Žvelgdamas į šią Norvegijos vietą pro lėktuvo iliuminatorių, išvysti tarsi suvertus ant siūlo perlus Lofoteno pusiasalio saleles.
Jeigu jums kada nors teks laimė apsilankyti Lofoteno salose, jausitės taip, lyg būtumėte atradę dar vieną pasaulio stebuklą. Salos turi skirtingą gamtą, kultūrą ir istoriją. Tačiau vienodą įtaką joms daro pro šalį tekanti šilta Golfo srovė. Dėl jos Lofotene vyrauja švelnus klimatas. Be Golfo salynas būtų atšiauri ir beveik negyvenama vieta.
Tūkstantis ir viena žuvis
Nusileidęs nuo laivo trapo suvoki, kiek mažai šios žemės žmogus paskelbė sava. Tai nuolankumo vaizdas: namai tokie maži šalia aukštai iškilusių dantytų kalnų viršūnių. Krante stūkso plikos uolos, apsuptos smėlio ruožų, veikiamos bangų ir srovių jėgos.
Šiaurės Norvegijoje gamta nulemia daugelį dalykų. Į akis pirmiausia krito džiūstanti žuvis, iškabinta ant specialių medinių rėmų, išdėstytų žvejų kaimelių pakraščiuose. Buvo matyti, kad vietos žuviai džiovinti pasirenkamos ne atsitiktinai: dažniausiai tai aukštumėlės ar nuožulnoki šlaitai, nestokojantys saulės šviesos. Tačiau džiovinamų žuvų išvydau ir ant virvių kiemuose, ir namų palėpėse. Tarsi didžiulės malkų stirtos jos buvo sukrautos žvejo kieme esančioje pašiūrėje. Prisiminiau gidės prieš tai pateiktus duomenis: balandžio pabaigoje padžiautos ant stovų menkės salyne užima 400 tūkst. kv. metrų plotą, kasmet Lofotene pridžiovinama apie 16 mln. kg menkių (neužmirškime, kad išdžiūvusios žuvies svoris sumažėja net 80 proc.).
Pasaulyje labiausiai vertinamos vienoje mažoje Lofoteno salelėje - Roste - sudžiovintos menkės. Rostas - vėjų karalystė, ten palankiausias oras žuviai išdžiūti. Su bendrakeleiviais spėliojome: įdomu, koks gi šių žuvų skonis? Juk neprimena mūsų tradicinių džiovintų žuvelių, kurias vyrai taip mėgsta kramsnoti užgerdami alumi. Čia jos džiovinamos nesūdytos. Ši tradicija išlikusi dar nuo seniausių laikų, kai žvejai džiovinamoms žuvims sūdyti stokodavę druskos.
