Herodoto „Istorijoje“ yra aprašytas toks istorinis įvykis.
Persų Medų valstybės Karalius Kyras okupavo galingą ir karingą karalystę Lydiją. Po mūšio Kyras dovanojo gyvybę Lydijos valdovui Krezui (560-546 m. pr. m. e.) ir paskyrė jį savo asmeniniu patarėju.
Lydijos vyrai buvo stiprūs, drąsūs, karingi ir kilmingi, todėl po kiek laiko Lydija sukilo bandydama nusimesti Persų Medų tironiją. Persai Medai numalšino sukilimą, ir Kyras įsakė sunaikinti visus Lydijos vyrus.
Tuomet buvęs Lydijos valdovas Krezas paprašė Kyro paklausyti jo patarimo ir nežudyti Lydijos vyrų. Jis pasakė:
„Didysis Kyrai, man gaila savo tautos, todėl prašau palikti juos gyvus. O tam, kad jie daugiau nebesukiltų prieš tavo valdžią, tu tiesiog priversk šios šalies aukštuomenės šeimas atiduoti savo berniukus mokytis į teatralų, aktorių ir dainorėlių mokyklas. Labai greitai tie vyrai taps kaip moterys ir tu galėsi valdyti šią šalį amžinai.“
Nuo Kyro laikų, visose okupuotose teritorijose, niekas nebenaikina aukštuomenės. Juos tiesiog techniškai paverčia skystakiaušiais moteriavyriais. Inteligentiškiais pupuliukais. Kaip ir visos moterys, moteriavyriai tampa irzlūs, aikštingi, besipešantys dėl visokių niekučių, nuolatos vienas kitą apkalbinėjantys ir ieškantys saugumo savo buičiai užtikrinti. Aišku, periodiškai tie moteriavyriai išsilaisvina iš juos valdžiusio tikro vyro (valstybės kuri nėra valdoma moteriavyrių), bet po kiek laiko, nebežinodami ką su tą laisvę daryti, susirieję tarpusavyje, moteriavyriai ieško kitos tironijos, galinčios užtikrinti jų moteriavyrišką buitį ir patogumus. Tokie moteriavyriai nevaldo savo šalies ir nesirūpina savo valstybę, jie tiesiog patologiškai pradeda bijoti savo tautos, todėl visaip nuo jos atsiriboja ir dreba tik dėl savo buities ir „elitinės“ padėties patogumų.
Jau kelis šimtus metų mūsų galinga valstybė yra okupuota svetimų tautų. Mums buvo suteikti keli šansai atgauti valdžią savo šaliai, bet mes nepasinaudojom. Moteriavyrių tapatybės įskiepytas bailumas davė savo.
Tokia yra gyvenimo realybė. Okupuotos valstybės prižiūrėtojai iš vietinio moteriavyiais paversto elito paskiria administratorius ir vėliau labai akylai stebi, kad jie neišsilaisvintu iš savo moteriavyriškos tapatybės, o svarbiausia, kad būtų vykdoma teisinga administratorių (moteriavyrių) atranka. Jiems nustatomos griežtos ribos ir veiklos taisyklės.
Apsižvalgykite aplinkui, mūsų tauta savo šalies nevaldo. Mūsų moteriavyriai gyvena sau, nuolatos ieškodami užsienietiškų užtarėjų, o tauta gyvena sau, nešdama dvigubą lažą. Mes išlaikom savus moteriavyrius ir dar per užsienietiškus bankus ir įvairias kitas finansines struktūras vergaujam kitoms tautoms.
Lietuvos teritorija ir joje gyvenanti žmonių populiacija jau pora šimtų metų yra administruojama paskirtų administratorių, veikiančių pagal šios teritorijos valdovų (kas kart skirtingų) nustatytas administracines taisykles.
