Dar prieš Kalėdas lietuviško kino gerbėjus nustebins kiek neįprasta premjera. Režisierius Žerardas Povilaitis nepabijojo mesti iššūkio skeptikams, tvirtinantiems, kad lietuviai tiesiog nesugeba sukurti geros komedijos.
Per penkias savaites, po įtempto darbo net trisdešimtyje įvairių vietų, tarp jų ir Graikijai priklausančioje Rodo saloje, gimė „5 dienų avantiūra“. Komedija, kuri, pasak vienų, kažkuo primeną garsųjį „Amerikietiškąjį pyragą“, o, pasak kitų, – alsuoja prancūziško stiliaus humoru. Kaip yra iš tikrųjų, galėsite įsitikinti jau po keleto dienų, o kol filmo kūrėjai deda paskutiniuosius taškus, „Gyvenimas“ kalbina Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorių Arvydą Dapšį, komedijoje sukūrusį vieną pagrindinių vaidmenų.
Graikas, ieškantis idealios moters
– Filme vaidinate turtingą prodiuserį Erosą. Kas jis?
– Šou verslo prodiuseris, graikas, kuris nėra pavargęs nuo buities ar kitų gyvenimiškų smulkmenų. Jam gal tik šiek tiek trūksta žmogiškųjų santykių, supratimo. Manau, tai energingas žmogus, ryškiausias jo charakterio bruožas – ieškoti. Tai įdomus žmogus, neužsidarantis savyje, spinduliuojantis, negailintis saves kitiems, patraukiantis aplinkinių dėmesį. Jo silpnosios vietos – moters idealo paieškos, jis blaškosi tarp visiškai skirtingų polių. Kartais moteryje ieško mamos, kitą kartą – meilužės... Tokie skirtingi poliai ne visada sueina į vieną. (Juokiasi.)
– Maloniausi prisiminimai iš filmavimo aikštelės?
– Visas procesas buvo įdomus, nors ir intensyvus, jautėsi nuovargis. Maloniausia buvo bendrauti, dirbti su šia komanda, pradedant mano kolegomis jaunaisiais aktoriais, baigiant technikais, aikštelės darbuotojais. Įsimintiniausia tai, kad dirbome kaip vienas kumštis, visi turėjome tikslą ir ėjome drauge jo link.
Prancūziško stiliaus komedija
– Lietuviška komedija. Žmonės sako, kad mes, lietuviai, negalime sukurti filmo-komedijos, sulaukiame daug kritikos. Ką jūs galvojate apie tai?
– Aš irgi apie tai daug galvojau. Kadaise jauni, ką tik mokslus baigę aktoriai, susukome lengvą prancūzišką komediją. Ir ištikrųjų žiūrovai ateidavo ir labai rimtais veidais stebėdavosi – kas tai? Ir tik po dešimties minučių žmonės „pagaudavo“ momentą – čia juk komedija... Dieve, čia atsipalaiduoti galima! Nesakau, kad dabar taip yra, jokiu būdu. Žmonės gerokai atviresni, reaguoja ir greičiau supranta. Todėl manau, kad tai senas prietaras, jog lietuviai gali būti tik suraukę kaktą, vaikščioti smėlėtais keliais ir ieškoti kažko, ko nepametė. Lietuviai irgi nusipelno gerų komedijų!
– Visi jūsų vaidmens tekstai – anglų kalba. Ar nebuvo sunku?
– Ne, dėl pačios kalbos nebuvo sunku, tačiau sunku išlaikyti tą patį akcentą, Reikėjo atspindėti personažo tautybę, gal tai ir buvo sunkiausia kalbos prasme.
Kartais praverčia ir nuovargis
– Kaip galėtumėte apibūdinti darbą su režisieriumi Žeraldu Povilaičiu?
– Labai gerai. Puiku tai, kad mums nereikėjo labai daug aiškintis, kurti istorijų, jos labai greitai mezgėsi. Kine be galo svarbu, kad režisierius pasitikėtų aktoriais, netrukdytų jiems. Neretai režisieriai būna susirūpinę kadro kompozicija, apšvietimu ir sukausto aktorių, sudaro tokią situaciją, kad šis tampa vadinamu „štatyvu“, tarsi daiktu kamerai ar prožektoriui prilaikyti. Čia nebuvo tokių dalykų, meskūrybiškai bendradarbiavome, būtent pasitikėjimas ir supratimas labai skatino dirbti.
– Keli juokingi atsitikimai, kuriuos pamenate iš filmavimo aikštelės?
– Filmavimo aikštelė... Dirbdamas su šiuo filmu aš tuo pat metu filmavausi ir kitame. Man buvo juokinga, kai tame kitame filme, kai kameros jau buvo nukreiptos į mane, aš staiga pagavau save akimis klaidžiojant po aplinką. Jaučiau, kad nebegaliu susikoncentruoti ir po truputį tirpstu... Prieš tai visą naktį filmavome „5 dienų avantiūrą“. Tačiau, atrodo, savo nuovargį neblogai pritaikiau kitame filme.
Ieva Einaitė
