Nepaisant to, ji tiki, kad pati savo tikrąją meilę dar ras. Ir nors dėl darbų gausos tai padaryti ganėtinai sunku, Kristina jaučia, kad jai reikia mylinčios ir šiltos antrosios pusės, kurią gali sutikti projekte.
Kristina, pasidalinkite, kokia Jūsų nuotaika ir kaip sugalvojote tapti šio projekto dalyve?
Mano nuotaika nuostabi. Labai džiaugiuosi, kad patekau į šį projektą. Nusprendžiau sudalyvauti čia, nes itin daug dirbu ir man nėra laiko vyro paieškai. Turiu 6-erių metų vaiką – nepakartojamą berniuką. Dėl to ir ryžausi dalyvauti, kad kažkas man padėtų rasti vyrą.
Ar ieškote tikros meilės?
Žinoma. Šiuo momentu tiesiog šiame projekte nėra vyro, kuris man patiktų. Jie vis keičiasi, todėl aš laukiu.
Ar Jūsų netrikdo, kad projektas vyksta būtent Lietuvoje?
Ne, netrikdo, nors Lietuvoje anksčiau nesu buvusi. Aš pasiruošusiu persikraustyti į kitą šalį, esu pasiruošusi eiti paskui savo vyrą. Aš jau keičiau gyvenamąją vietą: krausčiausi į Kijevą. Esu kilusi iš Donecko, ten prasidėjus karui persikėliau į sostinę. Man ne problema kažkur persikraustyti, svarbu, kad mano vyras to norėtų ir iš pradžių man padėtų morališkai.
Apskritai Lietuva netoli nuo Ukrainos. Tik pusantros valandos skrydis. Pas mus Kijeve kartais ilgiau užtrunka iš vieno taško pasiekti kitą tašką.
Kaip vertinate vyrus lietuvius? Ar jie skiriasi nuo ukrainiečių?
Man atrodo, lietuviai – kiek kuklesni. Man juose nepakanka tvirtumo. Jeigu prieš akis tau – 9 merginos, tau kažkas patiko, nederėtų sakyti „va, aš dar su visomis nepabuvau, nepasivaikščiojau“. Kaip čia taip? Vis vien turi jausti žmogų, jei jis skirtas tau, tave užkabina. Tokį jausmą reikia puoselėti, o ne vaikščioti su visomis ir rinktis, kaip turguje.
Tačiau kai kurie vyrai žino, ko nori, ateina ir siekia moters. Tačiau supratau, kad ne visi. Tuos vyrus, man regis, reikia truputį pastūmėti.
Žinote, norisi stipraus vyro. Tikiuosi, kad toks atsiras.
Ar tikite meile iš pirmo žvilgsnio?
Ne tiek tikiu meile iš pirmo žvilgsnio, kiek pojūčiu, kad žmogus skirtas tau. Svarbiausia, kad atsirastų ryšys, sutaptų energetika. Kai taip nutinka, su tau skirtu žmogumi atsipalaiduoji, tada nereikia apsimetinėti, vaidint, tuomet parodai tikrą save ir jautiesi patogiai su tuo žmogumi.
Minėjote, kad auginate sūnų. Šiame projekte dalyvauja vyrų, kurie taip pat turi vaikų. Kaip tai vertinate?
Man tai iš viso ne problema. Aš myliu vaikus. Kol dar jų neturėjau, nelabai juos mylėjau, bet vos tik susilaukiau sūnaus, suvokiau, kas yra motinystė. Tai klasiška. Skaitau, kad vaikai iš tikrųjų negali būti svetimi. Dėl to man tai nėra problema, juo labiau, kad taip netgi būtų linksmiau. Priimčiau vyro vaiką.
Kaip bendraujate su projekto dalyviais – ar nėra kalbos barjero?
Aš moku anglų kalbą. Jeigu taip nutiktų, kad vyras kalbėtų angliškai, tačiau visiškai nemokėtų rusų kalbos, tai galėtų būti kiek sudėtinga mano vaikui. Tačiau aš noriu, kad mano sūnus kalbėtų angliškai, įmanoma, kad tai netgi būtų privalumas.
