Simona PUŽAITĖ
Kantrybės taurė pripildyta – po TAFISA žaidynių nesumokėtų pinigų Šiaulių vizitine kortele vadinta, miesto himną sukūrusi grupė „Vairas“ išsižada Šiaulių. Grupės nariai išsikrausto gyventi į sostinę. Tą paskatino nuolatinės vietos valdžios patyčios iš atlikėjų.
Antausiai iš Šiaulių
Grupė „Vairas“ – tik vieni iš daugelio atlikėjų, kuriuos apgavo Šiaulių regione pernai vasarą vykusių TAFISA žaidynių rengėjai. Nesumokėti pinigai daugiau nei šimtui paslaugų teikėjų.
„Nebeprisistatome, kad grupė iš Šiaulių. Gaila, bet tenka išsižadėti savo miesto“, – reaguodamas į „Šiaulių krašto“ publikacijas parašė „Vairo“ grupės senbuvis Rolandas Janušas.
– Skamba baisiai – išsižadate Šiaulių. Kodėl?
– Prieš eidamas kalbėtis su jumis galvojau, kodėl? Nesvarbu, kad negavome pinigų. Šiaulių valdžios eilinį kartą buvome pažeminti, gavome per ausį.
Kaip siūlė Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė, vedusi žaidynių atidarymo ir uždarymo renginius, reikia iškabinti sąrašą, kas parėmė TAFISĄ. Manau, jūs privalote paviešinti žmones, kurie dirbo toje įmonėje ir buvo atsakingi už pinigų iššvaistymą. Jų nuotraukos turėtų būti iškabintos gatvėje, kad žmonės pažintų savo miesto „didvyrius“.
O dabar kas? Direktorius Kęstutis Petraitis gavo papeikimą. Bankrotas. Viskas.
Gaila, kad jie neišrašo pagyrimo raštų, su kuriais galėtume nueiti į prekybos centrą nusipirkti valgyti.
Keisčiausia, kad kiek esame gyvenime gavę antausių – daugiausia iš Šiaulių.
– Už ką tie antausiai?
– TAFISA buvo paskutinis užtvirtinimas. Kai paskambino ir kvietė dalyvauti žaidynėse, sakiau, su Šiauliais daugiau nebedirbame. Prieš metus šiauliečiai artistai buvo nudegę per "Šiaulių dienas".
Po tradicinės eisenos gatvėmis, valdžios pasisakymų turėjo vykti atidarymo koncertas aikštėje, pasirodyti šiauliečiai atlikėjai. Mes – atlikti Šiaulių himną. Susirinko Virgis Stakėnas, grupė „Jonis“, choras „Dagilėlis“, Gytis Paškevičius... Pradėjo lyti, subėgom pasislėpti į kolegijos pastatą ir laukiam, kol lietus baigsis.
Koncertą organizavo Šiaulių kultūros centras ir Kultūros skyrius, bet niekas iš jų darbuotojų nesugebėjo ateiti ir atsiprašyti: vyrai, nebelaukit, nebetelpate į programą. Apie tai, kad nebereikės dainuoti, pranešė „Dagilėlio“ vadovas.
Mums – penktadienio vakaras, darbinga diena, kada galėjome koncertuoti pagal užsakymą. G. Paškevičius iš sodybos Zarasuose specialiai parvažiavo... Tik iš nuogirdų sužinojom, nebereikia – skirstykitės.
Vienais metais juokiausi, kad "Šiaulių dienas" organizavo renginių organizavimo firma iš Panevėžio. Svarsčiau, negi negali patys, atiduoda pinigus kitiems, bet, pasirodo, iš tikrųjų šiauliečiai nieko negali. Pradedant meru Justinu Sartausku, Kultūros skyriaus vedėja Patricija Poderyte, Kultūros centru, kuris užkaltom langinėm nuo 21 valandos.
Buvo naujojo mero Justino Sartausko inauguracijos koncertas „Saulės“ koncertų salėje. Kuris, vėliau pasirodė, irgi buvo „labdaringas“.
Dalyvaujame labdaros koncertuose. Štai penktadienį važiuojame su Aukštelkės socialinės globos namų neįgaliaisiais į Rokiškį, kasmetinę šventę. Žinome, kad tai – labdara, bet tie žmonės to verti, jiems to reikia. O kodėl mero J. Sartausko inauguracijoje turime dainuoti už dyką?
Po to sakiau – viskas, dedam tašką. Bet TAFISOS organizatoriai aiškino: čia finansavimas net ne Šiaulių miesto savivaldybės, grandiozinis tarptautinis renginys...
Aš pirmą kartą tokią sutartį su tiek daug lapų pasirašinėjau. Kaip knyga. Buvo nusamdytas juristas, keletą kartų pirmyn atgal siuntinėjo.
Su ta sutartimi dabar eiti į teismą? Atlikėjai tam neturi laiko. Valdininkams – koks skirtumas, kur sėdėti nuo 8 valandos atėjus į darbą – ar kabinete, ar teismo suole.
Jie dar turi įžūlumo mus vėl kviesti į baigiamąjį 777-ojo jubiliejaus koncertą gruodžio 3 dieną. Vėl nori surinkti šiauliečius. Iškart suprantu, nori už dyką. Neatsisakėme, tik paprašėme sumokėti honorarą iš anksto. Jie negalėjo tos sąlygos įvykdyti.
Jų vardų neprisimins
– Kaip manote, kodėl tokia nepagalba iš savo miesto valdžios?
– Pirmiausia, kad vietiniai. Patarlė sako: savam krašte pranašu nebūsi. Nors žinau, kituose miestuose saviškiais didžiuojasi.
Valdžios požiūrį atskleidžia ir situacija su šiemet išleista knyga apie „Vairą“. Ją išleido 70-metį perkopęs Bronislovas Tarabilda, dirbęs „Nuklono“ gamykloje nuo 1960 metų.
Apie dvejus metus jis ieškojo knygai rėmėjų, ėjo į Savivaldybę. Kultūros skyriaus vedėja P. Poderytė per kitus asmenis mane pakvietė į skyrių pasišnekėti. Iš pagarbos Bronislovui už pastangas nuėjau. Ji pasakė: „Kam tą knygą leisti? Kas ją skaitys?“ Man, ansamblio vadovui, kaip mazgote per veidą.
Mes taip ir nepildėme to prašymo gauti paramos iš Kultūros skyriaus. B. Tarabilda knygai išleisti surado privačių rėmėjų. Štai ką reiškia, kai žmogus daro, ir kai – tik sėdi.
Mane džiugina tik tai, kad praeis kažkiek metų, nei mero pavardės, koks dabar jis yra, nei Kultūros skyriaus vedėjos pavardės niekas neprisimins. Jie bus tuščia vieta. Valdininkai išnyksta.
– Kodėl jūsų grupę iškraustė iš Kultūros centro patalpų?
– Kadangi dalyvaudavome miesto renginiuose, keletą metų turėjome centre patalpas, kuriose repetuodavome. Rašydavome ataskaitas, ką nuveikėme. Kasmet būdavo revizija – patikrinimas, kas ką veikia kabinetuose. Paskutinis revizijos pasivaikščiojimas įvyko, kai vicemere dirbo Alma Javtokienė. Ji uždėjo kryžių – liepė išsikraustyti. Mūsų studijoje buvo padarytas rūkomasis.
Nėra stipraus Kultūros centro vadovo, kuris turėtų griežtą žodį, savo nuomonę.
Turi kažkas trenkti kumščiu į stalą. Miesto vadovas privalo būti tvirtas ir principingas. Dabar visi naudojasi tuo – pabūsim ramiai, o vėliau mūsų niekas neprisimins.
Reikia drąsos pasakyti, kad karalius – nuogas
– Miesto valdžios požiūris atsiskleidė ir kai 2010-aisiais mirė jūsų grupės narys Edmondas Čivinskas – jam pašarvoti neatsirado vietos?
– Žmogus neeilinis, su juo atsisveikinti atėjo minia. Tą žinodami, nesirinkome laidojimo namų, kur telpa keli žmonės. Kreipėmės į Kultūros centrą, „Saulės“ koncertų salę. Mums paaiškino, kad visur suplanuoti renginiai.
Paskambinau tuomečiam merui Genadijui Mikšiui, bet jis pasakė niekuo negalintis padėti. Pasiūlė mokyklos aktų salę. Gaila, kad neatsirado žmogaus, kuris galėtų užtarti.
Tuomet a.a. Edmondo žmona nutarė pašarvoti Mažeikiuose, kur pastaruosius penkerius metus jie gyveno. Norėjome, kad kažkas būtų susieta su muzika. Į salę sutiko įsileisti Mažeikių muzikos mokykla. Mažeikiuose jis ir palaidotas.
– Kodėl daugelis neišdrįsta tiesiai pasakyti, kad karalius – nuogas?
– Gal jų rankos surištos, toliau dirbti viename mieste reikia. Aš pats ryte svarsčiau, ar man to reikia? Visi tyli ir kenčia.
– Įvardijote tiek problemų. Ar yra nuo to vaistų?
– Senovėje krisdavo galvos. Dėl paskutinių įvykių turėtų lėkti TAFISOS vadovo K. Petraičio galva. Miesto meras J. Sartauskas turėtų jausti atsakomybę. Moteriškių lizdas, kuris dirbo toje įmonėje, išviešintas kaip miesto kenkėjai.
Nežinau, ar yra vaistų. Kažkokia „zaraza“ mūsų mieste yra pasklidusi. Taigi Šiaulių universitetą tuoj panaikins, didmiesčio statusą prarandame, tapsime kaimu? Nėra tvirtų vadovų. Net Seimo nariai iš Šiaulių nesiima jokių veiksmų.
– Išsikraustote iš Šiaulių ne tik emociškai, bet ir fiziškai?
– Kai kurie nariai liks Šiauliuose, bet išspręsime darbų reikalus ir kraustysimės į sostinę. Ten sukasi gyvenimas. Dabar, kai paskambins, džiaugsis: va, vilniečiai atvažiuoja. Svečiai čia mielesni.
Nebijome sostinėje pražūti – turime savo nišą, klausytojus. Šiemet sutiksime Naujuosius metus Vilniuje. Gal tai – geras ženklas?
Nebesakome, kad esame iš Šiaulių. Tiesiog – grupė „Vairas“.
Išsižadame tik Šiaulių valdžios, bet ne šiauliečių.
