Rapolas Tamošiūnas
Kiekvienuose namuose yra vienas ar net keli stalai. Valgomasis stalas – šeimos susibūrimo vieta. Jo atsiradimo istorija siekia seniausius laikus.
Medinis stalas-altorius
Antikvariniais baldais prekiaujančios įmonės „Dvylika kėdžių“ vadovas Aistis Mašalaitis pasakojo, kad senovės Romoje buvo naudojami apvalūs stalai marmuro stalviršiais, kurie į žemę remdavosi trimis bronzinėmis žvėrių letenomis – kojomis. Prabangiausiais laikyti iš dramblio kaulo pagaminti vienakojai stalai. „Pagarbioje, centrinėje pastato vietoje, stovėdavo ir „hartibulai“, kurių stalviršiai remdavosi ne į kojas, o į dvi, rečiau – tris masyvias skulptūras. Paprasti mediniai stalai atsiradus krikščionybei atlikdavo klasikinę altoriaus stalo paskirtį, – pasakojo pašnekovas. – Viduramžiais stalas buvo labai paprastas – ant „ožių“ paguldytos kelios ilgos lentos. Dažnai jos būdavo net nepritvirtintintos. Panašų baldą matome ir Leonardo da Vinčio „Paskutinėje vakarienėje“ bei kituose to meto dailininkų darbuose. Tokius baldus buvo galima greitai išardyti ir laisvą erdvę panaudoti kitiems tikslams. Tokie asketiški stalai, pabrėžiantys saikingą gyvenimo būdą, stovėjo ir valstiečių, ir riterių namuose. O stalo vertę pakeldavo tik ant jo dedami priedai: staltiesės, kailiai, žvakidės ir indai“.
Su slankiuoju mechanizmu
Pašnekovas juokavo, kad, matyt, sudužus ne vienam moliniui ąsočiui, XV a. stalviršius pradėta tvirtinti prie atramų. „Ilgi stalai buvo nepatogūs, todėl imta gaminti stalus su ištraukiamais stalviršių galais, prie kurių buvo galima susodinti daugiau žmonių. XV a. pabaigoje baldžiai sukonstravo pirmuosius stalus, kurių apvalus stalviršis tapdavo didesnis, ovalo formos, nes turėjo slankiojantį mechanizmą. Renesanso laikais medžiotojų nameliuose atsirado į „hartibulus“ panašių stalų, tik stalviršis buvo ne iš marmuro, o medinis“, – sakė antikvaras.
Anglai XVII a. išrado dar vieną būdą, kaip praplatinti stalus: stalviršio galuose pritvirtino dvi atlenkiamas, dažniausiai suapvalintas dalis. Žmonės šiuos stalus praminė „drugeliais“. Tokie stalai buvo gaminami daugiau kaip du šimtus metų. Kiek vėliau atsirado stalų „šimtakojų“, turinčių iki 40 smulkių neproporcingų stalviršiui kojelių. Šios ypač kentėdavo nuo puotose įsilinksminusių žmonių spyrių.
Moterų staleliai
XVI–XVII a. Vokietijoje, Rusijoje paplito masyvių keturkampių kojų ir jas jungiančio keturkampio pagrindo stalai. Jie turėjo papildomų jungiamųjų detalių, atliekančių ne konstrukcinę, o dekoratyvinę funkciją. Kai kuriuos tokius baldus puošė mediniai tekinti vertikalūs stipinai.
„XVIII a. pradėta derinti įvairios paskirties stalus: tualetinius stalelius, konsoles, serviravimo stalus – kredensuis. Vėliau juos imta jungti, kad neužimtų daug vietos, – pasakojo A.Mašalaitis. – XVIII a. Prancūzijoje moterų buityje paplito maži, bet nebūtinai žemi staleliai, prie kurių jos siuvinėdavo, o vėliau ėmė gerti kavą ar arbatą. Tai – individualios paskirties staleliai. Čia konsolės atlikdavo tik puošybos elemento funkcijas. Netrukus prie konsolių nugarėlių „priaugo“ žemi veidrodžiai. Manoma, kad baroko laikotarpiu stalai pradėjo „važinėti“, nes prie kojų galų imta tvirtinti ratelius“.
