• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kūrėme Lietuvą – sukūrėme Europą

Minėdami Baltijos kelio dvidešimtmetį prisiminėme, kad anuomet buvome naivūs idealistai, mat tikėjome, kad tereikia duoti Lietuvai laisvę ir ji taps pavyzdžiu šalies be melo, nusikalstamumo, be didžiųjų socialinių problemų.

REKLAMA
REKLAMA

Šiandien laisvos Lietuvos gyventojai labiausiai už viską nepasitiki visomis trimis valdžios grandimis, nepasitiki tiek, kad kuria alternatyvią valdiškajai teisinę sistemą, kur herojumi tampa žmogus su šautuvu, su jo pagalba nustatantis, kas teisus, kur minia sprendžia, kas turi globoti vaiką ir t. t. Kaip čia neprisiminsi Šv. Rašto, pasak kurio panaši minia, taip pat nekenčianti valdžios, reikalauja, kas turi būti paleistas, o kas nukryžiuotas. Taigi ir šio teksto klausimas įprastas – džiaugtis laisvės dvidešimtmečio pasiekimais ar liūdnai sušukti „Ne to tikėjomės!“ Atsakymas, kodėl taip įvyko, nėra labai sudėtingas, – kur kas sunkiau išsiaiškinti, ar galėjo būti kitaip.

REKLAMA

Alternatyvios visuomenės, alternatyvios teisės, net alternatyvios (paralelios) vertybių sistemos formavimąsi, pasak politikos teoretikų, lemia kelios sąlygos. Pirma, tai diktatūra, jėga primetanti visuomenei savo ideologiją ar gyvenseną. Taip buvo sovietmečiu, todėl ne vienas mūsų pripažįsta turėjęs dvi istorijas, dvi biografijas, du gyvenimus. Antra, tai nepasitikėjimas oficialių autoritetų galimybėmis garantuoti administravimą, teisingumą, saugumą. Statistika nemeluoja: pasitikėjimas valdžia, valstybe, sistema pasiekė sunkiai įsivaizduojamas žemumas.

REKLAMA
REKLAMA

Lengviausia pasakyti, kad kalta valdžia, bet bandykime pradėti nuo pradžių, juolab kad tai nėra vien Lietuvos bėda.

Per dvi dešimtis metų atėjome į Europą, kuri turėjo būti mūsų svajonių Europa. Lietuvos Sąjūdis atvėrė galimybę kurti vertybių bendruomenę, besiskiriančią nuo sovietinės, kuri buvo nepriimtina, pasenusi, neefektyvi ir demoralizuojanti. Sovietinių lyderių kuriamas „naujasis žmogus“ arba homo sovieticus pasirodė kaip nudvasintas, racionalus vartotojas, su sovietine valstybe sudaręs nerašytą sutartį, kuri reiškė, kad jis, žmogus, yra užsitarnavęs imti iš valstybės, kas tik įmanoma ir to reikalauti. Homo sovieticus nebuvo savo šalies patriotas, nebuvo ir jos ideologijos gynėjas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taigi beveik ir neturėjome alternatyvos. Nė neieškojome. Vakarų Europos civilizacija atrodė mums galinga, morali ir patraukli, tačiau atėję į ją, radome greitai senstančią, prarandančią buvusios garbės ir moralės likučius. Juk europiečiai buvo tie, kurie įtikėjo, kad gyventi geriau reiškia viso labo gyventi lengviau ir saugiau. Padaryti gyvenimą lengvesnį ir saugesnį leido būtent vakarietiškos technologijos, bendrojo vidaus produkto augimas ir rinka. Per kelis šimtmečius jie ir kitoms civilizacijoms (beveik) įrodė, kad technologijomis kartais remtis geriau nei dvasinėmis vertybėmis. Visas pasaulis buvo įtikintas, kad gyventi gerai – tai gyventi pagal euroatlantinį gerovės modelį. Ypač mes. Europos integracija ir atitiko tokią ideologiją. Norėjome būti modernūs europiečiai, nors realiai tapome postmodernūs. O tai visai ne tas pats. Vakarų civilizacija atrodė kitaip, tačiau vėliau išryškėjo ir jos silpnosios pusės, kurios dabar mums ir yra ta didžioji problema. Taigi per pastaruosius dvidešimt metų Lietuva išgyveno visai Europai būdingus procesus, kurie, tiesą sakant, buvo matomi jau ir tada, kai pradėjome savo „grįžimą“ į Europą. Tačiau tuomet jie atrodė nereikšmingi, veikiau ingnoruotini, nei priimtini domėn.

