Pokalbis su aktoriumi Ramūnu Rudoku prasideda nuo jo pastarųjų vaidmenų juostoje “Zero 2”, kuri pirmąkart Lietuvos kino istorijoje paženklinta ženklu “S”. Regis, aktoriaus įkūnijamų blogiukų era kine pamažu eina į pabaigą. Ramūnas džiaugiasi, kad žmonės pagaliau nustojo nekęsti jo kuriamų personažų, o serialų scenaristai pradėjo specialiai kurti herojaus paveikslus pagal jo charakterį.
- Ar tikėjotės, kad lietuviškas filmas “Zero 2”, kuriame kuriate pagrindinį vaidmenį, sulauks pasaulinės premjeros?
- Labai džiaugiuosi už tokius žmones kaip latvių ir lietuvių režisierius Maris Martinsonas, kuris sugebėjo savo filmą išvežti į festivalį. Jam užsidegė žalia šviesa pastatyti filmą kažkur Pietų Korėjoje. Bet apie tai galima plačiai nerašyti, dabar apie “Zero 2” kalbame. (Juokiasi.) Iš tiesų nuostabu, kad dar net nebaigta gaminti mūsų juosta sulaukė galimybės pasirodyti pasaulio visuomenei. Net ne festivalyje, o specialiai tam suorganizuotose peržiūrose Londone, galbūt Airijoje. Duok Dieve, gal nukeliausime ir iki Amerikos.
- Tik ar po šio nepilnamečiams uždrausto filmo premjeros nenutiks taip, kad aštriadančiai lietuviai pasaulio akyse virs skalpų medžiotojais?
- Filmas ne apie kriminalinius nusikaltėlius ar smurtą. Filmas yra apie gyvenimą, kuris yra kupinas visko: meilės, aistros, grožio, tiesos. Netgi filmo anonsas prasideda tokiais žodžiais.
MEILĖ IR NEAPYKANTA
- Seniau filmuose jums dažniausiai tekdavo įkūnyti blogiukus. Šįkart vaidinate policininką. Netgi seriale “Moterys meluoja geriau” jūsų kuriamas personažas nebe toks jau “žulikas”...
- Man labai malonu žinoti, kad trečiajame telenovelės sezone žiūrovai mane pagaliau pamilo. (Šypsosi.) Iki tol aš buvau nekenčiamas ir nemėgstamas tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje.
- Pajusdavote žmonių antipatiją?
- Be abejo. Žiūrovai buvo tvirtai įtikėję, kad kokį žmogų vaidinu seriale, toks esu ir gyvenime. Po velnių, vadinasi, aš geras aktorius! (Juokiasi.) Jei žmonės patiki mano kuriamais personažais, vadinasi, aš juos gerai suvaidinu. Galiu tik pasidžiaugti, kad per savo darbo praktiką pagaliau įgijau ne tik teatro, bet ir kino aktoriaus profesiją.
AKTORIAUS IŠTIKIMYBĖ
- Beje, teatre taip pat esate sukūręs nemažai vaidmenų. Ar “apsigyvenęs” televizijoje nepasiilgstate teatro?
- Pasiilgstu. Bet man atrodo, kad teatro turėjau gana daug, kai dar nebėgau nuo jo. Tačiau pakankamai turiu jo ir dabar. Nesu įklimpęs į teatro intrigas, kuris geresnis ar blogesnis, kuris su teatro vadovu labiau sutaria... Mėgstu būti samdomas, niekam nenoriu vergauti.
- Būna, kad atsisakote vaidmenų?
- Žinoma. Ir labai gaila, kad dėl kitų darbų tenka atsisakyti labai įdomių vaidmenų. Iš konkuruojančios prodiuserių kompanijos sulaukiau pasiūlymo vaidinti naujame televizijos seriale, tačiau atsisakiau. Prieš pusmetį prodiuseris, su kuriuo dirbau ilgus metus, mane išgelbėjo pažadėdamas, kad turėsiu darbo bent jau ateinančius porą metų. Man tai buvo labai svarbu, nes jau maniau, kad teks važiuoti į kaimą auginti bulvių... Todėl tikrai žinau, kad nedirbsiu su konkurentų kompanijomis, nes tai būtų neetiška prodiuserių atžvilgiu, su kuriais dirbau daug metų. Netgi serialo “Moterys meluoja geriau” scenaristai mano vaidinamo herojaus vaidmenį kuria pagal mano charakterį, asmenybę.
- Laikotės aktoriaus garbės kodekso?
- Aš ne kekšė ar šiukšlė, kuriai pamoji pirštu, o pasinaudojęs gali vėl padėti į vietą.
VIENGUNGIŲ SUGRĮŽIMAS
- Grįžkime į jūsų kūrybinės veiklos pradžią. Negaliu nepaklausti apie “Viengungių” šutvę - dar palaikote santykius?
