Dažnai kartojamas posakis, kad visos ligos atsiranda dėl nervų, iš tiesų idealiai tinka tik vienam negalavimui – skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opai. Mokslo įrodyta, kad ramūs ir santūrūs žmonės ja beveik niekada neserga.
Žinoma, egzistuoja daugybė kitų veiksnių, galinčių išprovokuoti atsiverti opai, tačiau dažniausiai jie nebūna pagrindiniai.
Būtent opos „šeimininkas“ sudaro sąlygas plisti uždegimui, nuo kurio galiausiai ir išopėja skrandžio bei dvylikapirštės žarnos gleivinė. Kaip? Pirmiausia – savo gyvenimo būdu.
Opaligės vystymosi mechanizmą „paleidžia“ nervų sistema. Todėl paniurėliai, nuolatinį stresą išgyvenantys ir savo jausmų suvaldyti nemokantys žmonės gerokai labiau rizikuoja gauti opą nei optimistai, net jeigu jų gyvenimo būdas toli gražu nėra tobulas.
Fiziologinės reakcijos, vykstančios streso paveiktame organizme, susijusios su adrenalino išsiskyrimu, o jis susiaurina kraujagysles. Kai kraujagyslių spazmai sutrikdo kraujotaką, pirmosios nuo to nukenčia gleivinės. Jeigu tokie procesai vyksta nuolat, skrandžio (arba dvylikapirštės žarnos) ląstelės ima iš dalies atrofuotis. Žuvusių ląstelių vietose atsiranda išopėjimai.
Jeigu opa negydoma, uždegimas išplinta į gilesnius gleivinės sluoksnius atidengdamas stambiąsias kraujagysles, ir viskas gali baigtis kraujoplūdžiu arba prakiurimu (skrandžio arba žarnos sienelėje susidaro anga). Taigi opą būtina laiku diagnozuoti ir tinkamai gydyti.
Jaunų ir aktyvių liga
Be nervų sistemos ypatumų, žmogaus požiūrio į gyvenimą ir mokėjimo reaguoti į stresą, yra dar daugybė veiksnių, didinančių riziką tapti opaligės aukomis.
Amžius. Opaligė – aktyviausio amžiaus (25–40 metų) žmonių liga. Dvylikapirštės žarnos opa dažniausiai susergama 20–30 metų, skrandžio opa – paprastai po 35-erių.
Sudėjimas. Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa dažniau išsivysto aukštaūgiams ir asteniško sudėjimo – „smulkių kaulų“ – cholerikams.
Tačiau kūno sudėjimas lemiamos reikšmės ligai atsirasti neturi – jis tik nurodo polinkį. Reikia, kad sutaptų ir daugiau neigiamų veiksnių.
Netinkama mityba. Skrandžio gleivinė nepakenčia labai aštraus, rūgštaus ir persūdyto maisto, taip pat pernelyg rupaus. Žalingi bet kokie produktai ir patiekalai, kuriuose didelė baltymų, fermentų ir kofeino koncentracija: sultiniai, kava, stipri arbata, šokoladas. Alkoholis ir tabakas – kategoriškai draudžiami.
Nekontroliuojamas vaistų vartojimas. Opaligę labai dažnai sukelia vadinamieji nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatai. Tai gana plati vaistų grupė, jie skiriami įvairiems uždegimams gydyti. Būtina, kad gydytojas kontroliuotų vaistų vartojimą, nes tokie preparatai gali labai greitai išprovokuoti opos atsiradimą.
Bakterijos. Ne taip seniai mokslininkai atrado bakteriją Helicobacter pylori. 80 procentų skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės atvejų ji randama pažeistoje gleivinėje.
Šiuo metu medikų bendruomenė dar nepriėjo prie vieningos nuomonės, ar ši bakterija yra tiesioginė opaligės sukėlėja, ar tik antrinis jos požymis. Bet kol tyrimai tęsiami, dauguma specialistų sako esą linkę manyti, kad ne viską lemia bakterija.
Būtina diagnozuoti laiku
Opaligė nustatoma pagal paciento nusiskundimus. Atvejai, kai opa atsiveria labai staiga, – itin reti. Dažniausiai nemalonūs pojūčiai skrandžio srityje pajuntami gerokai anksčiau, nei išopėja jo gleivinė.
Erozinį gastritą (skrandžio uždegimą) arba duodenitą (dvylikapirštės žarnos uždegimą) galima išgydyti ir jie niekada netaps opomis. Bet kad šios ligos būtų diagnozuotos laiku, derėtų kreiptis į gydytoją pajutus net ir menkiausią skausmą.