REKLAMA

Visuomenės nusivylimo priežasčių ir galimų pasekmių analizė dar neatlikta. Adamas Michnikas amerikietiškame žurnale Dissent sako, kad didelis nusivylimas atėjo todėl, jog vilčių būta nepaprastai didelių. Pokomunistinė transformacija buvo kur kas sudėtingesnė nei ne kartą stebėtos transformacijos iš diktatūros į demokratiją Lotynų Amerikoje ar Azijoje. Komunizmas buvo totališkesnis už šiaip kokią diktatūrą, tad galbūt jam įveikti reikia daugiau kantrybės? Ypač turint galvoje, kad iš komunizmo ateina itin vertybiškai suluošinti žmonės. Kadangi žmonių luošumo lygis skyrėsi, tai susipynęs su pliuralizmu jis sukūrė didesnę nei įprasta politinių nuotaikų mozaiką. Visa tai yra daug sudėtingiau, apie ką ir pabandysime pasiaiškinti.

REKLAMA

Niekaip nenuslėpsime, kad labai tikėjome demokratija. Ne tik kaip alternatyva totalitarizmui. Tikėjome jos universalumu. Pastarasis dvidešimtmetis europiečiams įrodinėjo (gal net įrodė), kad demokratija nebūtinai yra geriausia bendrijos funkcionavimo forma. Ji net tampa anachronizmu, kuris, sukurtas kaip kovos instrumentas ir simbolis, pototalitariniame pasaulyje natūraliai nebetenka savo reikšmės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Garbė buvo labai svarbi konkurencijoje su jokios garbės neturėjusia sovietine sistema, nes žmogiškos simpatijos garbingai sistemai pridėjo nemažai politinio kapitalo. Tačiau kai sovietinės sistemos neliko, garbinga ar perdėm morali politika nebereikalavo sau tokios išskirtinės pagarbos. Priimtinesnė ir efektyvesnė pasirodė politika, plačiau vadinama pragmatine. Garbės kodeksas Vakarams nebedarė efekto.

REKLAMA

Demokratijos devalvavimo pasekmės liūdnos – šalys, net ir nemanančios tokiomis būti, yra vertinamos vienodai su puoselėjančiomis demokratines vertybes. Kadaise nepasidavę naftos embargui, šiandien lengvai pasiduodame net grasinimams apie jį. Kadaise Europa siūlė neerzinti Rusijos, kad ji nepradėtų karo. Dabar negalima erzinti Rusijos, kad ji neužsuktų kranelių, neblokuotų kelių, tiesiog kad neimtų keiktis... Mums tai labai blogai ir ta prasme, kad suvokiame, jog vertybės, kurių padedami atėjome į Europą, – visai ne vertybės; jų niekam nereikia, mes tiesiog kvailiai, kad giname Gruziją, o ne rūpinamės, kad vamzdžiu tekėtų kaprizingo kaimyno siurbiama nafta.

REKLAMA

Moralė ir demokratija Šaltojo karo metais atrodė neatskiriamos, nors teoriškai tai nebūtinai susiję dalykai. Tai yra morali politika nebūtinai turi būti demokratiška (klasikiniu supratimu) ir vice versa. Demokratija ne kartą demoralizavosi – Graikijoje, Romoje, Renesanse, prieškario Europoje. Machiavelli sakė, kad politiko veikla turi būti efektyvi. Garbė politikoje dažniausiai susijusi su dogmatišku žodžio laikymusi, efektyvumas – su lankstumu, kuriam būtina ne tik žodžio, bet ir įsitikinimų kaita. Garbingasis veikia remdamasis daugiau senomis pažiūromis, efektingasis – naujomis. Tokia šiandienos tiesa (ar „tiesa“?). Prisiminus Zbigniewo Brzezińskio Nebevaldomą pasaulį, galima sutikti, kad iš esmės Rytų tapsmas Vakarais yra ne kokia nors vertybinė, o gryniausia techninė problema.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Antra – teisės kuriozai. Tikėjome tarptautinės teisės principais ir apskritai žmogaus teisėmis. Per dvidešimt metų suvokėme, kad teisė nebesugeba ginti civilizacijos pasiekimų, tampa autarkišku ir formaliu, bet nebūtinai realiu ir akivaizdžiu teisingumu. Įstatymo raidė, tapusi stabu pati sau, išgyvena sąstingio ir naujovių paieškos baimės laikotarpį. Pastaraisiais metais atsiradusios teisės naujovės – tai ne neteisėtas laisvės kovotojų gynimas, o veikiau pastangos legalizuoti gimusių ir negimusių ar mirštančių žudymus, įvairias seksualines pramogas, įsižeidimus dėl kryžių ar kokių nors tautinių simbolių. Teisė, turėjusi būti mūsų vertybių gynimo instrumentu, tampa savaimine problema.