- Su Kęstučiu Jakštu mes dažnai susitinkame, nes kartu vaidiname Eimunto Nekrošiaus spektakliuose. Su juo buvome porininkai ir filme “Zero 2”. Su Juozu Gaižausku susitinkame be galo retai, nes neturime jokių bendrų darbų. Su Rolandu Kazlu taip pat nedažnai matomės. Pastaruoju metu net nebesiskambinam, bendraujame tik per spaudą. Aš jį paminiu dažniau, jis mane galbūt šiek tiek rečiau. Nes mažiau interviu dalija, atsiriboja nuo žiniasklaidos ir neteisybės, dirba savo darbą teatre ir yra laimingas. Bent jau tikiuosi, kad jis toks laimingas, kaip aš įsivaizduoju. Su Giedriumi Arbačiausku susitinkame kas antrą dieną filmuodamiesi “Dviračio šou”. Visų mūsų žvaigždžių takas prasidėjo nuo “Viengungių” melodijų. Gerai, kad tada, kai mus garbino visa Lietuva, lenkėsi prezidentai, jų patarėjai, vakarėliuose rankas spausdavo kriminaliniai autoritetai, buvome jauni. (Šypsosi.) Buvo tikrai įdomu gyventi, taip anksti persirgti ir pasiskiepyti nuo baisios žvaigždžių ligos. Kaip mes susibūrėme? Po nepriklausomybės baigę teatro akademiją įkūrėme Šiaurės teatrą. Tačiau po poros metų teatro vadovai mus paliko pasakę, kad turi kitų reikalų. Likome “ant ledo”. Grupėje buvo 11 žmonių, pusę jų priėmė dirbti į Nacionalinį dramos teatrą. Likusieji - mes, būsimieji “Viengungiai” - susėdome viename Moksleivių rūmų kambarėlių, parsinešėme daug alaus (iš kažkur sugebėjome jo gauti, nes tuo metu jo ne taip paprasta būdavo nusipirkti) ir tarp sceninių drabužių, dekoracijų, kalbėjomės apie sudužusias svajones. Kažkuris iš mūsų pasiėmė gitarą, aš - būgnelį, ir per 4 valandas tame kambarėlyje gimė 10-ies dainų programa, kurią po savaitės pristatėme Jaunimo teatro scenoje. Teatre tilpo 99 žiūrovai, pasikvietėme visus savo geriausius draugus. Pusė jų buvo Valstybės saugumo departamento darbuotojai su savo damomis. (Šypsosi.) Tuomet aš “Savo kampo” kavinėje dirbau barmenu, Jakštas su Kazlu - padavėjais. Ten su jais ir susipažinome. Dar ilgai iš savo koncertų nieko neuždirbome, kviesdavome žiūrovus į pasirodymus už dyką. Po to supratome, kad reikia tobulinti savo programą, daugiau dirbti, koncertuoti.
- Nekyla noras vėl čiupti mikrofoną, atkurti “Viengungius” ar uždainuoti ne tik “Žvaigždžių duetuose”?
- Jei ir kyla, tai tikrai nebe “Žvaigždžių duetuose”. Mano komisija yra žiūrovai, o ne pavieniai neobjektyviai vertinantys asmenys, kurie patys kupini ambicijų ir tariamo talento. Aš žinau, kad jokia komisija manęs neįvertins už vaidmenis teatre ar filmuose. Nes nedraugauju su televizijos ar teatro kritikais.
- Manote, draugystė su jais daro įtaką apdovanojimų rezultatams?
- Asmeninės pažintys, simpatijos ir antipatijos daro įtaką visur ir visada. Juolab kad pas mus tikrai mažai teatro ir kino kritikų profesionalų, objektyvių žmonių, kurie moka vertinti talentą, vaidmens kūrimą, procesą. O grįžtant prie “Viengungių”... Mūsų kolektyvo atkūrimo klausimas man yra labai skaudus. To, ko gero, iš mūsų kompanijos aš norėčiau labiausiai. Tai nereiškia, kad mes, buvę “Viengungiai”, dabar jau vedę ir išsiskyrę po keletą kartų, po to vėl vedę, esame susipykę. Tačiau yra viena priežastis, dėl kurios mes nesusiburiame - žmogiškasis faktorius. Duok Dieve, kad tas žmogus kuo greičiau pradėtų galvoti taip, kaip galvoja kiti “Viengungių” kolektyvo nariai. Kad tai jam nepasirodytų nereikalinga ir neįdomu, kad į tai pažvelgtų kitomis akimis ir mes galėtume dar kartą suvienyti visas pajėgas, atiduotume savo publikai tai, ko ji nori iki šiol.
