Kas yra valstybė, jei paklaustume eilinių piliečių, jie atsakytų, Valstybė – tai mes.
Mes išrenkam valstybės (mūsų) valdytojus, kad jie mumis pasirūpintų. Kaip vienas politikas pasakė <...Valstybė yra įpareigojama per visas savo institucijas – parlamentą, vyriausybę ir teismą neišgalintiems savo piliečiams sukurti žmogaus vertą egzistenciją, stiprinti jų gebėjimą gyventi... Valstybė įpareigojama kovoti su bedarbyste, palaikyti valiutos stabilumą, kurti sveikatos, laisvalaikio institucijas, saugoti gyvenamąją aplinką, globoti asmenį krizių ir skurdo atvejais (liga, bedarbystė, senatvė, verslo ar darbo negalia ir kt.) priešintis egzistuojančiai reikmenų stygiaus raidai...>.
Apmaudu, bet nūdienos valdytojų veiksmai yra priešingybė net jų pačių rašytoms rinkiminių kompanijų, partijų programoms ir jose išdėstytiems tikslams, pasireiškiantis ciniškais antisocialiniais veiksmais. Nes valdytojai tarnauja tiems, kas juos dosniai maitina – oligarchams.
Sakyčiau, valstybei reikia, kad pagrindinę valstybės valdytojų grupę sudarytų savo srities profesionalai. O kaip yra mūsų valstybėje – ką gali suprasti VRM reikaluose matematikas R. Palaitis, ką apie krašto apsaugą supranta medikė R. Juknevičienė, ką apie susisiekimą supranta politologas E. Masiulis ir t.t.
Gaila, bet kai kas valstybę jos valdymą ir tikslus supranta kitaip.
Pas mus valdytojai yra tie, kurie nori valdyti. Kurie mano, kad gali valdyti. Kurie žino kaip tapti valdytojais. Arba galvoja, kad jie nusipelnė valdyti. Bet realiai tesugeba tik nušvilpti ar prašvilpti. Visų jų tikslas – valdžia ir kuo didesnė. Gaila, bet jų, t.y. dabartinių valstybės valdytojų „mūsų gelbėtojų ir gerovės gerintojų“, o tiksliau mūsų kvailintojų valdymo pasekmės tokios, kad daugiau nei 700 tūkst. mūsų tautos žmonių skursta. 50 tūkst. Lietuvos žmonių gyvena giliame skurde ir stengiasi išgyventi už mažiau nei 3 Lt per dieną. Lietuvoje ir toliau sparčiai didėja socialinė nelygybė, alkani pensininkai, basi pareigūnai, mokytojai, medikai, kas paskatino masinę tautiečių emigraciją. Sunaikintas ir toliau naikinamas smulkus ir vidutinis verslas.
Paanalizuokime, kas gi tie pagrindiniai paskutinius 20 metų besikaitaliojantys mūsų valdytojai.
Paga Imhoffo dėsnį:
Biurokratinė organizacija labai panaši į užterštą rezervuarą: pačios didžiausios šiukšlės visada pakyla į viršų.
TS–LKD – krikštatėvis V. Lansbergis, tai Sąjūdžio nubyrėliai, kalbant kitaip, tai trečiojo ešelono neįvertinti nomenklatūros nevykėliai. Teisėsaugos atžvilgiu jie mano kitaip, teisėsauga turi dirbti, bet tik jiems. Tam į svarbius postus proteguojami politiškai patikimi savi žmonės, o kam tai nepatinka, tampa priešais arba nusikaltėliais, nesvarbu kokiais, kalbant paprasčiau, kas ne už TS–LKD, arba atsisako juos remti, tas prieš Lietuvą, ant tokių užsiundinama teisėsauga, skant būtų ką, o už ką visada suras. Tam veikia per ilgą laiką socialdemokratų sukurtas ir TS–LKD patobulintas ištisas kompromitavimo, šmeižto ir skaldymo mechanizmas. TS–LKD supratimu, viskas daroma vardan valstybės t.y. TS–LKD, o jų pagrindiniai lyderiai ir ideologai bus minimi istorijos vadovėliuose, kaip vieninteliai, neklystantis, teisingi ir nepakartojami, nes Valstybė – tai TS–LKD.