REKLAMA

Dar vienas europinis nusivylimas – tautinės valstybės saulėlydžio požymiai. Nėra ko slėpti: tarp daugelio neapykantos sovietiniam režimui elementų buvo ir tai, kad jis slopino mūsų tautinę savimonę. Šiandien plečiasi baimė, kad jei ES jo ir neslopina, tai mažų mažiausiai ignoruoja. Jau nebesusigaudome, kur esame – tarp tradicinio nacionalizmo, integracinio supranacionalizmo ir teorinio federalizmo, o tai rodo, kad nenorinti keistis valstybė nesugeba daryti to, kam buvo pašaukta. Tad ar tokia valstybė reikalinga?

REKLAMA

Labai klaidingas, bet gajus yra įsitikinamas, kad teisėsaugą gali garantuoti tobuli įstatymai ir šventas jų laikymasis. Tokia pati iliuzija brukama Rytams, ketinantiems integruotis į Vakarus. (Nors neabejoju, kad įstatymai turi būti ir privalo veikti.) Labai klaidingas ir taip pat gajus įsitikinimas, kad europiečiai yra laimingi, nes išrado labai puikią valstybės formą – gerovės valstybę. Apskritai gerovės valstybė – stiprus valstybinis sektorius – verčia žmones, net to ir nenorinčius, paklusti visuomenės daugumos konformizmui. Gerovės valstybėje solidarumas virsta solidarumu per prievartą – valstybė sprendžia, kiek privalome būti solidarūs. Vėliau toks pseudosolidarumas nesunkiai deformuojasi į politinę apatiją, nihilizmą. Solidarumas, virtęs valstybine prievarta, tampa nemoraline kategorija. Gerovės valstybė, kurios tikslas palengvinti gyvenimą šeimoms ir nepasiturintiems žmonėms, prisidėjo prie šeimos instituto krizės, nes solidarumą pakeitė centralizuota socialinės paramos sistema.

REKLAMA
REKLAMA

Savita suminėtų reiškinių išvestinė yra bendra vertybių sistemos demoralizacija. Šiandienėje Europoje religijos principus pavertus viso labo laisvalaikio pomėgiu griūva visa vertybių tradicija. Mes tebetikime Dievu, tačiau vis labiau suvokiame, kad gyvenime laimę ar nelaimę lemia ne tikėjimas (kaip turėtų būti), o šalies ekonomikos būklė, biudžeto subalansavimas ir panašiai. Komunistai prieš tikėjimą kovojo. Europiečiai nekovoja, tačiau ignoruoja, jiems lengviau gyventi iš išskaičiavimo, negu iš meilės.

Galų gale darosi nebeaišku, ką turime puoselėti ir saugoti: tradicines dvasines vertybes ar tik žmonių gerovę? Galvojant apie saugumą lieka nebeaišku, kas svarbiau: kasdienė gerovė ar ilgalaikis saugumo jausmas. O kur dar visos grėsmingos ir nepaslankios institucijos, kurių subiurokratėjimas – jau ne pasaka, bet tikrovė?

Kurioziška tai, kad žmonės, nekentę komunizmo, vis dėlto buvo įpratę ir mokėjo jo sąlygomis gyventi. Tad turi pagrindą tvirtinimas, jog norėta gyventi taip pat, tik jau be Komunistų partijos vadovavimo. Tą išnaudojo naujieji diktatoriai Rytų Europos kraštuose, ypač Vidurinėje Azijoje, labai greitai ir sėkmingai atkūrę sovietinę represinę sistemą, tik perdažytą nacionalinėmis spalvomis. Taigi ir Vakarų, ir Vidurio Europa džiūgaudamos, kad fukujamiška istorijos pabaiga atėjo be rimtesnio kraujo praliejimo, niurnbergų ir jaltų, tapo šios istorijos pabaigos aukomis. Sukūrėme Europą Lietuvai, nors manėme kuriantys Lietuvą Europai... Viskas kaip ir logiška, ta pati civilizacija, kurios mums taip reikėjo. Tačiau jau ir truputį ne ta.

Tekstas paskelbtas „Naujojo Židinio-Aidų“ Nr. 5-6

http://www.aidai.lt/?pid=71

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų