Rasti save - tai atsisakyti siekio būti idealiam ir gyventi idealų gyvenimą. Miglotas nepasiekiamo idealo vaizdas dažniausiai tampa pasyvumo pateisinimu. Mūsų gyvenime toli gražu ne viskas idealiai suplanuojama, tačiau daug kas įmanoma ir pasiekiama.
Nors kantrybė vis rečiau suvokiama kaip dorybė , - veikiau ji priimama kaip savęs ribojimas, - tačiau būtent kantrybė daro mūsų troškimus tikslingesnius.
Tik tai, kas iš tiesų vertinga, yra verta kantraus laukimo.
Kur esu dabar?
Paklauskite savęs: apie ką svajojai vaikystėje?
Prisiminkite savo vaikystės svajonę. Kiek pavyko ją įgyvendinti? Tai leis suprasti, kuo jūs vadovavotės, kai priėmėte tuos ar kitus sprendimus, ir kodėl priėjote būtent prie tų rezultatų, kuriuos turite dabar.
Ar įsiklausydavote į savo troškimus, ar nesąmoningai reaguodavote į artimųjų lūkesčius? Jeigu jūsų senelis, tarkime, buvo talentingas pianistas, kuriam teko atsisakyti muzikos dėl pelningesnės specialybės, kad išmaitintų šeimą, jo patyrimas jums gali sukelti norą tapti muzikantu, kad "atkeršytumėte" už virtuozą, kuriam nepavyko savęs realizuoti.
"Vaikiškos svajonės nebūna spontaniškos - jos prisodrintos šeimos istorijos, - primena psichoterapeutas Markas Pevzneris. - Atsakymas į šį klausimą padeda apibrėžti, kurios iš jūsų svajonių yra padiktuotos šeimos atminties, jos mitų ir priesakų, kurie veikia mūsų šiandieninį gyvenimą."
Kas mane džiugina?
Prieš darant gyvenime kardinalius pokyčius, vertėtų paieškoti atsakymo į klausimą, kas jus daro laimingą, kas leidžia jaustis gyvybingam. Būkite dėmesingi tam, kas vertinga jums, kas pažadina veiksmui. Galbūt jūs jaučiatės laimingas, kai nudžiuginate artimuosius, kalbatės su vaiku, išklausote draugus ar pasirašote sėkmingą kontraktą?.. Pajutę, kas jus užkabina ir netgi visiškai įtraukia, galėsite suprasti, kuo norėtume užsiimti, ką nešti gyvenimui savo vardu.
Jaunystėje mes labai džiaugiamės laimėjimais, nuostabaus jausmo "Aš galiu", "Man pavyksta!" patyrimu. Vėliau dėmesys koncentruojamas į tai, kas mūsų dėka ateina į pasaulį. Mes liaujamės įrodinėję savo "galiu", mums tampa svarbu, ką darome teisingai.
O jeigu liktų gyventi vos kelios dienos?
Atsakykite nesusimąstydami: kas iš to, ko nepadarėte, sukelia jums daugiausiai apgailestavimo?
"Dramatiškos situacijos leidžia aptikti asmenines vertybes, o būtinybė nuspręsti greitai pagreitina savianalizės procesą,- aiškina Markas Pevzneris. - Klausimas "O jeigu liktų vos kelios gyvenimo dienos?" padeda žmogui suprasti, ar tai, kaip jis gyvena, atitinka tai, kaip jis norėtų gyventi. Tai būdas atskirti svarbiausius dalykus nuo antraeilių."
Bet būkite sąžiningi sau ir išeikite iš visuomenėje priimtos sampratos apie pageidaujamą elgesį tokioje situacijoje sferos.
Ateityje viskas įmanoma?
"Parašykite apsakymą, kuriame viskas būtų įmanoma ir kurio herojus esate jūs pats, - rekomenduoja ugdomojo vadovavimo specialistas Dominique Sciacca. Šio pratimo tikslas - įsivaizduoti vieną savo būsimo gyvenimo dieną.
Susikoncentruokite ties savo jausmais ir aprašykite viską, ką matote, girdite, jaučiate. Vaizduotėje jūs galite išgyventi būseną, kurios dar nepatyrėte, ir tokiu būdu išsilaisvinti iš permainių baimės."
Kas aš?
Daugelis žmonių patiria didžiulį stresą, kai jų karjerai arba gyvenimo būdui gresia pavojus.
