Okupacijos metais geros muzikos atranka vargino

Atsirinkti gerą muziką sovietų okupacijos metais buvo galima, bet tai vargino,– laidai „Nelaisvės anatomija“ tvirtina Lietuvos kabelinių televizijų asociacijos prezidentė Vaiva Žukienė. Dainininkas Laimontas Dinius (sceninis vardas – Lainius) priduria, kad ir norint įsteigti ansamblį reikėjo gudrauti.

Diskotekos su uniformomis

D.V. Kaip linksminosi jaunimas sovietų okupacijos metais? Baigiasi pamokos, vakare vėl ateina į mokyklą, ir kas tada vyksta?

V.Ž. Mūsų laikais buvo diskoteka. Būdavo koks nors teminis vakaras. Būdavo vargšas žmogus, kuris ateidavo, kažką papasakodavo, o visi trypdavo kojomis ir laukdavo, kada visa tai baigsis, ir paskui prasidėdavo šokiai. Vyresnėse klasėse (aš mokiausi Vilniaus 41 vidurinėje mokykloje (dabar Karoliniškių gimnazija, – red. past.) dažniausiai būdavo ansambliai. Puikiai atsimenu, kaip pas mus koncertavo „Gėlių vaikai“, ansamblio lyderis Stasys Daugirdas jau buvo vežimėlyje, bet mes dar spėjome jį išgirsti.

D.V. Įdomu, kaip ten prieš šokius viskas vykdavo. Man dvigubai įdomu, nes mokiausi toje pačioje mokykloje. Atsimenu, ateidavo koks karo veteranas – kretantis diedukas su medaliais – ir pasakodavo, kaip kovojo prieš vokiečius. O paskui prasideda diskoteka, ir... muzikos kolektyvas iš Vokietijos „Chingischan“ dainuoja „Moskau, Moskau...“

REKLAMA

V.Ž. Na, buvo turbūt dviejų tipų renginiai. Esu buvusi ir kitose mokyklose arba technikumuose (dabartinėse kolegijose), kur buvo daugiau laisvės. Ten iš tiesų daugiausia būdavo būtent užsienio muzikos ir labai neblogos – tuo metu pačios populiariausios grupės: „Smokie“, „Electric light orchestra“ ir kt. Technikumuose nebuvo būtinas karo veterano ar kito žmogaus įžanginis žodis, kuriame jis pamokytų jaunimą, kaip reikia gyventi.

D.V. O kaip įėjimas į vakarėlį? Ar anais laikais reikėdavo eiti su uniforma?

V.Ž. Taip. Bent jau mūsų mokykloje uniforma buvo privaloma.

D.V. O prie durų būdavo budėtojai su raudonais raiščiais?

V.Ž. Dėl raiščių nepamenu – turbūt. Stovėdavo kažkas iš tėvų komiteto ir atsakingų mokytojų.

D.V. Ir jei šokių metu kas per daug įsijausdavo, tai iškart uždegdavo šviesą...

V.Ž. Pas mus jos ir neišjungdavo... Gal buvo šiek tiek prigesinta, bet kad būtų visai išjungę, tai nebuvo tokios laisvės.

D.V. O toks dalykas kaip šviesos muzika jau buvo?

V.Ž. Buvo. Ir veidrodėliais apklijuotas burbulas, ir pan. Mes iš tos pačios mokyklos, tai tikriausiai pamenate, kad prie salės buvo ir radijo mazgas. Vadinamasis „orgkomitetas“ pasirūpindavo tuo. (...) Tikriausiai kažkas iš komjaunimo buvo už tai atsakingas. Mokykloje buvo privaloma mankšta, ir buvo labai smagu, kad prieš mankštą leisdavo labai gerą muziką. Nežinau, kaip ten „praeidavo“, bet net visokie „Nazareth“ grodavo. Įrašai plito neoficialiai

T.Č. O iš kur atsirasdavo „Nazareth“, AC/DC arba J.Morisono įrašai? Juk „Melodija“ jų neleido?

V.Ž. Daug kas turėjo giminaičių užsienyje, dirbančių laivuose. Taip ir plito tie įrašai, žmonės jais keisdavosi. (...) Kokybė, aišku įvairi buvo. Daug kas klausė „Liuksemburgo radijo“, kuris leisdavo tikrai gerą muziką, bet buvo visokiais būdais užgožiamas. Tačiau buvome taip įgudę nufiltruoti tą triukšmą, kad aš jo beveik neprisimenu. Pamenu tik muziką ir komentarus. Net ir per mūsiškį radiją buvo galima tos muzikos išgirsti, tik ji buvo visaip užmaskuota – „pakišama“, pavyzdžiui, po jaunimo laidomis. Aišku, tas muzikos rankiojimas buvo varginantis.

