, o jau išvadas tedaro skaitytojai. Rožinis verslo planas Verslininko A. bendrovė nusprendžia pirkti sklypą ir jame pastatyti daugiabutį namą. Paruošia verslo planą ir kreipiasi į banką paskolos.

Prokuratūros sistemą persekioja nesibaigiantys skandalai, liudijantys supuvimą, klaniškumą, darbo broką, o gal ir kai ką daugiau. Neapsikentęs prabilo buvęs Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Stanislovas Stulpinas. Apie tą pačią, jau daug mėnesių iš pirmųjų laikraščių puslapių nesitraukiančią Drąsiaus Kedžio bylą. Berods, tiesa pamažu ima aiškėti. Tačiau kol kas be žymesnės prokurorų pagalbos. Padeda visi, netgi ekstrasensai. Prokurorai kol kas tyli.

Vasaros įkarštyje sunku įsivaizduoti, kad neišvengiamai, kaip greitasis traukinys, artėja šildymo sezonas. Vėl ženkliai bus patuštintos ir taip kiauros vartotojų kišenes. Naudinga pasiskaityti monopolistų interneto puslapius. Vienas iš tautos galvos skausmų – centrinio šildymo sistema. Dėl jos Vilniuje ietis laužo vadinamieji „navickininkai“, susivieniję su „rubikonininkais“ – prieš visus likusius. Šiaip ne taip, jungtinėmis sostinės tarybos pastangomis, juos pavyko laikinai sustabdyti.

Užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis prieš keletą metų būdamas Seimo užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininko pavaduotoju garsiai kėlė klausimą dėl „kabinetinės liustracijos“. Tuo metu jam bei daliai URK narių kilo pagrįstų įtarimų, kad ne vienas šalies diplomatinėje tarnyboje dirbančių ir aukštas pareigas užimančių pareigūnų liustraciją praėjo tuometinių specialiųjų tarnybų vadovų kabinetuose. Įtarimai rimti ir iki šiol neišsklaidyti. Visuomenė šiuo klausimu taip pat tyli.

Mūsų šalies situaciją atspindi savotiškas lakmuso popierėlis - Drąsiaus Kedžio istorija ir su ja susijusios peripetijos. Jas lyg nuotykių filmą stebi visa Lietuva. Tačiau tai ne filmas – tai gyvenimas. Negali ir nenori Akivaizdu, kad chaosas valstybėje vis gilėja. Teisėsauga nebesugeba atlikti savo darbo. Negali ir nenori, o jei nenori – tai dvigubai negali (kaip kad sakoma vienoje geroje knygoje). Šalies teisėsaugos institucijos yra visiškai praradusios autoritetą ir piliečių pasitikėjimą.

Visi tik ir kalba, kad valdančioji koalicija netvirta. Aritmetinę daugumą valdantieji senokai prarado. Partneriai valdžioje turi daugiau skirtybių, nei bendrybių ir susibūrė neaišku dėl ko (tiksliau, netgi - gal pernelyg aišku). Dažnai valdančiųjų elgesys vienas kito atžvilgiu (ypač liberalų tarpusavio santykiai) yra tarytum įsivaizduotina scena: ežero viduryje plaukioja valtelė, kurios keleiviai – šuo ir katė, na ir dar kas nors ten iš gyvių... Nuolat stringa kai kurie sprendimai.