Apie spektaklio kūrimą, šių dienų perspektyvą, ryšį su publika ir atsisveikinimo jausmą kalbamės su mylimais aktoriais Larisa Kalpokaite ir Jonu Braškiu, įkūnijusiais tėvų vaidmenis.
Spektaklio pradžia
Papasakokite apie spektaklio „Kelionė namo“ pradžią.
Larisa Kalpokaitė. Pamenu, paskambino Laurynas ir Airida – „Low Air“ įkūrėjai. Susitikome, o kadangi tuo metu daug dirbome Vilniaus mažajame teatre, sutarėme, kad jie kartu su režisieriumi Vidu Bareikiu išgrynins idėją, parengs dramaturgiją ir choreografiją, o tada įtrauks ir mus. Kai prisijungėme, likusią dalį paruošėme per dešimt dienų – tai buvo pats trumpiausias repeticijų laikotarpis mano karjeroje!
Jonas Braškys. Mano dalyvavimas spektaklyje buvo visiškas atsitiktinumas. Gavęs kvietimą atsisakiau, nes turėjau būti kitame projekte. Todėl tėvo vaidmeniui buvo pakviestas kitas aktorius, o šis – perskaitęs scenarijų, atsisakė. Netikėtai, atsilaisvinau aš ir prisijungiau prie Larisos būti jos vyru scenoje. Viskas gražiai sutapo.
Kuo jus patraukė spektaklio idėja?
Jonas Braškys. Pirmiausia, sužavėjo gera dramaturginė medžiaga, parašyta labai taupiai, nedaugžodžiaujant. Patiko, kad spektaklyje keliamos didelės tėvų ir suaugusių vaikų santykių temos, kurios neišsemiamos nei teoriškai, nei praktiškai. O pamatęs Lauryno ir Airidos choreografiją nuo pirmų sekundžių supratau, kad tai bus rimtas kūrinys.
Larisa Kalpokaitė. Laurynas, Airida ir Vidas yra jaunesnės kartos kūrėjai, o 2013 m. jų atnešta idėja sujungti teatrą ir šokį buvo nauja ir intriguojanti. Sudomino ir pati tematika – tuo metu emigracijos tema buvo itin aktuali. Spektaklis jautriai kalbėjo apie tėvų ir vaikų išsiskyrimą, bendravimo stoką, emigracijos skaudulius. Jautėme stiprią šokėjų bei režisieriaus Vido Bareikio sinergiją, norėjom kartu nerti į naujas patirtis ir bandymus scenoje.
Jonas Braškys. Gal dėl to taip viską greit ir padarėm, nes buvo labai įdomu. Dirbome išvien – režisierius, šokėjai, aktoriai. Visi ėjome į vieną tikslą, lygiai, be hierarchijos. Tai buvo reta kūrybinė sinergija. Manau, ši mūsų patirtis neįkainojama ir aš nežinau, ar kada pasikartos. Šis spektaklis – unikalus žanras, kuris giliai ir jautriai paliečia žiūrovą ne tik per dramaturgiją, bet ir judesį. 2013 m. tokia teatrinė tradicinė vaidyba, sudėta ne iš gabaliukų kaip mozaikoje, o kurioje viskas tarpusavyje sąveikauja, buvo nauja.
Kaip žiūrovai priėmė teatro ir šokio junginį?
Jonas Braškys. Žiūrovai iš karto suprato šį naują reiškinį, jautriai jį kaskart išgyveno. Nuo moksleivių iki senjorų, visi vienbalsiai sakė, spektaklis sujudina kažką viduje, paliečia jautrią stygą.
Larisa Kalpokaitė. Kartą po spektaklio Grenlandijoje, Nacionalinio teatro vadovė pasidalijo asmeniniais išgyvenimais, kaip ji scenoje atpažino savo ir mamos bendravimą, taip pat savo ir dukros santykius. Tai buvo didžiausias komplimentas visai komandai. Tai tik patvirtina, kad Mindaugo Nastaravičiaus dramaturgija yra gyva, atliepia bendražmogiškus išgyvenimus, o temos – visiems atpažįstamos.
Spektaklio pokyčiai
Kaip keitėsi „Kelionė namo“ per dvylika metų?