Socialdemokratai – krikštatėvis A. M. Brazauskas, tai sėkmingai sovietmečiu gyvenusi komunistinė nomenklatūra, kuriuos jų supratimu, kaip sovietmečiu, taip ir dabar neturi teisės liesti jokie organai, jokios teisėsaugos struktūros. Jų dėka buvo sunaikinta teisėsauga, nes tai jiems trukdė „kompetentingai, vardan tos Lietuvos, kilniaširdiškai valdyti“, išdalinti tarp savų valstybinį t.y. mūsų visų turtą, skant ko nespėjo saviems išdalinti TS–LKD, projekto kodinis pavadinimas buvo „prichvatizacija“. Dalino saviems, nes Valstybė jų supratimu buvo tada ir yra dabar socialdemokratai.
Prezidentė – Dalia Grybauskaitė, krikštatėvis ir mokytojas A. M. Brazauskas. Puiki šou ir viešųjų ryšių specialistė. Valdžia daro, ji pritaria, bet puikiai moka dėl nepopuliarių spendimų persukti kaltės rodykles ant Kubiliaus ir vyriausybės, puiki giljotinos panaudojimo specialistė. Veiksmų seka standartinė, nepopuliarūs sprendimai kritikuojami, bet galutiniam rezultate viskas baigiasi palaiminimais. Tautos akyse ji yra gera, o Kubilius ir jo vyriausybė bloga ir visas tas farsas tik dėl reitingų ir populizmo. Jos ekscelencijai nepaklusti ar prieštarauti negali niekas, kiekvienas jos nurodymas, kad ir pats absurdiškiausias turi būti nepriekaištingai įvykdomas, kas to nesupranta, pakliūna po giljotina, nes Valstybė – tai D. Grybauskaitė, o ji yra svarbiausias mūsų valdytojas.
Taip kaip gi gavosi, kad valstybės valdymo pseudo žinovams pastoviai sekasi mus kvailinti, o gi visai paprastai, tiesiog sugeba pasinaudodami viešąja erdve profesionaliai manipuliuoti ryžto efektais, tiesiog sugeba profesionaliai ir labai įtikinamai parodyti, kaip ryžtingai jie dirbs, kad pagerinti mūsų gyvenimą, kaip viską gražiai įgyvendins, į ryžto efektus investuojami milijonai, kas sugeba sukurti fantastiškiausius ryžto efektus, tas ir lieka prie lovio.
Kalbant kitaip, kas sukurs gražiausią rinkiminės kompanijos uvertiūrą ir sugebės ja profesionaliau sugroti, tas įgauna pripažinimą ir mūsų valdytojų statusą. Bendroj sumoj gaunasi viskas labai paprasta ir elementaru. Tik pamirštamas vienas dalykas, kad uvertiūros kūrimas brangiai kainuoja ir tapus valdytojais, jie atidirba ne valstybei, t.y. ne mums, o tiems, kas investavo į uvertiūros kūrimą t.y. lietuviškiems All caponėms arba kaip dabar priimta vadinti oligarchams ir visa tai pateikiama kaip kilniaširdinga tarnystė mums. Todėl ir gaunasi, kad po rinkimų viskas pasibaigę kaip sapne, bet juk kitaip ir būti negali, juk tai tik paprasčiausi viešųjų ryšių triukai.
Teisingiausiai priežastis įvardijo A. J. Bačkis, <...Gyvybei kyla vis nauji pavojai, nes verslas turi teisę į maksimalų pelną, o politikai teisę į verslo paramą...>.
Vadinasi atkovojant nepriklausomybę, kažkur buvo padarytos istorinės klaidos – kur, kaip, kada, kokia ir kodėl...? Kaip išsigimusi saujelė save vadinanti „elitu“ sugebėjo iš mūsų atimti valstybę, kaip mes tapome „elito“ aptarnaujančiu personalu, dalyvaujančių jų režisuojamuose rinkimų ritualuose ir uždirbančiu jiems atlyginimus?
Labai teisingai viskas yra įvardinta Kęstučio Jaskevičiaus knygoje „Valstybės atėmimas“, sutrumpinus galima pasakyti taip, kad atkūrus nepriklausomybę, daug kas buvo padaryta nemokšiškai, paskubomis, deformavosi vertybės, buvo iškraipytos tradicijos, nutrauktas kartų ryšys. Piliečiai pavirto beteisėmis pasimetusiomis būtybėmis, kurių adaptavimas prie naujų sąlygų ir išgyvenimas nedomino tuometinių valdytojų.
Mūsų visų situacijos nesuvokimo, nemokšiškumo, pasimetimo ir susitaikymo dėka valdytojai sukūrė savo gyvenimo taisykles suteikdami joms įstatymų pavidalą ir galias. Tiesiog gražiom prakalbom mūsų visų vardu, bet „elitinės“ savivalės rankomis išsaugant visus valstybės atributus buvo sukurtas demokratiškas fasadas. O iš tikro, patys to nesuvokdami sugrįžome į praeitį ir tapome feodaline valstybe.
„Elito“ gyvenimo standartais tapo kerštingumas, pagieža, nenuoširdumas, dvigubų standartų taikymas, susipriešinimo kurstymas, dviveidiškumas. Aplink tuometinius lyderius susibūrė tokia pat chameleoniška dviveidė aplinka, atsirado dvigubi standartai, kurie pradėjo sparčiai plisti įgaudami drastiškiausio cinizmo formas. Greičiausiai būtent tada ir pasibaigė Sąjūdis, o valstybė pasuko susinaikinimo keliu. Mes tapome šunauja, runkeliais. Vieni tapo savi, kiti tapo valstybės išdavikais ir priešais.
Labai teisingai tai apibudino N. Makiavelis <...Tauta, susitaikiusi su kieno nors valdžios egzistavimu, nesugebėdama atskirti to, kas jai naudinga, o kas kenkia, nepažindama savo valdovų, o šie, nepažinodami jos, neilgai trukus vėl patenka į priespaudą, kuri pasirodo besanti dar sunkesnė nei ta, iš kurios ką tik išsivaduota...>
Bet šias įstorinęs klaidas dar įmanoma ištaisyti, tereikia jas suprasti ir pripažinti. Kad ištaisyti klaidas ir sugražinti prarastą valstybę, nereikia nei karu, nei revoliucijų. Receptai tam yra ir visiems žinomi, bet pamiršti, tam pakanka patiems sau pripažinti, kad valstybė yra mes, o ne save vadinanti „elito“ saujelė, tam pakanka tiesiog jos nepripažinti, visur ir visame juos ignoruoti, nepripažinti ir nedalyvauti jų ritualuose, kuriuose jie veidmainiškai demonstruoja tautos vienybę, jų nepripažinimas lygus jų sukurtos sistemos ir taisyklių sunaikinimui.
Valdžios nepripažinimas – vienas iš būdų siekti tikslo. Valdžia gali pašalinti vieną ar kitą žmogų, bet pašalinusi vis vien neprivers jų paklusti. Galima sunaikinti visus gyventojus, bet neįmanoma privesti juos paklusti valdžiai.
Artėja savivaldybės rinkimai, po jų bus Seimo, nustokime klausytis jų sukurtų uvertiūrų, ignoruokime partijas, išrinkime nepartinius, juk jų tarpe yra pakankamai įvairių sričių specialistų, kurkite vietines bendruomenes ir kelkite, bei remkime gerai pažįstamus iš savo bendrovės tarpo asmenis, žinančius jūsų bėdas, bei pasiryžusius Jūsų interesams atstovauti kandidatus.
Nepamirškite ir to, kad save vadinanti „elito“ hidra sugeba greitai adaptuotis ir kaip chameleonai keisti spalvas, jie jaučia savo baigtį ir bando, bei toliau įnirtingai bandys integruotis į įvairias NVO, bei vietines bendroves, bandys patys jas iniciuoti, nepripažinkite jų, neįsileiskite, o atstumkite ir pasmerkite, pasielkite su jais taip, kaip jie elgėsi su jumis, saugokitės ir jiems nuolankiai tarnavusių bei tarnaujančių pakalikų, nes jie tęs „elito“ pradėtą tautos genocidą.
Prisiminkite iš fizikos trečiąjį Niutono dėsnį – veiksmo ir atoveiksmio: jei vienas kūnas kokio nors dydžio jėga paveikia kitą kūną, tai tas kitas kūnas pirmąjį taip pat paveikia tokio pat dydžio priešingos krypties jėga. Kalbant paprastai, kiekvienas veiksmas iššaukia atoveiksmį.
Tegul pirmi mūšiai bus laimėti ne visur, o tik keliose savivaldybėse, bet tai bus didelio karo pirmų mūšių pergalės, kurių pavyzdžiu bus galima užkrėsti kitus.
Kelias sunkus ir sudėtingas, reikalaujantis iš kiekvieno asmeninės aktyvios pozicijos, kol tos pozicijos nebus, niekas ir nesikeis. Bet kitos išeities nėra, tik tokiu būdu gali lydėti sėkmė, bet jei eilinį kartą patikėsime eiliniu gelbėtoju, ar gelbėtojais, mūsų lauks visiška pražūtis.
Ir tepadeda mums visiems Dievas susigrąžinti prarastą valstybę.