Minėjote, kad esant progai persikraustytumėte į Lietuvą. Ar mokytumėtės lietuvių kalbos?
Žinoma, jeigu čia gyvenčiau, tai tektų išmokti lietuviškai. Nes gyventi šalyje ir nemokėti nacionalinės kalbos, tai nelabai pagarbu.
O pati ar kalbate ukrainietiškai?
Taip, tačiau daugiau visgi kalbu rusiškai. Tačiau moku ukrainiečių kalbą, jos mokiausi mokykloje. Šeimoje taip pat rusiškai kalbame. Visgi pas mus dabar visose mokyklose, darželiuose – visas ugdymas vyksta ukrainiečių kalba. Todėl mano sūnus jau kalbės ukrainietiškai. Tai šiek tiek sudėtinga vaikams: vienur rusiškai, kitur – ukrainietiškai. Nors jie dar maži, greitai mokosi.
Kaip sutariate su projekto dalyvėmis merginomis. Ar jaučiate konkurenciją?
Absoliučiai nejaučiu. Visos merginos čia geraširdės, kiekviena savotiška, visos labai skirtingos, kiekviena turi savo gyvenimo istoriją. Visos stiprios. Jeigu kažkas kažkam patiko projekte, aš tik už. Jeigu net aš nerasiu sau partnerio, puiku, jeigu kažkam kitam pavyks. Aš tik pasidžiaugsiu ir padėsiu, jei reikės.
Kokia Jūsų specialybė?
Labai ilgai užsiėmiau vizažu ir šukuosenomis, o dabar su partnere vadovaujame „EMS fitness“ studijai. Esu fitneso instruktorė.
Apskritai kalbant, aš baigiau tarptautinio turizmo studijas universitete. Tačiau ši profesija man itin nuobodi, nes aš negaliu visą dieną sėdėti prie kompiuterio ir dirbti monotonišką darbą kasdien. Aš – kūrybingas žmogus, man reikia judesio.
Paskui tapau vizažiste, nes tai – kūrybos išraiška. Makiažo įgūdžių neapleidžiu, vis vien tuo užsiimu. Dėl karantino makiažas tapo nelabai aktualus žmonėms, o man buvo reikalingi pinigai, man reikėjo uždirbti, kad išmaitinčiau šeimą, todėl aš persikvalifikavau.
Šiame projekte prieš kameras makiažas itin reikalingas. Ar čia dažotės pati?
Pasakysiu, kad esu itin kaprizinga šioje srityje. Mane grimavo šio projekto vizažistės – jos visos nuostabios. Tačiau man geriau dažytis pačiai. Jie man gali kai ką padėti, priklijuoti blakstienas, atlikti tokius dalykus, kurie man sudėtingiau sekasi pačiai. Tačiau makiažą sau pripratau atlikti pati ir man tai patinka. Kai aš dažausi, aš kaifuoju, atsipalaiduoju. Įsijungiu muziką, dažausi ir jaučiu malonumą.
Kiekviena mergina turi mokėti prisižiūrėti. Aš baigiau nemažai makiažo kursų – paskutinį kartą skridau pas žymiausią Maskvos vizažistę. Į savo mokymąsi investavau tikrai daug.
Minėjote, kad į Kijevą persikraustėte dėl prasidėjusio karo Donecke. Ar visa Jūsų šeima persikėlė į sostinę?
Šiemet su savimi pasiėmiau mamą, nes Donecke pradingo mano tėtis. Jis kažkada patyrė insultą. Mama jį paliko stovėti lauke, išėjo į parduotuvę dviem minutėms. Išėjusi jo neberado.
Mano mamai šis laikas buvo itin sudėtingas. Aš negalėjau jos aplankyti, nes man neleido įvažiuoti į Donecko sritį. Buvo karantinas ir viskas uždaryta.
Tačiau mes tėčio ieškojome, mano draugai Donecke surinko savanorių būrį, tačiau taip ir nerado. (Nesulaikė ašarų) Ir aš pasiėmiau mamą su savimi.