"Galima sakyti, kad jie yra įsitikinę: "Aš esu mano karjera" arba "Aš esu mano seksualinis patrauklumas", - rašo psichoterapeutas Irvin D. Yalom. Ir patikslina: todėl taip svarbu suprasti, kad mes - tai mes patys ir kad mūsų "Aš" egzistuos netgi kai visa kita išnyks.
Kad pajaustumėte savąjį "Aš", psichoterapeutas siūlo atlikti tokią užduotį. Tylioje, ramioje aplinkoje neskubėdami parašykite ant atskirų kortelių aštuonis atsakymo variantus į klausimą "Kas aš?" Paskui išdėliokite juos reikšmės tvarka: patys nereikšmingiausi turi atsirasti viršuje.
Susikoncentruokite ties pačia aukščiausia kortele ir pamąstykite apie tai, kaip jaustumėtės atsisakę šio atributo. Po to pereikite prie kitos kortelės ir t. t. Tai paprastas pratimas, kuris padės geriau pažinti save.
Kliūtys
Kaltės jausmas, nesėkmės baimė, tėvų lūkesčiai gali paralyžiuoti mūsų siekius. Apžvelkime kliūtis saviraiškos kelyje.
Kalbėdamas apie egzistencijos absurdiškumą, Kafka papasakojo padavimą apie sargą, saugantį įstatymo vartus, ir kaimietį, kuris prašėsi įleidžiamas. "Dabar įeiti negalima, - sakė sargas. - Bet jeigu nekantrauji, pabandyk, tik žinok: mano galybė didelė."
Ir sėdėjo kaimietis priešais vartus metai iš metų laukdamas leidimo įeiti. Ir štai prieš mirtį jis klausia sargo: "Kaipgi taip nutiko, kad per visus tuos ilgus metus niekas, be manęs, nereikalavo, kad jį įleistų?"
Sargas atsakė: "Šie vartai buvo skirti tik tau! Dabar eisiu ir užrakinsiu juos."
Daugelis gali atpažinti šį personažą kaip save, savanoriškai likusį gyvenimo nuošalėje. Gyvenimas, kaip ir tas sargas, niekada neatsako mums: "Ne". Atlapoti likimo duris ar ir toliau laukti prie vartų? Atsakyti turime patys.
Kaltės jausmas
Ko bijo Kafkos herojai? Dėl ko būgštaujame mes, kai draudžiame sau eiti pasirinktu keliu?
Ko nors geisti - tai neišvengiamai susidurti su netvirtumu ("Ar užteks man jėgų?"), nerimu ("Ar ten aš einu?"), kaltės jausmu.
Prisiminkime Edipo komplekso teoriją, sukurtą Froido.
Pagal ją, mūsų pirmieji troškimai draudžiami, nes mes renkamės nepasiekiamus (dėl incesto draudimo) "meilės objektus" - tėvą ir motiną.
Galima sakyti, kad mūsų, kaip geidžiančių žmonių, gyvenimas prasideda nuo įgimto kaltumo, frustracijos. Ši pirma patirtis būna tokia skausminga, kad kai kurie iš mūsų visam gyvenimui išsirenka pasyvią poziciją ir laukia, kad kuris nors geradaris dovanos jiems leidimą gyventi.
Jie laukia stebuklo
Kad save realizuotum, turi save gerbti ir savimi pasitikėti. Todėl nėra nieko blogiau negu tėvai, auklėjantys vaiką infantilų. Jų globojamas jis nejaučia galimybės bent kaip nors paveikti supantį pasaulį, - jie blokuoja jame tas savybes.
Martinas Seligmanas, vienas iš iš pozityviosios psichologijos autorių, pavadino tokio auklėjimo rezultatus "išmoktu bejėgiškumu".
Tokiose šeimose vaikai užauga tikėdami tuo, kad jie negali paveikti savo likimo. Netgi asmeninė sėkmė ir laimėjimai negali priversti jų pakeisti šią nuomonę.
Nuspręsti pasukti kitu keliu - tai atsisakyti to, kuriuo ėjai.
"Tik būtinybė priimti sprendimą verčia mus suprasti, kad galime pakeisti pasaulį, kurį patys ir sukūrėme, - teigia profesorius I. Yallomas. - Tai reiškia suvokti, kad tik mes vieni esame atsakingi už savo gyvenimą."
Nesėkmės baimė
"Viena iš esminių savirealizacijos kliūčių - tai nesėkmės baimė, - įsitikinęs psichoanalitikas Jacques Arènes.
- Mes jaučiame, kad jeigu patirsime nesėkmę, tai galutinai liausimės save gerbę."
Paprastai ši baimė pasireiškia negatyviais samprotavimais: "Man neužteks tam proto" - arba išgalvotomis priežastimis, leidžiančiomis nieko nesiimti: "Netgi bandyti beprasmiška; tai ne man."
