Praėjusį mėnesį buvo įteikti baigimo diplomai sėkmingai studijas užbaigusiems Lietuvos studentams. Ne per seniausiai brandos atestatus gavę abiturientai triukšmingai atšventė išleistuves. Tiek vieniems, tiek kitiems mokytojai ir dėstytojai, direktoriai ir rektoriai atsisveikindami kalbėjo apie naujo kelio pradžią, atveriančią daugybę galimybių.
Tačiau realybė, deja yra kitokia. Lietuvą iškamavus krizei siaučia nedarbas, kuris, Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį siekė 18,1 procento. Dienas be darbo priversti leisti gabūs, nemažą patirtį sukaupę specialistai, tai ką kalbėti apie jokios patirties neturinčius moksleivius ir studentus?
Pasaulinė ekonominė krizė visas pasaulio šalis paveikė savaip. Kiekviena valstybė krizės iškeltiems iššūkiams spręsti pasirinko savitą sprendimo būdą. Lietuvos valdžia nusprendė, kad išeitis yra mokesčių verslui didinimas ir taupymas, kuris savaimę pasmerkia rinką mažesniam vartojimui. Gaunamų pajamų kiekis, natūraliai mažina galimybes mokėti atlyginimus, tuo pat metu slopindamas žmonių perkamąją galią. Apkrautas didesniais mokesčiais, verslas priverstas mažinti savo išlaidas. Tai daroma mažinant darbuotojų skaičių. Dėl šios priežasties atsiranda pakankamai daug kvalifikuotos ir laisvos darbo jėgos.
Tokia situacija itin skausminga jaunimui – anksčiau kvalifikacijos nereikalaujančias darbo vietas užimdavo jie, o dabar į tokias vietas pretenduoja po kelis aukštuosius išsilavinimus turintys, kelias kalbas mokantys ir nemažą darbo patirtį įgavę žmonės. Natūralu, kad abiturientai atsiduria kandidatų sąrašų gale.
Ne ką geresnė situacija laukia ir aukštųjų mokyklų absolventų. Šie jauni, energingi specialistai dažniausiai neturi jokios praktinės patirties. Jų įdarbinimas tiek verslui, tiek pačiam jaunajam specialistui prilygtų musės įmetimui į barščius. Kiekvienam aišku, kad Lietuvos aukštosios mokyklos nelabai linkusios ruošti specialistus, kurie iškart galėtų įsilieti į Lietuvoje veikiančio verslo sūkurį, o laiko adaptacijai, niekas duoti nenori – tai kainuoja nemažus pinigus.
Studentas Lietuvoje neruošiamas darbui. Kalbant paprastai, universitetai yra linkę susirinkti valstybės subsidijas ir studentų pinigus, o rūpintis tuo, ką studentas gali su jomis nuveikti, tampa nebe jų reikalu. Lietuvos universitetai yra įsitikinę savo teisumu ir su pasiputimu žvelgią į verslo poreikius. Daugelis jų ignoruoja pagrįstą kritiką apie pasenusius dėstymo metodus ir niekam tikusias bei praktikoje nepanaudojamas disciplinas. Svarbiausia užduotis universitetams – pinigai, kuriuos generuoja į populiariąsias specialybes priimamų studentų kvotos. Ir šioje vietoje tampa visiškai nebesvarbu tai, kad „vietos po saule“ tikrai nepakaks šitokiam paruošiamų teisininkų, psichologų ar vadybininkų kiekiui. Čia veikia elementarus ekonomikos dėsnis, teigiantis, kad pasiūlą formuoja paklausa.
Maža to, didžioji dalis aukštųjų mokyklų nesirūpina savo studentų įvedimu į darbo rinką. Dalyje specialybių profesinės praktikos net nėra, o kur ji yra, ji vyksta atmestinai – praktikos vietas pasiūlę verslo subjektai į praktikantus žiūri kaip į juodadarbius, duodami jiems dirbti viską, išskyrus tai, kas siejasi su jų specialybe. Tuo tarpu valstybinės institucijos, priimančios studentus į praktiką, tai traktuoja kaip formalumą, nekreipdamos per didelio dėmesio nei į studentą, nei į jo atliekamus darbus. Studentas, supratęs praktikos „žaidimo taisykles“, yra priverstas prie jų taikytis – arba arti kaip arklys, arba monotoniškai stumti dienas dėliodamas popierius iš vienos krūvos į kitą. Ką gali duoti tokios praktikos? Žinoma, kad nieko. Jose neįgysi nei reikiamų žinių, nei praktinių įgūdžių.
