Anna Špakova – graži šviesiaplaukė iš Rusijos, profesionali balerina ir Maskvos „Leica Academy“ meno direktorė. Ji avangardinio meno srities žinovė, dažnai sutinkama Rusijos meno galerijų ir parodų atidarymų metu. Anna taip pat dirba dailės ir meno mokytoja Rodčenko fotografijos mokykloje. Ji gyvena jaukiame, meno kūriniais nukrautame bute, senojoje Arbato gatvėje. Būdama 17-os Anna paliko namus Baltarusijos provincijoje ir atvykusi į Maskvą pradėjo studijuoti psichologiją Maskvos valstybiniame universitete. Šiuo metu jai vos per trisdešimt ir jos gyvenimas beveik tobulas, rašo Thedailybeas.com.
A. Špakova, kaip ir dauguma kitų Rusijos moterų, prarado viltį surasti padorų jos tautybės vyrą. (Kartą ji net sakė: „Tarp Rusijos vyrų gyvenime nesu sutikusi džentelmeno.“) Dauguma Rusijos moterų apie vyriškos lyties atstovus turi bendrą nuomonę: jie per daug rūko ir per daug geria. Jie begėdiškai apgaudinėja ir niekieno nevaržomi keikiasi. Jie tikisi, kad jų žmona plaus drabužius, tvarkys namus, gamins valgyti, bet atrodys kaip manekenė. O blogiausia, kad jie dažnai smurtauja ir bijo nepriklausomų, pakankamai pinigų uždirbančių moterų.
Rusijos moterų, tarp jų ir A. Špakovos, asmeninio gyvenimo perspektyvos tokios liūdnos, kad jos sąmoningai nusprendė likti senmergėmis. Vien tik Maskvoje gyvena 3 mln. vienišų moterų, nuo 25 iki 50 metų, tai yra tris kartus daugiau nei vienišų vyrų. Dėl pastarąjį šimtmetį vykusių revoliucijų, karų ir gulagų, kurie „išnaikino“ didelę dalį vyriškosios lyties atstovų populiacijos, Rusijoje moterų gyvena 11 mln. daugiau nei vyrų. Lygiai dėl tos pačios priežasties vyrų vidutinės gyvenimo trukmė yra 59-eri, o moterų – 73 metai. Tai turbūt didžiausias lyčių vidutinės gyvenimo trukmės metų skirtumas, palyginti su kitomis pasaulio šalimis.
Tačiau kalbant apie vienišus vyrus ir moteris Rusijoje, skaičiai apylygiai: 17,6 mln. vienišų moterų ir 17,2 mln. vienišų vyrų. „Tai rodo, kad Rusijos moterys paprasčiausiai nesuinteresuotos vedybomis su Rusijos piliečiu, – sako Federalinės statistikos skyriaus Surašymo departamento vadovė Irina Žuravleva. – Vieniša moteris niekada neleis sau ištekėti už prasigėrusio ruso, kad vėliau patirtų rūpesčių dėl skyrybų ir turto dalijimo.“
Jos pozicija atspindi faktą, kad rusų kultūrai dar reikia „prisivyti“ feministinį judėjimą. Nepaisant didelio moteriškos lyties atstovių skaičiaus Rusijoje, tik 3 procentai moterų dirba vyresniosiomis vadovėmis ir tik 6 procentai iš jų yra politikės. Pasak Nikolajaus Nekrasovo, rusų visuomenėje vis dar tikimasi, kad moterys atliks patarnaujantį darbą vyrams ir užims žemesnes pareigas nei jie.
Tik neseniai, kurdamos internetines socialines svetaines ir užmegzdamos tarpusavio kontaktus, Rusijos moterys išmoko „apeiti“ šią nusistovėjusią sistemą. Socialinis tinklalapis Startupwomen.ru neseniai surengė konferenciją Maskvoje, į kurią suvažiavo šimtai nuostabių verslininkių ir kurios metu buvo aptarti klausimai, kaip perimti vartotojų rinką naudojantis internetiniais socialiniais tinklais. Didžioji dalis moterų sutiko, kad jų karjerai kelią „blokuoja“ vyriškosios lyties kolegos.
