Pavyzdžiui, po karalienės Elžbietos II senelio Jurgio V mirties karaliaus karstas buvo vežamas iš Londono King's Cross stoties su karūna ant karsto viršaus, kai dėl gatvių nelygumų deimantais inkrustuotas karūnos viršus, kryžius ir safyras nulūžo ir nukrito į griovį, rašo „The Guardian“.
Nors iš griovio brangenybės buvo skubiai ištrauktos, miręs monarchas gulėjo su pažeista karūna, o daugelis žmonių, tarp jų ir naujasis karalius Edvardas VIII, tai laikė blogu ženklu. Po vienuolikos mėnesių jis atsisakė sosto.
„Karūnos, simbolizuojančios karališkąją valdžią, tradicija yra „nuo seno žinomas dalykas, paplitęs įvairiose pasaulio kultūrose“, – sako Anna Keay, buvusi Londono Tauerio kuratorė, parašiusi oficialų karūnos deimantų vadovą.
„Visi nori pasipuikuoti nešiodami ant galvos kažką, kas byloja apie tavo, kaip ypatingo asmens, statusą – tai matome per tūkstantmečius“.
Kitaip tariant, 2868 deimantų, 17 safyrų, 11 smaragdų, 4 rubinų ir 269 perlų kratinys ant vieno galvos papuošalo yra simbolinis dalykas. O štai keletas jų istorijų.
Švento Edvardo safyras
Tai gali būti seniausias karūnos brangakmenis, kuris, pasak legendos, kaip žiedas buvo palaidotas kartu su karaliumi Edvardu 1066 m. (o po šimtmečio iškastas iš jo kapo).
Pasakojama, kad Edvardas žiedą padovanojo elgetai, kuris, kaip paaiškėjo, buvo šventasis Jonas Evangelistas. Įspūdingame Viltono diptike, dabar saugomame Nacionalinėje galerijoje, Edvardas vaizduojamas kaip šventasis, laikantis tariamą safyro žiedą.
Kita vertus, akmuo karūnoje gali būti visai kitos kilmės. Po pilietinio karo viduramžių karūnos brangakmeniai buvo sudaužyti, išlydyti ir parduoti; Čarlzas II Restauracijos metu iš visų brangakmenių, kuriuos jam pavyko iš naujo įsigyti, pagamino naujas regalijas; šis safyras buvo pridėtas tik Viktorijos epochoje.
„Sudėtinga tai, kad labai sunku identifikuoti kurį nors iš šių brangakmenių, kad būtų galima tvirtai pasakyti, jog tai tie patys, kurie buvo anksčiau“, – sako Keay, dabar dirbantis „Landmark Trust“ direktoriumi. „Safyro atveju, deja, nemanau, kad įrodymai yra labai tvirti... Kalbant apie karūną, ji gana maža. Akivaizdu, kad pagal visus kitus rodiklius jis yra milžiniškas“.
Karalienės Elžbietos auskarai
Imperatoriškoji karūna taip pavadinta ne dėl Britų imperijos, o dėl jos uždaros arkos formos, kurią Henrikas VIII priėmė (vietoj atviros karūnos), norėdamas pranešti apie savo imperatorišką statusą. Iš arkų vidurio kyšo keturi dideli kriaušės formos perlai.
Karališkosios kolekcijos fondo (Royal Collection Trust) duomenimis, jie siejami su septyniais perlais, kuriuos Kotryna Mediči (Catherine de' Medici) padovanojo savo svainei, Škotijos karalienei Marijai. Vėliau Elžbieta I juos galėjo nešioti kaip auskarus, nors, matyt, pirmenybę teikė perlams ant savo kostiumėlio.
Kita vertus, pažymi fondas, „atrodo, kad bent du iš perlų į kolekciją pateko tik XIX a., o tai sumenkina kai kuriuos Elžbietos pasakojimus.“
Juodojo princo rubinas
Iš tikrųjų tai 170 karatų špinelis (kubinės singonijos mineralas), tačiau tai tikrai labai senovinis brangakmenis, kuris tam tikru istorijos momentu buvo pradurtas (šiek tiek matomas gumulėlis yra rubine, užkemšantis skylutę). Sakoma, kad Juodasis princas pareikalavo šio akmens mainais už pagalbą Petrui iš Kastilijos.
Petras atėmė rubiną iš Granados valdovo Abu Saido po to, kai jį mirtinai subadė peiliu, kai šis bandė pasiduoti, ir tai gali išspręsti klausimą dėl slapyvardžio.
Cullinan II
Sename 1960 m. filme apie karūną matyti, kaip karalienė kalba apie karūną ir apie rubiną sako: „Man visada patinka galvoti, kad ją nešiojo karalius Henrikas V per Agincourt'o mūšį.“
Brangakmenis taip pavadintas todėl, kad, net ir turėdamas stulbinantį 317 karatų svorį, jis nėra didžiausias brangakmenis, nušlifuotas iš Cullinano brangakmenio – didžiausio kada nors atrasto nešlifuoto deimanto. Šis, 531 karato, yra valdovo skeptre, kuris šiuo metu taip pat padėtas ant karsto Vestminsterio salėje.
Nors kai kurie Jungtinės Karalystės gyventojai neabejotinai džiaugtųsi, kad deimantas jų rankose, jo kilmė nėra itin ginčytina, priešingai nei karalienės karūnoje esančio deimanto Koh-i-noor.
Šis prieš tūkstančius metų atkeliavo iš Indijos kasyklų, buvo išsijotas iš smėlio. Pagal hinduistų tikėjimą, jį gerbė tokie dievai kaip Krišna, nors, yra legendų, teigiančių, kad jis buvo prakeiktas. Brangakmenis, kuris vėliau tapo žinomas kaip Koh-i-Nooro deimantas, perėjo per Indijos teismų intrigas, kol galiausiai XIX a. viduryje atsidūrė tarp Didžiosios Britanijos karūnos brangenybių.
Naujoje knygoje „Koh-i-Noor: Vieno prasčiausiai pagarsėjusio deimanto istorija“ autoriai Anandas ir Dalrymple'as, norėdami sužinoti tiesą apie deimantą, „tyrinėja senus tyrimus". Ir tikroji istorija turi nemažai dramų. Dalrymple'o nuomone, „tai puikiai surašytas „Sostų karų“ skyrius. Visa romantika, kraujas ir blizgučiai".
Tačiau po deimanto drama slypi rimtesnis klausimas, į kurį vis dar nėra aiškaus atsakymo: kaip šiuolaikinės tautos turėtų elgtis su kolonijiniu plėšikavimo palikimu? Daugybė šalių (įskaitant Indiją, Pakistaną ir Talibaną Afganistane) yra pareiškusios pretenzijas į deimanto Koh-i-Noor nuosavybę, todėl dėl šios temos vyksta aktyvios diskusijos.
Deimantas Cullinan II buvo rastas 1905 m. kasykloje Pietų Afrikoje – „matyt, [valdytojas] tiesiog iškrapštė jį iš uolos šlaito savo lazda“, – sako karalienė vaizdo įraše. Transvalio vyriausybė nupirko akmenį ir padovanojo jį Edvardui VII jo 67-ojo gimtadienio proga.
