Visas pasaulis lieja kritiką Izraeliui už kruviną pagalbos aktyvistų sulaikymo operaciją. Nemaža tos kritikos dalis yra nepelnyta, tačiau tokie drastiški Izraelio veiksmai taip pat yra sunkiai paaiškinami, nes bent jau iš pirmo žvilgsnio – visiškai neaišku, ką Tel Avivas tikėjosi laimėti šios akcijos dėka.
Neformatas
Kalbant apie pagalbos Palestinai aktyvistų sulaikymo operaciją, pirmiausia nuostabą kelia tai, kad operacija įvykdyta neįprastai skandalingai. Izraelio pakrančių apsaugos laivai jau ne vieną ir ne du kartus yra stabdę panašius aktyvistų „konvojus“ visiškai nenaudojant jėgos. Dažniausiai laivai buvo stabdomi supančiojant jų sraigtus specialiais tinklais. Šį kartą kažkodėl pasirinktas visai ne toks romus būdas. Izraelis teisinosi, neva, neturėjo „pakankamai didelio tinklo“. Nežinau, kaip toks pasiaiškinimas skamba gerbiamam skaitytojui, bet manęs tai kažkodėl visai neįtikina. Juk ir sekantį pagalbos laivą su Airijos piliečiais Izraelis sustabdė be jokio smurto.
Pačiame Izraelyje operacijos organizatoriai kritikuojami ne už tai, kad išvis surengė (be kita ko teisėtą) sulaikymo operaciją. Juk blokada yra ne tuščias žodis, ji tam ir skirta, kad į Palestiną nebūtų gabenamas maistas teroristams. Kritika pelnyta už tai, kaip nemokšiškai ši operacija surengta.
Dažasvydis jūroje
Izraelio ginkluotosios pajėgos neveltui yra tituluojamos vienomis geriausių pasaulyje. Savo pranašumą prieš bet kokį priešininką žydų kareiviai įrodė dešimtis kartų. Tai kodėl dabar Izraelio komandosai ginkluoti civiliai vos nesumušė taburetėmis? Na, gal (kaip tvirtina Izraelis) kai kurie aktivistai buvo ginkluoti peiliais. Tebunie, net porą kirvių turėjo. Nedaug reikšmės turi ir tas faktas, kad jų buvo apie šešias šimtines. Tai vis viena tik neapmokyti civiliokai. Negi tai šlovingųjų Izraelio komandosų vertas priešininkas?
Stebina ir tai, kad komandosų išlaipinimo operacija buvo surengta taip toli nuo kranto (apie 80 mylių, nors įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus duomenis), kur žydų kareiviai negalėjo sulaukti greitos ir efektyvios pagalbos, kurios jiems akivaizdžiai reikėjo.
Tvirtinama, kad ant aktyvistų laivo denio jie nusileido ginkluoti dažasvydžio šautuvais. Be to, kareiviai buvo išlaipinti tiesiai į agresyvios minios apsuptį. Atleiskite, bet tokiu atveju peršasi išvada, kad operacijos organizatoriai tiesiog įdavė savo pačių komandosus tiesiai į rankas žmonėms, kurie taip pat neveltui vadinami „aktyvistais“. Daugelis jų – fanatiškai įsitikinę savo misijos teisuoliškumu ir šventai tikintys, kad „humanitarinės“ jų misijos labui galima kokiam žydų komandosui ir peiliu bakstelti, ir su taburete per galvą vožtelti.
Tai puikiai turėjo suvokti operacijos planuotojai. Tiesa, tai turėtų suvokti ir tie aršūs Izraelio kritikai, kurie tvirtina, kad žiaurūs žydų komandosai žudė taikius civilius. Nereikia taip juokauti – „Marmario“ denyje buvusią minią tik labai naivus žmogus galėtų pavadinti taikia. Įvyko karinė operacija, kurios metu kareivių gyvybei iškilo pavojus. Deja, aukų tokiais atvejais neišvengsi. Bet ir tai operacijos organizatoriai turėjo numatyti iš anksto.