Administratorių administratoriaus Adamkaus aplinka per žiniasklaidą džiūgavo, kad Lietuvoje kaip niekur kitur Europoje pavyko atskirti administruotojus nuo visuomenės. T.y. Lietuvos teritorijoje gyvenančių žmonių įtaka mūsų šalį administruojančioms struktūros yra minimali, jeigu nepasakyti griežčiau – nulinė. Tai ilgos ir sudėtingos sisteminės pertvarkos rezultatas. Kiekvienoje ministerijoje sėdėjo (ir sėdi) dešimtys užsienio patarėjų ir koregavo (koreguoja) mūsų teisės aktus pagal jiems vieniems žinomą sistemą ir tikslus.
Be abejo čiabuviams neaiškinama visa sistema, kuri buvo (ir yra) dėliojama iš atskirų dalių. Šių svetimų tikslų įgyvendinimui įkinkytos čiabuvių administracijos struktūros, kurios sukurtos pagal užsieniečių nustatytus modelius. Mes neturime jokios įtakos ne tik teismams, teisėsaugai ir valstybės biurokratijai, bet mes neturime jokios įtakos netgi „šiukšlių surinkėjams“ – savivaldai. Visa mūsų valstybės struktūra tiesiog šaukte šaukia, kad tai okupuota teritorija, kurioje gyvena beteisiai čiabuviai ir juos administruoja okupantų paskirta administracija.
Bet kokio gero administratoriaus funkcija kuo tvarkingiau vykdyti nurodymus ir laikytis teisės aktų. Dažnai viešoje erdvėje girdime, kad tas arba kitas administratorius nevykdė vieno arba kito teisės akto reikalavimų. Būtent teisės aktų reikalavimų vykdymas arba nevykdymas, yra šio administratoriaus darbo vertinimo kriterijus. Pagal juos jis yra arba pasmerkiamas arba išteisinamas.
Pagrindinis skirtumas tarp administratoriaus ir bendruomenės lyderio yra toks: administratorius vadovaujasi įstatymo raide, bendruomenės lyderis žiūri esmės. Jei sekimas raide neša nuostolius bendruomenei, bendruomenės lyderis niekada ne seks raide. Administratoriui nesvarbu rezultatas, jam svarbu paisyti raidės. Pridirbęs nesąmonių (tyčia arba ne) ir savo administruojamai bendruomenei pridaręs aibę nuostolių, administratorius visada šūkauja „vsio zakonno“ „kalta sistema“ ir būna išteisinamas. Jis puikiai žino, jog bendruomenė neturi jokios įtakos jo postui. Bendruomenės lyderis dėl tokių dalykų nedelsiant prarastų pasitikėjimą ir valdžią.
Dar truputį istorijos. Senovės Romoje liaudžiai atstovavo konsulai kurie turėjo labai plačius įgaliojimus. Jie galėjo netgi sustabdyti Romos senato priimtų įstatymų galiojimą. Romoje įstatymai taip pat dažnai neatitikdavo visuomenės interesų. Matydami tai, liaudžiai atstovaujantys konsulai (kurių darbas priklausė nuo rezultatų, o ne nuo raidės paisymo) nesuteikdavo tokiam įstatymui teisinės galios, todėl šios teisės turėtojas negalėdavo ja pasinaudoti. Tai buvo vadinama „plika teise“ (Ius nudum).
P.S. Tautos lyderiai skaudžiai pergyvena, kai nebelieka žmonių jų šalyje, o administratoriai džiaugiasi, nes kuo mažiau žmonių, tuo mažiau problemų.
Ar kas nors gali pasikeisti Lietuvoje? Mechaniškai ne. Jokios revoliucijos, maištai, slaptos pasipriešinimo organizacijos neduos jokios naudos. Prisiminkite Lydiją – tai atves tik prie žiauraus maišto numalšinimo. Jei norime gerovės Lietuvai, reikia prisiminti Biblinę išmintį – „Visa valdžia nuo Dievo“. Kokie esame patys, tokią valdžią ir gauname.