REKLAMA

T.Č. Ar per muzikos pamokas mokykloje sakydavo, ką klausyti ir ko ne?

V.Ž. To nebuvo. Muziką dėstė mokytoja Kazlauskienė. Jie turėjo, aišku, savo programą – apie klasiką ir pan., bet niekada nenurodinėjo, kokią muziką turėtume klausyti.

D.V. Tos mokytojos garbei galima pasakyti, kad ji duodavo klausytis klasikinės muzikos ir į ideologinius dalykus nesikišo.

V.Ž. Aš netgi esu girdėjusi, kad būtent tarp muzikos mokytojų buvo nemažai tokių, iš kurių jaunimas sužinodavo apie gerą populiariąją muziką. (...) Kai kur būtent per muzikos pamokas leisdavo paklausyti netgi roko operos „Jesus Christ Super Star“, kas buvo išvis fantastika. Apie tai šnabždėdavomės patylomis. O kai kuriose mokyklose ją netgi leisdavo per muzikos pamokas, nors nežinau, į kokį rūbą įvilkdavo šį paklausymą.

D.V. Ir štai, pasibaigė mokykla, uniformą – į šalį, komjaunimo ženkliuką – irgi... Laisvė, universitetas... Juk jaunas žmogus be muzikos negali! Dabar vaikšto su „IPadais“, ausinukais, o mes vaikščiojome su magnetofonais ir daugybe juostų, prirašytų roko. Studijų laikai – kaip tada studentai linksminosi?

V.Ž. Daugelis su studentų darbo būriais važinėdavo į kaimynines šalis – į Lenkiją, į Vengriją, ir Čekiją. Tada jau buvo galima pavaizduoti matytas diskotekas, ir skaidrių parodyti, ir šiokių tokių vaizdo efektų.

T.Č. Pas mus viešėjo ir vienas iš grupės „Rondo“ vokalistų, kuris papasakojo, kad norint įsteigti ansamblį reikėdavo registruotis prie kokios nors įmonės – kombinato, statybos tresto ar pan. Kombinatų ir trestų ansambliai

Laimontas Dinius (Lainius): „Ateiname keli vaikinai, gražiai susišukavę, pasipuošę, į Pieno kombinatą. Kombinatas turi nusipirkęs tam tikrus instrumentus, bet neturi meno vadovo ir neturi ansamblio. Įsivaizduokite, kad jūs – tas direktorius, ir aš sakau: mes esame labai geri muzikantai, galime groti gerai ir linksmai. Jūs mus užrašykite į kombinato ansamblį, mes repetuosime, o kai bus jūsų šventė, minėtinos datos, mes nemokamai ir gražiai visam jūsų kolektyvui koncertuosime. Jūs, kaip direktorius, užsidedate pliusą, kad jūsų kombinatas aktyvus visuomenėje, remia saviveiklą, turite ansamblį, kuris dalyvaus peržiūroje ir galbūt laimės jūsų fabrikui kokį nors diplomą.“

REKLAMA

T.Č. Bet dargi yra partorgas? Jiems reikia padainuoti ir kažką komjaunuoliško...

L.D. Paprastai tie partorgai muzikoje nusimanydavo tiek pat, kiek mes baleto niuansuose. Kalba būdavo paprastesnė. Sakau jums visišką tiesą. Ateina tas partorgas ir sako: reikia rusiškų ir tarybinių dainų. Parašyta, kad reikia. Gerai. Įsijungiame televizorių ir matome – rodo populiarų filmą („Trys muškietininkai“, – red. past.), kur Michailas Bojarskis dainuoja „Pora, pora poradujemsia...“ Sugrojame savo koncerte, ir įsivaizduojate, koks furoras, kaip visi patenkinti? O mes už tai turėjome galimybę groti su kombinato gitaromis ir būgnais tai, ką norėjome.

T.Č. Taigi, pagal šią sovietinę tvarką ansambliai gaudavo tas prieigas, bet TV ir radijuje jų nebuvo.

V.Ž. Nepasakyčiau, kad nebuvo. Matote, buvo tam tikra gradacija: filharmonijos ansambliai – aukščiausia kategorija; paskui tie, kurie grodavo naktiniuose baruose, restoranuose, – jų buvo gana aukštas lygis, jie buvo laikomi profesionaliais kolektyvais; o paskui jau vadinamoji saviveikla – gamyklų, susivienijimų ir trestų ansambliai. Lengviausia patekti į radiją televiziją, be abejo, galėjo filharmonijos ansambliai, bet restoranų ir barų dainininkai buvo taip pat plačiai žinomi, girdimi ir per radiją, ir TV. Tačiau reikia atskirti, kaip buvo Vilniuje, ir kaip – Lietuvos pakraščiuose. Čia, pavyzdžiui, filharmonijos ansambliai surinkdavo didžiules auditorijas. Jie buvo klausomi, žinomi ir mėgstami. Pagal juos netgi būdavo šokama. O Vilniuje į juos žiūrėdavo suraukta nosimi, suprask – ne lygis.