Larisa Kalpokaitė. Spektaklis tapo dar gilesnis. Gal emigracijos tema jau ne tokia aktuali, bet tėvų ir vaikų santykiai – amžini. Tai kūrinys apie šeimą, apie tai, kas liko nepasakyta, apie skaudžią tylą, kuri kartais skamba garsiau už žodžius.
Jonas Braškys. Spektaklio temos nesensta, nes kalba apie mus visus, yra universalios tiek laike, tiek vietoje. Kartu keitėmės ir mes, dabar geriau suprantame šokį, judesį, kaskart vis kitaip išgyvename vaidmenis, gal dėl to spektaklis kaskart stipriai užkabina žiūrovą, nes išlieka gyvas.
Jonai, esate sakęs, kad „Kelionė namo“ – tai eksperimentas, kuriame susijungia šiuolaikinis šokis ir tikra dramos kalba, ne vien metaforos. Kaip šiandien vertinate šį eksperimentą?
Šis eksperimentas visiškai pavyko. Iki šiol nesu matęs jautresnio šokio ir teatro junginio. Tai visos komandos – režisieriaus, šokėjų, aktorių nuopelnas. Spektaklyje šokis kalba savo kalba, drama – savo, įsijungia muzika, viskas persipina ir kartu sudaro vienį. „Kelionė namo“ man kaip iš dugno ištrauktas perlas, žiba įvairiom spalvom, spinduliuoja. Bendra sinergija pakelia spektaklio temperatūrą bei paliečia egzistencines problemas, kurioje buitinės situacijos ir konfliktai įgauna meno formą, kurią supranta visi. Man atrodo, kad mes visi bendrom jėgom radom raktą ir atrakinom duris į šį glaudų teatro ir šokio junginį.
Šį šeštadienį „Kelionėje namo“ vaidinsite paskutinį kartą. Kaip jaučiatės prieš atsisveikinimą su šiuo spektakliu?
Larisa Kalpokaitė. Gaila, kad paskutinis kartais, bet viskas turi pabaigą. Į sceną eisime aukštai iškėlę galvas. Džiaugiuosi, kad tiek metų galėjome būti šio jautraus kūrinio dalimi, kuriame pirmą kartą Lietuvoje dramos teatras suskambėjo šokio ritmu.
Jonas Braškys. Liūdna, nes tėvo vaidmuo šiame spektaklyje buvo mano mylimiausias per pastaruosius penkiolika metų. Tai vaidmuo, kurio negalima suvaidinti vienodai. Kas kartą vis kažką atrandi, kažką naujai suskausta vis kitoj vietoj nuo gilios dramaturgijos ir gerai parašytos pjesės. Smalsu, ką naujo atrasiu paskutinįkart. Tad eisiu kaip į paskutinį mūšį, atiduosiu visą save kaip toje spektaklio scenoje, kur Laurynas šoka kovotojo šokį – kupiną kovos, skausmo ir suvokimo, kad ne visos kovos laimimos.
Koks ryškiausias prisiminimas likęs iš šio spektaklio patirčių?
Jonas Braškys. Ryškiausiai atsimenu žiūrovų akis. Kai pasibaigus spektakliui susitinka žvilgsniai – supranti, kad mes vieni kitus supratome. Tas ryšys su publika išliks visam.
Larisa Kalpokaitė. Kartą po spektaklio prie manęs priėjo vienas vyresnis vyras, dirbantis informacinių technologijų srityje, ir pasakė: „aš apsiverkiau, stebėdamas dukros šokį“. Tada supratau, kokią galią turi šis kūrinys – visus be išimties priverčia pajusti, išgyventi.
Kaip norėtumėte, kad „Kelionė namo“ gyvuotų toliau po paskutinio rodymo?
Larisa Kalpokaitė. Norėčiau, kad spektaklis būtų įrašytas – kad po daugelio metų teatrologai galėtų pamatyti, kokį pokytį padarė Laurynas, Airida ir visa kūrybinė komanda. Jie išplėtė šokio teatro ribas ir pirmieji taip drąsiai sujungė jį su drama.
„Low Air“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.
Spektaklis „Kelionė namo“ – tai jautrus kūrinys, kuris daugiau nei dešimtmetį kalbėjo apie artumo, praradimo ir grįžimo namo temas. Paskutinis spektaklio „Kelionė namo“ rodymas spalio 11 d. 19 val. Menų spaustuvėje, Šiltadaržio g. 6, Vilnius.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
