Aukšta, išdidžiai pakelta galva, veržli lyg vėjo gūsis artinosi ji savo siauras, įdegusias pėdas lyg ant podiumo dėliodama virvele. Ilgos kojos sustojo likus trims žingsniams iki jo. Ir beveik tuoj pat jis pagavo greitakalbe ir tylomis išbertą „Ar šiandien valgei?“. Kinų kalba tai reiškia „labas“. Jie susipažino. Jos vardas buvo Lulu. Ji jam patiko ir ji tai jautė. Priešingu atveju ji nebūtų išdrįsusi prieiti...
Amžino grakštumo paslaptis
Moterys kinės labai patrauklios, būna ir stebėtinai gražių. Šiaurietės neretai būna aukštaūgės, jų kojos laibos, krūtinė nedidelė, klubai siauri, užpakaliukas mažytis (asmeniškai man tai labai patinka). Pietietės paprastai žemos. Jas galima palaikyti vietnamietėmis. Sutikti sunkiasvorę kinę su dideliu biustu, solidžiu pilvuku ir apvaliu užpakaliu vargiai ar pavyks. Man atrodo, kad tokios paprasčiausiai neegzistuoja. Joms net neateis į galvą iš teleparduotuvės užsisakyti anticeliulitines kelnes. Galbūt moterims kinėms trūksta taip vadinamo 25 – ojo geno, kurį neseniai aptiko vakarų mokslininkai ir kuris atsakingas už nutukimą.
Nežiūrint į tai, kad gali nesijaudinti dėl antsvorio, kinės valgo su saiku. Kasdieniniai valgiai paprasti, be jokių įmantrybių. Paprastai tai ryžiai, daržovės, soja, arachisai, bambuko ūgliai. Mėsos valgo mažai. Ji patiekiama supjaustyta smulkiais gabaliukais ir su žalumynais. Duonos, kaip valgome mes, nevalgo – ją pakeičia ryžiai. Tiesa, ruošia paplotėlius, koldūnus. Beje, jeigu važiuosite į Kiniją, įsimeskite kepalėlį ruginės duonos – ten tokios kažin ar rasite. Tokius delikatesus kaip antis pekiniškai, varlių kojelės, iziubrio šnervės tešloje, cukruota kiauliena gamina ne visur. O štai beždžionės smegenų galima paragauti tik prabangiame restorane ir tai tik Kinijos pietuose. Ir šis patiekalas kainuoja tikrai ne pigiai.
Kiniečių požiūris į maistą, o tiksliau į valgymą, yra labai rimtas. Jiems tai ne pasilepinimas, o būtinybė, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Pinigų mažai, o jų užsidirbti sunku. Produktai, kurie sudaro pagrindinę raciono dalį, nekaloringi, o intervalai tarp valgymų dideli. Pietų metu (apytiksliai nuo 12.00 iki 13.30) kinų geriau netrukdyti – galite susidurti su nepasitenkinimu.
Gyvenimo filosofija
Kinės energingos, darbščios, veiklios, išmokytos ramiai įveikti sunkumus (verčiant iš kinų kalbos pažodžiui „suvalgyti kartumą“), pasikliauti savimi ir nesitikėti greitos sėkmės. „Po vieno karto storuliu netapsi“ – tai ne tik priežodis. Greičiau tai taisyklė, pagal kurią kinai kuria savo gyvenimą. Jie mano, kad į aukštuomenę (turtas, aukštos pareigos, garbė, šlovė) veda ne tėvų pinigai ir pažintys, ne atsitiktinumas ir stebuklinga lazdelė, o kasdieninis sunkus, pasiaukojantis darbas. Žiūrint iš šono, kartais atrodo, kad šios pastangos ne visuomet produktyvios, turi neaiškią arba abejotiną perspektyvą ir apskritai neteikia džiaugsmo ir tai vienas vargas.
Tačiau tokios vertinimo kategorijos – ne kinams. „Noriu – nenoriu“, „patinka – nepatinka“ arba „neįtiko širdžiai“ – visos šios emocijomis papuoštos „inteligentiškos“ frazės kinams nepriimtinos kalbant apie reikalus. Tai silpnumo, tingumo, kvailumo išraiška. Kovoje už vietą po saule (ir paprasčiausiame kelyje į priekį) iš jų jokios naudos. „Darbas“, „reikia“, „pridera“, „būtina“, „pelnas“ – štai reikšmingiausi kinams žodžiai. Žinoma, nesėkmių išvengti neįmanoma, bet jos būna trumpalaikės ir anksčiau ar vėliau baigiasi. Kinė gali nusiminti, nuliūsti ir nusivilti, bet niekada neleis nusivylimui užvaldyti save, o tuo labiau iškrypti iš vėžių... Keliasi ir pradeda iš naujo. Netgi nuo nulio. Ir taip kiekvieną kartą.
Vyras ir moteris
Vyras kinei – pirmiausiai bendražygis tvarkant bendrus reikalus (ar verslo, ar šeimos ar vaikų auklėjimo). Kažin ar ji susies savo gyvenimą su žmogumi tik todėl, kad jis velniškai seksualus ir jo šlaunys bei kojos stiprios. Arba, pavyzdžiui, su jaunuoliu (teko girdėti iš kai kurių mūsų moterų, kurioms virš 30) tik todėl, kad puiki jo barzdelė, duobutės skruostuose ir apgamėlis ant smilkinio.