Rezonansas
Visiškai nesitiki, kad tie, kas planavo šią visiškai nepavykusią operaciją buvo tokie naivūs, jog tikėjosi teigiamos tarptautinės reakcijos. O šį kartą reakcija iš tiesų buvo nepaprastai arši. Izraelį griežtai pasmerkė beveik visi, kas tik komentavo šį įvykį, pradedant Europos Sąjunga ir baigiant Jungtinių Tautų Saugumo Taryba ir tokiais tarptautiniais juokdariais, kaip Irano prezidentas.
Iš vienos pusės, toks aršumas suprantamas, juk nepaisant bet kokių lengvinančių aplinkybių (peilai, kirviai, taburetės ir pan.) žuvo civiliai. Tačiau iš kitos pusės, karinių operacijų metu, Izraelio ginkluotosios pajėgos yra vykdžiusios nepalyginamai žiauresnes akcijas prieš palestiniečių civilius ir tokios baisios kritikos už tai nesulaukė.
Na, ne paslaptis, kad Izraeliui ant tarptautinės kritikos dažniausiai „nusišvilpt“. Ši šalis jau ilgus dešimtmečius garsėja, kad siekia savo interesų ir įgyvendina bet kokius planus absoliučiai nepaisydama tokių niekų, kaip tarptautinė teisė.
Bene vienintelė šalis, kurios kritika Izraeliui rūpi – Jungtinės Amerikos Valstijos, tačiau šį kartą Vašingtonas pareiškė tik apgailestaujantis dėl tragiško įvykio ir Tel Avivo nebarė. Tai nestebina, nes valstybės sekretorė Hillary Clinton aiškiai laikosi proizraelietiškos politikos linijos.
Prarastas sąjungininkas
Na, gal ES nuomonė šiuo klausimu Tel Avivui ir nerūpi, tačiau logikai tikai nepasiduoda, kaip Izraelis nenumatė, kad ši operacija baigsis tikra krize santykiuose su Turkija – vienintele sąjungininke regione. Ką ten regione, tai bene tiesiogine to žodžio prasme vienintelė (žinoma, neskaitant JAV) Izraelio sąjungininkė.
Negi ši operacija buvo verta tokios kainos? O gal Izraelis nusprendė, kad tokios sąjungininkės, kaip Turkija jam nebereikia? Galbūt Ankara netinkamai tarpininkavo taikos procese? Santykiai su Ankara jau buvo sugadinti, kai Izraelis jos neperspėjo apie „Lydyto švino“ operaciją. Taikos deryboms tarpininkavęs Turkijos prezidentas Abdullah Giulis šį Izraelio žingsnį įvertino, kaip asmeninį įžeidimą ir demonstratyvią išdavystę.
Pastaroji operacija galutinai sugadino ir taip pašlijusius santykius. Turkija atsisakė dalyvauti bendruose kariniuose mokymuose ir nebūtų nuostabu, jeigu netrukus apskritai nutrauktų karinį bendradarbiavimą su Izraeliu.
Fiasko
Dabartinėje situacijoje net ne taip svarbu, ar Izraelio veiksmai buvo teisėti. Svarbiausia tai, kad pati operacija buvo nesėkminga kariniu atžvilgiu. Tarptautinės politikos prasme ją galima pavadinti tiesiog savižudiška. Ir netgi vidinėje politikoje jos organizatoriai susilaukė tik kritikos.
Pasikartosiu, operacijos organiztoriai turėjo numatyti šias pasekmes. Todėl kyla klausimas, jei tokios pasekmės buvo numatytos, vardan ko Izraelis pasiryžo sukelti šį skandalą? Atsisakau tikėti, kad tai jėgos demonstravimas ir perspėjimas kitiems aktyvistams ketinantiems „gelbėti“ Palestiną. Tuo labiau, kad demonstruoti savo ryžtingumą Izraeliui nėra jokio reikalo – niekas juo neabejoja. Kur kas įtikinamiau skamba gandai apie tai, kad ši akcija – užkulisinių politinių kovų Izraelyje apraiška.
Šis incidentas – šimtaprocentinis politinis Izraelio fiasko. Jei Tel Avivas kažko iš jo laimėjo, šių eilučių autoriui tai – neįkandama paslaptis.
