Specialus premjerinis filmo „Galva“ seansas Vilniaus kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ pažymėjo Pasaulinę hospisų ir paliatyviosios pagalbos dieną. Premjeroje dalyvavo pagrindinį herojų pažinoję žmonės, kūrybinė komanda, hospiso darbuotojai, savanoriai.
Sunkiai sergantis ir visiškai paralyžuotas Martynas savo dienas leidžia hospise. Jam diagnozuota šoninė amiotrofinė sklerozė, kuria susirgus tikimybė išgyventi ilgiau nei trejus metus yra ne didesnė nei 10 procentų.
Liga paguldžiusi į lovą
Pagrindinio filmo herojaus Martyno gyvenimas nebuvo pavyzdingas – desperacija, protestai, svaigalai. Liga nežabotą laisvę propagavusį vyrą paguldė į lovą. Negalėdamas valdyti kūno, su aplinkiniais Martynas bendraudavo akimis valdydamas kompiuterį.
Hospisas Martynui tapo naujo gyvenimo pradžia. Čia jis rado prasmę ir viltį, sukūrė verslą, paramos-labdaros fondą „Gyvenk šiandien“ ir tapo mokytoju, galinčiu padėti likimo draugams. Filme Martyno istorija persipina su artimųjų išgyvenimais, draugais, slaugytojų ir savanorių gyvenimo istorijomis, hospiso kasdienybe. Mirties laukimas tampa šviesa, o pagrindinis filmo herojus, rodos, pasidaro liudininku, per kurį kiti žmonės atranda savyje slypinčius klodus, perpranta savųjų gyvenimų peripetijas, atsikrato pykčio, atleidžia ir pamilsta save.
„Pamenu, prieš Kalėdas perskaičiusi savo seno bičiulio Lino Ryškaus įrašą feisbuke, nebegalėjau ramiai nei miegoti, nei valgyti. Martyno istorija ėmė mane persekioti, turėjau kažką su tuo jausmu daryti“, – filmo pradžią prisimena režisierė G. Genevičiūtė.
Iš pradžių norėjusi papasakoti tik išskirtinę M. Šorio istoriją, filmo režisierė atvėrė ir dar vieną stiprią liniją – savanorystę. Savanorių istorijos filme tokios ryškios, kad režisierei reikėjo tik užfiksuoti etapą, kurį jie išgyvena, ir tai, kaip Martyno istorija jų gyvenimuose veikia.
„Savanorystę vadinu stebuklu, – sako G. Genevičiūtė. – Tai, kas vyko su savanoriais, padedančiais Martynui, netilpo į jokius apibrėžimus. Tikri stebuklai: viena savanorė lengviau ištvėrė gedulą ir po ilgo bei tamsaus laikotarpio pasijuto laiminga. Kita Martyno gyvenimo istorijoje atrado begalines sąsajas su savuoju gyvenimu ir taip abu gydėsi dvasines žaizdas. Dar vienas savanoris atsakė sau į kankinančius klausimus apie mirties baimę. Su savomis ryškiomis, kartais skaudžiomis istorijomis tie žmnės ieškojo galimybės padėti kitam, pajusti gyvenimo prasmę, Dievo artumą. Hospise daugybės dalykų paaiškinti neįmanoma, atrodo, jauti Dievo alsavimą, švelnų Jo prisilietimą ir viltį, puoselėjamą beviltiškose situacijose”.
Apie Dievą, savanorystę, pagalbą kitam premjeroje kalbėjo ir Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso įkūrėja, vienuolė sesuo Michaela Rak. Į Vilnių atvykusi su trimis zlotais kišenėje, ji sakė, kad žmogus nėra tai, ką jis turi, o tai, kas jis yra ir kuo dalinasi su kitais.
Beveik 80 procentų paskutines dienas hospise leidžiančių ligonių turi onkologinę liga, jie visi prižiūrimi nemokamai, rūpestis jais reikalauja didžiulių išlaidų.
„Kai planavome premjerą, negalvojome, kad ją rodysime tokiu laiku, kai svarbiausia yra klausytis vieniems kitų, – po premjeros kalbėjo filmo režisierė G. Genevičiūtė. – Šis filmas ir yra apie įsiklausimą, galimybę kalbėtis ir nuoširdžią pagalbą”.
Dokumentinį filmą „Galva“ kartu su režisiere G. Genevičiūte kūrė scenarijaus bendraautorius L. Ryškus, prodiuseris Arnas Vosylius, montažo režisierė Solveiga Zubreckienė, kompozitorius Gediminas Zujus, aranžuotojas Andrius Gružauskas, operatorius Karol Pašnikovič, garso režisierius Laurynas Gaidys.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
