Moterų viliotojas, kuris sužavi aristokrates dovanodamas joms eilėraščius ant iškvėpinto popieriaus ir brangius kimono, princas Gendžis šiais metais pradėjo antrąjį tūkstantmetį, bet tebėra patrauklus skaitytojams.
„Sakmė apie princą Gendžį“ - vienas seniausių Japonijos romanų, parašytų IX amžiuje imperatoriaus rūmų damos ir pripažintas šedevru iš karto po sukūrimo. Herojus meilužis princas Gendžis įkvepia kurti filmus, piešti piešinius ir net suburti muzikos grupes.
Moksleiviai vis dar nagrinėja romano ištraukas mokyklose, o trys vertimai į anglų kalbą išgarsino visame pasaulyje rašytoją, žinomą kaip Murasaki Shikibu. Tikrasis jos vardas nežinomas.
„Jeigu būtų galima sutraukti visą Japonijos kultūros paveldą į vieną knygą, tai būtų „Sakmė apie princą Gendžį“ - sakė Jakucho Setouchi, 85-erių metų rašytoja ir budistų vienuolė, paskyrusi 10 gyvenimo metų romano vertimui į šiuolaikinę japonų kalbą.
„Knyga gali būti išleista įvairiai, bet jos genialumas išlieka“, - sakė ji per paskaitą Kiote, viename iš keliasdešimt renginių, skirtų romano jubiliejui.
Japonijos vyrai svajoja būti panašūs į princą, kurio išvaizda, protas, subtilus skonis ir daugybė gabumų, pradedant muzika bei šokiais ir baigiant poezija, privertė literatūros komentatorius pavadinti jį „idealiu“ herojumi.
Imperatoriaus ir jo sugulovės sūnus, berniukas, pavadintas „Spinduliuojančiu Gendžiu“ už grožį, negali užimti sosto kaip neteisėtai gimęs, bet įgyvendinus gudrų planą tampa vienu įtakingiausių žmonių valstybėje.
„Man buvo 70 metų, kai aš to ėmiausi. Leidėjai net klausė manęs, ar aš gyvensiu pakankamai ilgai, kad užbaigčiau darbą! Tai buvo avantiūra“, - pasakoja J.Setouchi.
„Aš norėjau, kad romanas būtų suprantamas. Aš norėjau, kad kuo daugiau žmonių jį perskaitytų. Nežinau, kiek kartu aš perskaičiau jį, bet kaskart atrasdavau kažką nauja“.
