Dabar ruduo, bet vis tiek jums norisi kur nors išvykti. Dabar keliauja visi, kelionės tampa norma. Savotiškas kelionių bumas. Jei liksite namie, jus kankins “namisėdos kompleksas”: pavydžiai klausysitės draugų pasakojimų apie keliones, laikysite save nepilnaverčiu... Kodėl taip būna? Kam “reikia leistis į kelionę”?
Daiva L. rašo: “Štai jau treti metai sėdžiu namie: iš pradžių sirgo vyras, kitą vasarą darėme remontą, o dabar tiesiog nėra pinigų kelionei. Iš patirties žinau, kad reikia ne mažiau trijų keturių tūkstančių litų, o mes turime skolų už dešimt tūkstančių. Visi mūsų pažįstami, kaip tyčia, kur nors važiuoja: vieni į Egiptą, kiti į Tunisą, treti į Ispaniją. Mes su vyru abu esame inteligentai, ir kažkaip nepatogu prisipažinti, kad sėdime namie, niekur nevažiuodami. Na ir mūsų vaikai jau ėmė kompleksuoti. Jų draugai kažkur važinėja, mato pasaulį...
O mūsų tėvai (mes su vyru esame iš kaimo) niekada tokių jausmų nėra patyrę. Jiems atvirkščiai – kažkur važiuoti yra didžiulis stresas. Jiems gerai namuose. Gali dešimtmečiais sėdėti vietoje. Kodėl toks skirtumas? Ir ar reikia klausytis to balso savyje, kuris kviečia “į tolimus kraštus”? Juk mes jau ne jaunuoliai”.
Tai, kas mus “kviečia į tolius”, yra archetipas. Tai įgimtas jausmas, būdingas visiems žmonėms. Ypač jis ryškiai pasireiškia jaunystėje, todėl jauni žmonės ir linkę kažkur važiuoti, pažinti pasaulį. Sako, kad jis atėjo iš protėvių, kurie buvo klajokliai (žemdirbiai atsirado kur kas vėliau). Labai senais laikais žmonės neturėjo “savo vietos” žemėje, o keliaudavo, ieškodami maisto ir tinkamo klimato. Štai tų tolimų protėvių genai ir nubunda mumyse, kada mums norisi kažkur važiuoti, kada jaučiame, kas “nebegalime nusėdėti vietoje”.
Bet kiek turėtume paklusti tam balsui savyje? Esmė ta, kad tas balsas – tai balsas mūsų jaunystės, mūsų laisvės, geriausios, nesustabarėjusios mūsų “aš” dalies. Kelionė mūsų pasąmonei – reiškia gyvenimą, judėjimą, tuo tarpu kai sėdėjimas vietoje – sustojimą, mirtį. Žinoma, tą pajaučiame ne iš karto. Neatsitiktinai Vakaruose, kur viešpatauja jaunystės kultas, tokios populiarios kelionės. Ir būtent pensiniame amžiuje. Vakarų kultūra jau įsisavino tą ryšį tarp jaunystės ir judėjimo.
Tomas ir Eleonora gyvena Panevėžyje, jiems virš keturiasdešimt, du vaikai, savas namas. Kasmet jie vis labiau jaučia besiartinančią senatvę. Galima pasakyti, jie ruošiasi senatvei: apšildo namą, keičia langus plastikiniais, susimūrijo židinį... Savo dvasia jie jau seniai. Už tuos pinigus buvo galima apvažinėti pusę Europos, nuvažiuoti į Egiptą, bet jiems net tokia mintis nekilo. O štai jų draugai Ema ir Arūnas neskuba senti. Apie židinį jie kažkaip negalvoja. Kiekvienais metais jie perka kelialapį ir vyksta į kokią nors naują šalį, drauge su vaikais. Tai jau tapo įpročiu. Jie visus metus iš anksto atsideda pinigus kelionei. Jiems ir į galvą neateis manyti, kad už tuos pinigus galima būtų įsigyti naują šaldytuvą. Ema ir Arūnas investuoja pinigus į nematerialius daiktus: savo ir savo vaikų dvasinį lavinimą.
Deja, mūsų laikais tie žodžiai “dvasinis lavinimas” priimami kone su ironija. O tuo tarpu už šito slypi realybė: net iš išorės Ema ir Arūnas atrodo dešimčia metų jaunesni už savo draugus namisėdas. Ir šeimyninių problemų pas juos mažiau: viskas paprasčiau ir švariau jų santykiuose. Tuo tarpu, tarp Tomo ir Eleonoros susikaupė daug susierzinimo vienas kito atžvilgiu. Sako, Tomas net yra neištikimas savo žmonai, ėmė išgėrinėti...
Toks skirtumas neatsitiktinis. Žmonės ima pyktis, būti neištikimi, susierzinti, nes ima dusti savo aplinkoje, jų gyvenimas jiems tampa ankštas. O jį pakeisti jie neturi jėgų.
Kita vertus, esama nemaža šeimų, kurie puikiai gyvena, sėdėdami vienoje vietoje. Bet tas priklauso nuo žmonių charakterio, nuo dvasinių poreikių. Vienam pakanka nueiti į darbą, grįžti namo ir pažiūrėti serialą per televizorių. Juos dažnai vadina “miesčioniais”: bet ar galime turėti ką nors prieš tokią laimę? Bet jei to jums neužtenka? Jei toks gyvenimas jums atrodo pilkas ir neįdomus?
Ypač rekomenduojama kelionė, jei išgyvenate sudėtingą psichologinį periodą, jei paskendote kompleksuose, neurozėse, skausminguose prisiminimuose. Tuomet kelionė gali jus pagydyti. Bet pasistenkite, kad joje būtų nors minimumas komforto (kad neprisidėtumėt sau dar papildomų stresų), o taip pat, kad ji būtų pakankamai ilga. Per dieną ar dvi galite atsitokėti, bet neišgysite nuo savo būsenų.
Dar vienas didžiulis kelionių pliusas. Kelyje, ypač jei keliaujame su šeima, įgyjame požiūrį į save iš šono, kuris paprastai nebūdingas kasdieniniame gyvenime. Į mus žiūri įvairūs žmonės – traukinyje, lėktuve, viešbutyje, muziejuje: tarkim, atsispindime jų akyse kaip “pora”, “šeima”, ir tai tampa mūsų nuotaikos atramos tašku. Mes taip pat jaučiamės “kultūringais žmonėmis”: vaikštinėdami po Luvrą ar Kairą. O dar žiūrime į kitus poilsiaujančius ir keliaujančius bei nejučiomis lyginame save su jais, laimingais, patenkintais, jaunais... Paskui, grįžus namo, tas kiek naujas “savęs įvaizdis” bus jums atrama.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