KAS LEIDŽIAMA B.VILISUI, DRAUDŽIAMA KITIEMS
- Esate vienas iš tų unikalių aktorių, kuris gali tuo pačiu metu filmuotis skirtingose konkuruojančiose televizijose, vaidinti tiek populiariajame teatre, tiek rimtuose spektakliuose. Kaip tai suderinti?
- Džiaugiuosi, kad yra žmonių, vertinančių mano profesionalumą ir požiūrį į darbą. Deja, tokioje mažoje šalelėje kaip Lietuva, turinčioje tik du žiūrimus TV kanalus, labai sunku. Konkuruojančioms televizijoms ir teatrams palinkėčiau nebekovoti aktorių sąskaita. Arba tegul pasidalija savo atvira širdimi, pinigais, kurie uždirbami su aktoriaus pagalba. Deja, televizijų vadovai pajamomis dalijasi tik su prodiuseriais. Aktoriams, kaip paprastai, lieka trupiniai. Viskas gerai, galime dirbti ir už tuos trupinius. Tačiau tokiu atveju aktoriai neturėtų būti vertinami tik kaip vienos ar kitos televizijos kanalo veidas, kuriems negalima vaidinti pas konkurentus. Juk už reklaminį veidą reikia mokėti! Pavyzdžiui, per vieną kanalą skelbiami Tomo Kruzo ar Briuso Viliso filmų vakarai, nors tuo pačiu metu su tais pačiais aktoriais rodomi filmai ir per kitą kanalą. Bet niekas problemų nekelia, kad B.Vilisas yra tik vieno kanalo veidas. O su mumis, mažais žemės kirminiukais, kurie net mažojo Kruzo kojos pirštelio neverti, elgiasi kitaip. Žinoma, galbūt talentu Holivudo aktoriams galime prilygti, bet ne profesionalumu. Mes tiek vaidmenų nesukuriame per savo gyvenimą, kiek jie. Pavyzdžiui, Leonardas Dikaprijas per metus nusifilmuoja nuo 15 iki 40 filmų.
- Tačiau jei susumuotume jūsų vaidmenis serialuose, spektakliuose ir filmuose, taip pat išeitų nemažas skaičius...
- ... vaidmenų, ne pinigų skaičius. Apie juos aš nelinkęs kalbėti. Man jų jau seniai nebereikia. Visus mano pinigus pamažu nori pasiimti bankai ir valstybės tarnautojai. Ir tegu pasiima. Aš nedirbu dėl pinigų. Šiuo metu uždirbu labai nedaug, - tiek, kiek man užtenka nebūti vargšu tikrąja šio žodžio prasme. Ir nemanau, kad gyvenime kada nors sieksiu uždirbti daug pinigų, nes keletą kartų savo gyvenime aš jų turėjau tikrai nemažai. Bet su jais nesusitvarkiau ir supratau, kad tai - ne mano kelias. Nebent šalia manęs būtų žmogus, kuris juos padėtų sutvarkyti. Bet tik ne aš pats... Jei turiu 100 litų kišenėje, juos visus išleisiu maistui, turiu 1000 litų - juos taip pat išleisiu maistui ir nepagalvosiu, ką valgysiu rytoj.
- Net ir pačiomis sudėtingiausiomis gyvenimo situacijomis jūs vis tiek išliekate optimistas, niekieno neišmušamas iš vėžių?
- Vienintelis dalykas, kuris gali mane išmušti iš vėžių, tai... meilė. Ji mane saugo, suteikia stiprybės, ji mane kuria, žudo, įprasmina. Į šitą žodį telpa viskas. O būti pesimistu aš negaliu sau leisti. Negaliu nukabinti nosies, išnykti nuo žemės paviršiaus, užsidaryti savo sodyboje. Kad ir koks būčiau liūdnas, pažemintas, linksmas, turtingas, švytintis, - man visada reikia žmonių. Kaip byloja Rytų išmintis: “Žmogus gali būti be visko, bet ne be kito žmogaus.” Nieko naujo nepasakiau, - meilė gali daryti stebuklus. Gali labai aukštai iškelti ar žemai numesti. Tačiau ir viena, ir kita patirtis yra be galo svarbios.
- Kalbate kaip įsimylėjęs...
- Nemanau, kad nesu ar esu? Šiaip aš visada įsimylėjęs. Dažniausiai save... (Juokiasi.)
DOSJĖ
GIMĖ 1968 m.
IŠSILAVINIMAS: 1991 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
VEIKLA: Sukūrė vaidmenis roko operoje “Meilė ir mirtis Veronoje”, miuzikle “Tadas Blinda”, spektakliuose “Hamletas”, “Makbetas”, “Meistras ir Margarita”, “Vaidinant auką”, “Vilnius - Dakaras”, įvairiuose Lietuvos ir užsienio režisierių filmuose, serialuose.
Edita Maželytė