Komplekte – ir sofa
Rašomieji stalai, pasak pašnekovo, buvo žinomi nuo viduramžių, bet išplito tik Švietimo epochoje. Prie pasvirusį stalviršį turinčių aukštų stalų žmonės rašydavo stovėdami. Tingesniems ar vyresnio amžiaus žmonėms pradėti gaminti su krėslu sujungti stalai. Toks derinys tapo klasikinio mokyklinio suolo-stalo prototipu. Nagingesni meistrai ėmė gaminti judančias piupitro lentas. Dar anksčiau, maždaug XV a., bankuose ir biržose, anot pašnekovo, paplito masyvūs stalai su dėžėmis, statomomis ant jų ir turinčiomis daug stalčių, stalčiukų, durelių, neretai – ir su slaptavietėmis. Ilgainiui jie virto stalais-sekreterais. XIX a. atsirado dviejų spintelių rašomieji stalai su pirmyn ištraukiama stalviršio dalimi. Tada stalams gaminti imta naudoti daug raudonmedžio. Nuo XIX a. vidurio baldžiai pradėjo gaminti tokio paties stiliaus krėslus, kokio buvo stalai. Turtingų žmonių, priiminėjančių klientus, darbo kabinetuose šiame komplekte būdavo ir nedidelė sofa.
Kitos techninės galimybės
Baldus projektuojantis inžinierius Donatas Matutis sakė, kad prieš kelis šimtus metų gyvenę mūsų protėviai nė įsivaizduoti negalėjo, kokie stalai bus XXI a. „Anuomet dideliu pasiekimu laikyta tai, kai sugalvota, kaip nedidelį stalą, prie kurio gali susėsti 4–5 žmonės, paversti daug didesniu, – sakė specialistas. – Dabar yra tokių techninių galimybių ir medžiagų, kurias naudojant gaminamus baldus būtų galima vadinti išmaniaisiais. Stalas gali lengvai pavirsti kėde, lova, lentyna ar kuo kitu.“ Jis apgailestavo, kad Lietuvoje dirbantiesiems kompiuteriu kol kas sunku nusipirkti specialių stalų, paaukštinamų tiek, kad būtų galima dirbti ir stovint. Tokie stalai labi populiarūs Skandinavijoje.
Stalas-knyga
Pirmųjų daugiafunkcių baldų atsirado XX a. Vokietijoje. Tai buvo išskleidžiamos sofos, kuriose buvo galima laikyti ir patalynę. Dažnas dar ir dabar naudoja sovietmečiu pagamintą stalą-knygą. Sulankstytas ir pastatytas prie sienos šis baldas atlieka lentynos funkciją, o prie išlankstyto gali susėsti dešimties žmonių kompanija. Jei pakeliama tik viena stalo pusė, telpa mažiausiai 3 žmonės. Tačiau išlankstyti stalą ir grąžinti jį į pradinę padėtį – nemaloni užduotis. Naudodami šiuolaikinę furnitūrą, baldų konstruktoriai kuria stalus, kurie, pasukus ar patraukus mechanizmo valdymo detalę, be didelių pastangų gali padidėti kelis sykius. „Šiais laikais funkcionalūs baldai ypač reikalingi: jie taupo vietą, yra šiuolaikiški, puošia interjerą. Kuo toliau, tuo labiau žmonės brangina erdvę, renkasi kompaktiškus baldus“, – pabrėžė pašnekovas. Auginantieji vaikus jau gali rinktis ne paprastus, o kartu su vaiku „augančius“ stalus. Vadinamoji jų bazė (stalo pagrindas, kojos) pakeliami tiek, kad ūgtelėjęs vaikui nesikūprintų.
Infotekstas
Prieš perkant daugiafunkcius baldus, reikia išmėginti, kaip jie veikia, kruopščiai apžiūrėti, iš kokių medžiagų pagaminti. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į gaminio karkasą. Jis turi būti tvirtas ir kokybiškas, o slankusis mechanizmas veikti be priekaištų. Dažniausiai tokie gaminiai kainuoja nemažai, tad būtina įsitikinti, kad išlankstyti baldus ir sudėti atgal turėtų būti malonus, o ne erzinantis, sunkus darbas. Funkcionalius baldus renkasi žmonės, nemėgstantys monotonijos, nes tokie baldai padeda pakeisti, atnaujinti namų erdvę. Juos galima išsiskleisti, padidinti ar sumažinti. Kuo sudėtingesnė funkcionalaus baldo „valdymo“ sistema, tuo daugiau gali kilti rūpesčių. Todėl verta pasidomėti, kokio furnitūros gamintojo detalės ar visas mechanizmas panaudotas. Geriau, kad tai būtų žinomas pasaulyje gamintojas. Nepatartina pirkti daugiafunkcius baldus iš katalogų. Geriau juos pamatyti, išbandyti ir įsitikinti kokybe, savybėmis, galimybėmis baldų salone ar pas gamintoją.