Tradiciniai opalige sergančiojo nusiskundimai – gana stiprūs, kartais – aštrūs ir veriantys skausmai po krūtine (daugiau dešinėje pusėje). Paprastai jie užklumpa naktimis, kai skrandis būna tuščias, kartais – praėjus 40–60 minučių, kai pavaloma, arba tuoj pat. Ligonis būna išbalęs, apatiškas, prastai jaučiasi, jam nuolat silpna, niekas nebedomina. Dingsta apetitas.
Diagnozei patvirtinti atliekami tyrimai – fibroezofagogastroduodenoskopijos arba rentgenografijos (itin retai).
Fibroezofagogastroduodenoskopija – labai tikslus tyrimas. Į skrandį įvedamas zondas su fibrogastroskopu, ir gydytojas mato skrandžio ar dvylikapirštės žarnos gleivinės būklę. kartu gali atlikti ir biopsiją, kad nustatytų, ar esama helikobakterijų.
Kai atsirado šis tyrimas, sergančiųjų opalige smarkiai padaugėjo. Tai geriausias įrodymas, kaip dažnai praeityje ši liga būdavo paprasčiausiai nenustatoma. Dauguma ligonių gyvendavo šventai įsitikinę, kad jiems – daugių daugiausia gastritas, kol opa imdavo kraujuoti ir vieninteliu išsigelbėjimu tapdavo skubi operacija.
Apsauga nuo agresijos
Opos atsiradimą iš esmės lemia sutampančios aplinkybės, kai agresyvieji veiksniai sustiprėja, o gynybinės organizmo funkcijos – susilpnėja.
Skrandis išskiria gleives, apsaugančias jį nuo naikinančio pepsino ir druskos rūgšties – būtinų maistui virškinti – poveikio. Be to, rūgštinei terpei neutralizuoti skrandžio gleivinė išskiria šiek tiek šarmo. Susirgus opalige, šie apsauginiai mechanizmai susilpnėja arba visiškai išnyksta, o agresyvieji veiksniai (rūgštis, pepsinas, helikobakterijos, kraujagyslių spazmai) keliskart sustiprėja. Tad norint išgydyti opą būtina susilpninti agresorių puolimą ir sustiprinti gynybą. Be dietos, ligoniui skiriami rūgštingumą mažinantys vaistai.
Mėgėjai patys gydytis geria sodą – ji duoda greitą efektą, tačiau apgaulingą, nes galiausiai išprovokuoja dar didesnius skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinės pažeidimus.
Šiuolaikiniai preparatai opaligei gydyti ne tik sumažina skrandžio rūgštingumą, bet ir veikia tą rūgštį gaminančias ląsteles. Sumažėja rūgšties išsiskyrimo skrandyje intensyvumas ir net natrio jonų lygis skrandžio sultyse.
Specialūs antibakteriniai vaistai kovoja su helikobakterijomis.
Sergant dvylikapirštės žarnos opalige būtina vartoti vaistus, kurie mažina išskiriamos tulžies agresyvumą.
Sriubos ir košės
Patvirtinus diagnozę, sergančiajam opalige pirmiausia skiriama dieta. Ją sudaro tik virtas arba garuose gamintas maistas, dar geriau – trintas: skystos kruopų sriubos, košelės, balti džiūvėsiai. Taip maitintis reikia savaitę ar dvi. Paskui racionas išplečiamas. Tačiau net ir sveikatai pagerėjus tenka valgyti virtą, garuose gamintą maistą be jokių dirgiklių ir agresyvių medžiagų. Užtat jo galima nebetrinti. Valgyti reikia kas 2–3 valandas. Daržoves – tik virtas. Mėsa, žuvis, kiaušiniai (tik minkštai virti arba garuose gaminti omletai) – pagrindinis baltymų šaltinis – yra gyvybiškai svarbūs: baltyminis maistas padeda organizmui atsigauti, todėl jį reikia valgyti 2–3 kartus per dieną.
Tinka vartoti sviestą, alyvuogių aliejų, grietinėlę, gerti uogų ir vaisių kisielius (tik nerūgščius), morkų ir vaisių sultis, erškėtuogių nuovirą, silpną arbatą.
Druską apriboti iki 5–8 g per dieną, gerti ne daugiau kaip 1,5 l vandens. Gydytojai papildomai skiria vitaminus A, C, B1, B2, PP.
Sergančiųjų opalige dieta dar gana „gailestinga“ – pavyzdžiui, alergikų racionas ribojamas gerokai griežčiau. Tiesa, laikytis jos tenka ne vienerius metus, kol opa visiškai surandėja. Bet net ir tuo atveju jos atsinaujinimo rizika yra, todėl visam gyvenimui išlieka ir tabu aštriam maistui, specifiniams produktams bei nesteroidiniams priešuždegiminiams vaistams.
PARENGĖ Ilona STONKUVIENĖ