T.Č. O tais laikais, pavyzdžiui, Donatas Valančiauskas galėjo kreiptis į radiją, kad Vaivai Žukienei pagrotų, tarkim, AC/DC?

D.V. Pasikvietus į svečius – taip, o per radiją – ne.

T.Č. Bet juk aš pageidauju, moku pinigus!

V.Ž. Ne, tai buvo nemokama. Šiandien gali paskambinti į radiją, perduoti Donatui labų dienų ir dainą užsakyti. O tada turėjo būti kažkokia ypatinga, labai rimta proga: jubiliejus, vestuvės, darbo sukaktis.

D.V. Sveikindavo ne tik giminaičiai, bet ir darbo kolektyvai.

T.Č. Repertuaras buvo vis dėlto ribotas.

D.V. Repertuaras buvo labai aiškus: nuo G.Apanavičiūtės iki „Estradinių melodijų“.

V.Ž. Na, žinoma, ir „Nerija“. Kokių nors AC/DC neįsivaizduoju, ar kas būtų drįsęs paprašyti.

D.V. Na, o tokių reiškinių kaip pogrindinė, naminė diskoteka būta?

V.Ž. Gal ir būta, bet aš nesilankiau.

D.V. Buvote gera mergaitė, penketukininkė?

V.Ž. Nebuvau, bet man pakako tų legalių diskotekų. Buvo kaimynų, kurie mėgdavo pasiklausyti ir pranešti „kur reikia“, kad ne tos muzikos klausomasi. Uždaresnėse kompanijose pasiklausydavome kitokios muzikos. Bet aš tų pusiau slaptų diskotekų nemėgau. Užteko draugų kompanijos ir to, kas viešai prieinama. Autorinės teisės nė motais

REKLAMA

T.Č. Po kurio laiko prisimenant ano meto šlagerius, ar nesijaučia, kad tai „nudainuota“ nuo kitų?

V.Ž. Daug dainų buvo verstinių. Kartais pasakydavo, kad jos verstinės, kartais – nelabai. Pavyzdžiui, net ir dabar sutinku žmonių, kurie įsivaizduoja, kad „Švieski man vėl“ yra graži lietuviška daina. Labai daug dainų yra užsienietiškų, ir žmonės nustemba sužinoję, kad jos nelietuviškos.

T.Č. Į autorines teises niekas dėmesio nekreipė? Menas priklausė liaudžiai?

V.Ž. Tikrai dėl to sovietiniais laikais niekas per daug galvos nesuko. Ypač į užsienio autorius niekas dėmesio nekreipė. Tai iki šiol matyti Rusijos estradoje, kur nuolat kopijuojamos užsienietiškos dainos ir, kai kyla skandalas, pati girdėjau, kaip Žana Friskė sakė: na ir kas, kad paėmėme tą melodiją, juk ji žmonėms patinka.

T.Č. Esama nuomonės, kad tada buvo geriau: bet koks mulkis negalėjo lipti į sceną. Vokalinė instrumentinė kokybė buvo prižiūrima.

V.Ž. Kažkuria prasme taip. Tie filharmonijos kolektyvai vis viena turėjo muzikinį išsilavinimą. Jie buvo savotiški valstybės tarnautojai, tarnavo ideologijai. Mano akimis žiūrint, tai nebuvo pati geriausia muzika. Kai kurie jų buvo labai nuobodūs, per stipriai ideologiškai „pakaustyti“. Jeigu jiems būtų reikėję laisvoje rinkoje tą muziką platinti, nieko neišeitų. Ta ideologija labai ribojo.

Gerai atsimenu, kai norėdavau pasiklausyti geresnės muzikos, laukdavau laidos „Ritmy zarubežnoj estrady“. Ją transliuodavo labai vėlai. Iš pradžių leisdavo tarybinius atlikėjus, kurie buvo niekam neįdomūs. Laukdavau paskutinių 2–3 dainų. Tai buvo pati geriausia muzika: ABBA, „Smokie“, „The Beatles“ ir pan.


Rašyti komentarą...
v
vytas
2015-01-25 05:43:01
Pranešti apie netinkamą komentarą
ka ten giriasi diniai ir kiti ,kiek valdžia leido tiek jie ir darė ,jei tik neleistų tai ir nepypteltų,nesigirkite,trintukai,nevaidinkite didvyrių,tikri vyrai buvo su ginklu miške,visa kita burbulas.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų