Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas ir legendinis investuotojas George'as Sorosas nepaprastai griežta forma pareikalavo iš Vokietijos vadovų, kad šie liautųsi taupę pinigus – kitaip pražus euras ir kils socialiniai neramumai.
Ar žinote, kas liks kaltas, jeigu euras patirs krachą (jeigu tai, žinoma, įvyks)? Ilgai sukčiavusi ir galiausiai faktiškai bankrutavusi Graikija? Ar, galbūt, Ispanija su jos sprogusiu nekilnojamojo turto rinkos burbulu ir didžiuliu biudžeto deficitu? Tikrai ne! Kalta bus Vokietija! Ir tai todėl, kad šalis, išėjusi iš sunkiausios recesijos (išnaudojusi daugybę skolintų pinigų antikrizinėms programoms) pati nenori ir kitiems neleidžia gyventi kreditan, todėl, kad ėmė taupyti ir ketina sumažinti savo gigantišką, tačiau visiškai ne astronominę valstybinę skolą.
Šviesuliai nusimeta bet kokį diplomatiškumą
Tokie, gal kiek supaprastinti, yra sunkūs kaltinimai, kuriuos anapus okeano Vokietijos vyriausybei metė ne kokie nors mažai žinomi Amerikos užkampio senatoriai, o du ryškiausi JAV mokslo ir verslo sluoksnių atstovai.
2008-ųjų Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas, atmetęs bet kokias diplomatines frazes, atviru tekstu pareiškė, kad Berlyno palaikomas Vokietijos federalinio banko vadovas ir perspektyviausias kandidatas į Europos centrinio banko prezidentus Axel'is Weber'is dėl savo antiinfliacinės pozicijos kelia „riziką eurui“. O legendinis investuotojas George'as Sorosas be užuolankų paaiškino žurnalistams, kad Vokietijos finansų ir ūkinė politika kelia pavojų Europai ir gali sugriauti Europos Sąjungą. Todėl vokiečiams reikia arba pakeisti savo politiką, arba galvoti apie išstojimą iš valiutos sąjungos – kad jie negadintų gyvenimo kitoms Europos šalims.
Vašingtono pozicijos įgarsinimas ar ekspertų konsensas?
Sunku atsikratyti įspūdžio, kad dviejų Amerikos finansų ir ekonomikos šviesulių interviu faktiškai vienalaikis pasirodymas „didžiojo dvidešimtuko“ susitikimo Toronte išvakarėse nėra atsitiktinis. Juolab, kad Paulas Krugmanas ir George'as Sorosas meta Vokietijai tuos pačius kaltinimus.
Abudu priekaištauja šalies vadovybei, kad ji visiškai įklimpo į kovą su infliacija ir todėl neįvertina defliacijos ir ilgalaikės stagnacijos pavojų. Abudu tvirtina, kad tokia politika daro didelę žalą Vokietijos partneriams eurozonoje, varo juos į sąstingį ir tokiu būdu kelia pavojų tolimesniam vieningos Europos valiutos egzistavimui. Abudu vienu balsu kviečia Berlyną aktyviau skolintis, kad pasitelkus naujas antikrizines programas stimuliuoti ūkio augimą Vokietijoje, Europoje ir visame pasaulyje.
Du kardinaliai skirtingi būdai įveikti krizes
Kas tai – JAV prezidento Baracko Obamos pozicijos G20 viršūnių susitikime įgarsinimas, kurio ėmėsi autoritetingi veikėjai, ar Amerikos ekspertų sluoksniuose susiklosčiusios nuomonės atspindys? Iš tiesų, tai ne taip ir svarbu. Svarbiausia, jog dabar visiškai aišku: JAV ir Vokietija labai rimtai nesutaria dėl globalinės krizės įveikimo kelių ir naujų sukrėtimų išvengimo. Aukščiausias prioritetas amerikiečiams – ekonomikos augimas, dėl kurio galima didinti astronominius skaičius siekiantį įsiskolinimą. Vokiečiams svarbiausia sutvarkyti valstybės finansus. Amerikiečiai pasirengę leisti didesnę infliaciją, kad išsaugotų užimtumą, o vokiečiai ir toliau infliaciją laiko didžiausiu ekonomikos blogiu.
Vokiečių poziciją nulėme skaudi istorinė patirtis – juk Vokietija XX a. dukart pergyveno siaubingą hiperinfliaciją. Be to vokiečiai tvirtai įsitikinę, jog pokarinį Vokietijos klestėjimą nulėmė būtent tvirta nacionalinė valiuta. Eiliniai vokiečiai visus paskutiniuosius dešimtmečius aktyviai atidėjinėjo pinigus ir dabar turi milžiniškas santaupas, kurioms infliacijos atveju gresia nuvertėjimas. Amerikiečių vartotojai prisidarė didžiulių skolų (ypač paskutiniojo nekilnojamojo turto bumo metu) ir infliacija jiems padėtų susidoroti su šia našta. Neverta taip pat pamiršti, kad Vokietijai su jos išplėtota socialine sistema nedarbo augimas nėra toks pavojingas kiek JAV.
Perspėjimai dėl narkotinės priklausomybės
Šioje istorijoje labiausiai kelia nerimą toksai nepaprastai kietas, beveik grubus dviejų amerikiečių intelektualų tonas. Kyla jausmas, kad jų agresyvumas slepia netikrumą dėl Amerikos ir, atitinkamai, pasaulio ekonomikos ateities. Vokiečių politiniam, verslo ir akademiniam elitui vertėtų išsiaiškinti, kodėl amerikiečiai taip nervinasi – žinoma, neatsisakant sutarimo dėl griežto taupymo politikos. Juk jeigu bus blogai JAV, visiems mums bus labai striuka.
Pikantiškiausias šios transatlantinės polemikos dalykas yra tai, kad šįkart aktyvios valstybinės pagalbos verslui aršūs rėmėjai yra ne socialinės rinkos ekonomikos šalininkai vokiečiai, bet laisvosios rinkos gynėjai amerikiečiai. O vokiečiai , būtent Vokietijos finansų ministras Wolfgang'as Schäuble, perspėja, kad ilgalaikis makroekonominės paklausos stimuliavimas kreditais, žiūrėk, gali sukelti „narkotinę priklausomybę“.
Deutsche Welle
www.dw-world.de