Kitoje miesto dalyje vyko politinis judėjimas pavadinimu „Straight 'A' Students“. Čia daugumą atstovavo išsiskyrusios vienišos mamos, kurios aptarė kaip turėtų atrodyti feministinis Rusijos prekinis ženklas. „Kalbėjau apie feministinį judėjimą su Putinu, tačiau jam nepatiko ši idėja“, – sakė Olga Kryštanovskaja.
Praėjusią savaitę buvusi Sankt Peterburgo gubernatorė, prognozuojanti, kad per artimiausius 15 metų prezidento postą užims moteris, Valentina Matvijenko, viešai apkaltino Rusijos vyrų vadovybę šovinizmu. „Būkite pasiruošę matriarchatui, – sakė ji. – Tai nenumaldomai artėja.“ Politinių aukštumų pasiekti tikisi 29 metų Aliona Popova, kuri save apibūdina „nesustabdoma“. Vieniša Jekaterinburgo gyventoja, nuo nieko nepriklausoma ir turtinga, praėjusį rudenį kandidatavo į parlamentą, remdama opoziciją, o pralaimėjusi rinkimus ji prisijungė prie opozicijos grupės Maskvoje. Kai per vieną protestą policijos pareigūnas sulaužė jai ranką, vyriškosios lyties protestuotojas pasiūlė jai sėdėti namie ir virti barščius užuot organizavus protestus ir sambūrius.
Panašus požiūris išreikštas ir tradicinėje rusų patarlėje, kuri labai nepatinka A. Popovai: „Patyrusi moteris – ištekėjusi moteris“. „Man jau bloga, kad vyrai su manimi elgiasi taip, tarytum aš būčiau kieno nors nebyli sekretorė, negebanti priimti sprendimų pati, – praėjusią savaitę socialistų susitikime sakė A.Popova. – Nė kiek neišgyvenu, jei liksiu vieniša“. Moteris taip pat teigė planuojanti „sukelti pragarą“ Rusijos politikoje, ypatingai provincijose, kur ją jau remia vietinės moterys, trokštančios kontroliuoti teismines sistemas ir sustabdyti potencialią korupciją.
Kol A. Popova dirba, kad iš esmės pakeistų politinę sistemą, kitos jaunos moterys ją visapusiškai palaiko ir vis dar nepasitiki Rusijos politinėmis ir teisinėmis sistemomis, valdomomis vyrų. Špakova su visiška Rusijos teisinės sistemos mizoginija (neapykanta moterims) susidūrė po to, kai pabandė sukliudyti savo buvusiam vaikinui siųsti jai grasinančias žinutes po judviejų išsiskyrimo. Kai ji kreipėsi į advokatą, jai buvo pasakyta, kad „nėra įstatymo ginančio asmens orumą“. Nepaisant smurto šeimose augimo šalyje taip pat draudžiama publikuoti knygas apie fizinį smurtą prieš sutuoktinį.
Tad nenuostabu, kad Rusija yra antra pasaulyje valstybė (po Baltarusijos) pagal dažniausių skyrybų skaičių. Čia išyra 65 proc. santuokų. Ir nors dauguma moterų dar tikisi sulaukti „princo ant balto žirgo“, demografiniai ir kultūriniai faktoriai veikia prieš jas. Kai kurios moterys, tarp jų ir Špakova, nusprendė susitikinėti su bet kuo, tik ne su rusų tautybės vyru, kitos tikino liksiančios vienišos visą gyvenimą.
„Dauguma rusų tautybės vyrų neturi „rakto į bendravimą“, – sako Maskvoje įsikūrusio Boriso Jelcino fondo pagrindinė tyrėja, Maria Šubina (40 m.). – Jų tėvai neturėjo tokios tradicijos, kaip atsisėsti kartu ir aptarti visus reikalus bendrai.“ Pamačiusi kaip žlunga jos draugių santuokos, Šubina suprato, kad turi iš naujo apsibrėžti savo „ilgai ir laimingai gyventi“ sąvoką. „Būdama paauglė, visuomet tikėjausi susituokti kiek vėliau nei dvidešimties, – sako ji. – Sulaukusi 40-ies supratau, kad nėra prasmės ieškoti savo gyvenimo meilės.“