Pabaigę mokslus ar studijas jaunuoliai imasi vieno ir to paties veiksmų scenarijaus – jie darbo paieškos portaluose užpildo savo gyvenimo aprašymus ir mėgina juos siuntinėti potencialiems darbdaviams. Tačiau dauguma jų lieka nusivilę – darbdaviai dažniausiai nepaskambina, o tie kurie paskambina, siūlo nei kvalifikacijos, nei jaunatviško veržlumo neatitinkančius darbus, kuriuose mokamas minimalus atlyginimas. Žinoma, taip būna jei pasiseka. O dažniausiai nepasiseka...
Kiek gudresni aukštųjų mokyklų absolventai megina laimę pildydami daugybę anketų stažuotėms užsienio institucijose ar nevyriausybinėse organizacijose. Tiesa, tos stažuotės tėra laikinos, tačiau jų metu žmogus gali įgauti realios patirties, o siūlomos pusketvirto tūkstančio litų siekiančios stipendijos lietuviams atrodo pakankamai didelės. Deja, čia jaunimas dažniausiai vėl nusivilia – kandidatų į vieną stažavimosi vietą būna apie du šimtus. Galite patys paskaičiuoti kandidato galimybes...
Lieka natūralus ir bene vienintelis kelias – emigracija. Ten taip pat teks dirbti ne kvalifikuotus ir sunkius darbus, tačiau nugali dar nuo praėjusio amžiaus įsitvirtinęs stereotipas, kad padirbęs „ten“ ir grįžęs, pasistatysi namą, nusipirksi automobilį ir galėsi pradėti išties savarankišką gyvenimą. Pradžioje jauni žmonės vyksta manydami, kad „pasitaisius situacijai“ sugrįš, ir tai neturėtų užtrukti, tačiau dažniausiai jie ir lieka ten.
Žinoma, tokios kompleksinės problemos sprendimas negali ateiti per mėnesį ar du. Tačiau aišku tai, kad valstybė, kartu su aukštojo mokslo institucijomis turi kur kas aktyviau dirbti šia linkme. Iš verslo šiuo atveju iniciatyvos tikėtis yra sunku – verslas rūpinasi kaip išgyventi, o ne kaip paruošti naują kartą ateičiai. Su šiandieninės valdžios politika ir ta ateities perspektyva labai miglota.
Valstybė galėtų padaryti kelis, tačiau labai reikšmingus žingsnius. Pirmiausia ji gali nustatyti privalomą darbo vietų kvotą jauniems specialistams valstybinėse institucijose. Čia galėtų veikti užsienio valstybėse ir nevyriausybinėse organizacijose taikoma praktika, kai tam tikram laikotarpiui dirbti yra priimami jauni specialistai, kurie gauna stipendiją ar atlyginimą ir realiai, o ne formaliai atlieka jiems pavestas funkcijas.
Valstybė taip pat privalo koreguoti savo politiką. Mokesčių mažinimas įmonėms, kurios įdarbina jaunus žmones būtų vienas tokių sprendimų. Taip pat valstybė galėtų subsidijuoti ir darbo vietų kūrimą jauniems žmonėms. Juk tai yra tikroji investicija į Lietuvos ateitį.
Aukštosios mokyklos taip pat privalo atsisakyti savo pasipūteliškumo verslo atžvilgiu. Jau dabar jos sunkiai atlaiko pagrįstą kritiką, jog ruošia žinių neturinčius ir negalinčius jų pritaikyti specialistus. Akivaizdu, kad šiandieninėmis sąlygomis aukštosios mokyklos nebegali sau leisti tik generuoti studijų programas. Jos privalo dirbti kartu su verslu, nes mokyklas baigę abiturientai vis dažniau renkasi studijas užsienyje, kur kainos yra panašios, tačiau kokybė dažnai yra nepalyginama. Aukštosioms mokyklos pradėjus rimtą ir platų bendradarbiavimą su verslu, šią situaciją dar galima pakeisti.
Valdžios vyrai turėtų rimtai susimąstyti apie šią problemą. Tai tikroji problema, liečianti Lietuvos išlikimą. Vaikus, kurdami Lietuvos ateitį, dažniausiai gimdo jauni žmonės, o esant aprašytai situacijai šie jauni žmonės palieką Lietuvą, nevalingai pasmerkdami ją pražūčiai. Valdžia pripratino žmones gyventi iš pašalpų, todėl neretai diskusijos ir problemos užsibaigia ties socialinių pašalpų didinimo ar mažinimo klausimais. Nors šios problemos sprendimas leistų žmonėms gyventi ir gyventi ne iš pašalpų, o iš savo darbu ir žiniomis uždirbtų pinigų. Gyventi Lietuvoje, taip užtikrinant jos saugią ir gražią ateitį.