Kinė neieško rėmėjo ir neapgaudinėja savęs iliuzijomis, kad štai atvažiuos Ričardas Giras baltu kadilaku arba Van Jun mėlynu pontiaku ir išsiveš ją kaip Džuliją Roberts į niekad nesibaigiantį vakarėlį. Kinės išauklėtos taip, kad nesėdės ištiesusios ranką ir nelauks, kol kas nors paaukos. Jos nereikalauja dovanų iš savo vyrų arba meilužių ir nebando nusukti nuo jų pinigų, nes žino, kaip sunku juos uždirbti. Bet ir savęs apmauti neleis ir nemaitins už „apgamėlį ant smilkinio“ arba „garbanų sruogelę“. Jos pasirenka patikimą, darbštų, atkaklų gyvenimo palydovą ir paprastai vadovaujasi savo skoniu.
Kinų šeimoje pareigos paskirstomos taip: pinigus uždirba abu, vaikus prižiūri abu (beje, vyras vaikų auklėjimui skiria daugiau laiko nei moteris), skalbia ir tvarkosi moteris, valgyti daro vyras (manoma, jog jiems sekasi geriau, patiekalai skanesni). Nors, žinoma, šeima šeimai nelygu, todėl gali būti ir kitų variantų.
Intymūs sutuoktinių ar meilužių santykiai – uždrausta tema. Kaip neseniai pastebėjo mano draugas kinas, jie „nemėgsta apie tai kalbėti – jie mėgsta tai daryti“. Viešoje vietoje kinai elgiasi labai santūriai ir nedemonstruoja savo jausmų ir ryšių. Vyrai grupuojasi šone, o moterys stovi atskirai.
Seksualiniams santykiams kinės mieliau renkasi savo tėvynainius. Intymūs kontaktai su kitų tautybių atstovais galimi, bet tai greičiau paįvairinimas ir, tam tikra prasme, keistenybė, nuotykių paieškos.
Apskritai su kitų valstybių piliečiais Kinijoje elgiamasi pabrėžtinai mandagiai, pagarbiai ir kartu, kaip prisipažįsta patys kinai, su tam tikra ironija. Iš vienos pusės esi svečias , iš kitos – svetimas ir keistas. Kvailelis, kurį reikia nuolat prižiūrėti, o tai iškrės dar ką nors...
Galbūt aš šį tą perdedu – nurašykite tai suvokimo ypatumams ir temos delikatumui. Kinijos teritorijoje gyvena 56 tautų atstovai, o gyventojų – daugiau nei 1 milijardas. Papasakoti apibendrintai apie visą tautą kaip apie vieną asmenį sunku, todėl išskyriau tuos bruožus, kurie man pasirodė svarbiausi. Tegul tai bus mano požiūris. Su juo aš jus ir supažindinau. Į kinus aš žvelgiu su simpatija. To linkiu ir jums. Juk galų gale šioje Žemėje mes visi esame broliai ir seserys ir gyvename tik vieną kartą.
Ach, Lulu Lulu... Tai buvo Pekine. Seniai seniai. Ir jos pasisveikinimas keistas, senoviškas: „Šiandien valgei?“. Dabar taip niekas nebesako. O ji vis išnyra prieš akis, stovi, kažką šnibžda.
Grožis kinietiškai
Kinės rengiasi paprastai, kukliai, praktiškai, kad būtų patogu dirbti, važiuoti dviračiu ir kad nestipriai išsiskirtų iš minios. Kelnes jos mėgsta labiau nei sijonus. Kūno dalių, kurios džiugina vyrų akis, gatvėje jos neapnuogina. Rūbai dažniausiai tamsių spalvų. Vyrauja juoda, mėlyna, tamsiai pilka, ruda. Beje, paskutiniu metu kažkuris iš specialistų, nagrinėjančių spalvų simboliką, pareiškė, jog spalva – primityvus jausmingumas.
Kinai stengiasi neįkyrėti, būti nepastebimi. Vyrai, pavyzdžiui, niekada nepasiriš rėkiančio kaklaraiščio ir neapsivilks ryškių marškinių.
Jaunoms kinėms patinka balta spalva, simbolizuojanti švarumą, nekaltumą, padorumą.
Ryškūs, linksmi, nuotaikingi rūbai – vaikams.
Turtinga arba karjerą daranti kinė rengiasi prabangiai ir griežtai (nieko iššaukiančio), savo privalumų nepabrėžia ir visuotiniam teismui nepateikia.
Kinijoje moterys dažosi saikingai: paryškina antakius ir blakstienas (kartais daro tatuažą), vos vos papudruoja nosytę ir skruostus, lūpoms dažniausiai naudoja bespalvę pomadą.
Papuošalus (sages, karolius, žiedus, sagučius, amuletus, apyrankes) kinės mėgsta ir mielai nešioja. Bet štai lūpoje arba nosyje pamatyti auskariuką nepavyko.
Svetimame vienuolyne
Pateikiu keletą patarimų, kurie jums pravers.
Jeigu ruošiatės turėti reikalų su kinais arba padaryti jiems paslaugą, reikalaujančią laiko ir jėgų, iš anksto aptarkite sąlygas ir svarbiausia – piniginio atlygio dydį. Derėkitės, bet tik argumentuodami.
Jeigu jus sieja draugiški santykiai, nereikalaukite iš kinų atsiprašyti dėl visokių menkniekių, ypač kai šalia yra jų tėvynainių, ir nepastatykite jų į tokią padėtį, į kurią patekę jie turėtų atsiprašinėti. Jiems tai padaryti labai sunku.
Jeigu jus pakvietė į restoraną arba padovanojo dovaną, pageidautina atsakyti tuo pačiu. Tik atsiminkite: dovana turi būti naudinga! Gėlės (netgi moterims) ar graži lėkštelė, į kurią galima tik beprasmiškai (!) žiūrėti, bet iš jos neįmanoma valgyti silkės, naudingiems daiktams nepriskiriami.