Verta išmokti pasisaugoti skirtingų nuomonių: "Aš tapsiu laimingas tada, kai rasiu meilę "visam gyvenimui", darbą "kaip tik man" ir t. t.
Tokie teiginiai pasmerkia mus neveiklumui, ypač jeigu jie patvirtinami naikinančiomis mūsų artimųjų replikomis.
"Nors kiekvienas iš mūsų - savo laimės kalvis, mes negalime visiškai atsiriboti nuo aplinkinių įtakos, - primena psichoanalitikas. - Sunku išsaugoti tikėjimą savimi, kai nėra palaikymo iš šalies. Ir dar sunkiau išsiugdyti šį pasitikėjimą, jeigu tu užaugai nerimastingų tėvų šeimoje."
Svetimi norai
Tarp didžiausių mūsų raidos kliūčių - sunkumai suvokiant savo paskirtį.
Mes kone suprogramuoti priimti svetimus norus kaip savus. Vaikystėje sugeriame tėvų lūkesčius. Daugelis stengiamės juos atitikti ignoruodami savuosius norus, tačiau gyvename su nuolatiniu kankinamu tuštumos pojūčiu...
Pasitikėjimas savimi gali padėti įveikti šiuos natūralius blokus. Jeigu manyje vis suskamba koks nors troškimas, - jis nusipelno rimto požiūrio. Ypač jeigu aš jau galiu pereiti nuo "turėti" prie "būti": jaučiu ne "vaikišką" norą gauti ką nors iš likimo kaip dovaną, o esu visiškai atsakingai pasiryžęs "pats tapti kuo nors" ir sumokėti už tai visą kainą.
Duokite sau laiko
Neskubėkite! Turėkite kantrybės išgirsti ir pajausti save, leiskite troškimams susiformuoti ir subręsti, - juk tai lemiamas etapas prieš veiksmą.
Pajuskite, kokia vaisinga ši pauzė
"Neklausk kelio, nes gali paklysti..." Šis senovės kinų patarimas gali pasirodyti keistas, nes mūsų laikmetis pažymėtas efektyvumu, siekimu greitų rezultatų, pelno, kurio vaikomės skubėdami, išbarstydami ir prarasdami save.
Tačiau iš tiesų mums svarbiau pažinti ir realizuoti save nei paprasčiausiai turėti darbą arba stogą virš galvos, nes santykis su savimi lemia visą mūsų gyvenimą.
Kai kalbame apie gyvenimą, laikas tampa būtina medžiaga kurti savo vidinę erdvę, o pirmiausiai - jo pagrindą.
Duoti sau laiko nereiškia veltėdžiauti. Tokiais momentais mes vykstame ieškoti savęs, vertiname asmeninius resursus, nustatome savo galimybes ir savo silpnumą, laviname pranašumus. Mes įprasminame ir gausiname žinias.
Laikas, kurį skiriame apmąstymams, nutolina mus nuo rutinos. Jis leidžia mums aptikti primestas nuostatas ir savo pačių iliuzijas. Toks mokymosi laisvės būdas.
Tapti savimi - tai pirmiausiai nesistengti pakartoti svetimos patirties, o eiti savo taku.
Svarbiausias klausimas, kurį pateikia mūsų gyvenimo kryptis, skamba taip: ko aš noriu labiausiai pasaulyje?
Jis uždengia mūsų įprastą rūpestį, kaip kuo geriau patenkinti kitų žmonių reikalavimus, kaip atitikti jų lūkesčius.
Įvairių tradicijų dvasiniai mokytojai tvirtina: tik troškimas mus atveda prie šaltinio.
Pasėdėkite tyloje, užsimerkę, įsiklausykite į save. Tai daug geresnis būdas pažinti save, atpažinti ženklus, interpretuoti svajones ir sapnus, kurie kur kas svarbesni sielai už bet kuriuos kelio žemėlapius ir navigacijos sistemas.
Neskubrus kelias dažnai atrodo pernelyg rizikingas, bet, rinkdamiesi jį mes atsiveriame permainoms, ir būtent šiame kelyje įvyksta netikėčiausi susitikimai.
James F.T. Bugental, amerikiečių psichoterapeutas, pasakoja, kad jo vidinis "Aš" balsas tapo jam daugmaž atskiriamas nuo kitų balsų tik po 40 metų.
Jis rodėsi jam nelyg slopinama radijo stotis, o mamos ir tėvo, kunigo ir žmonos balsai skambėjo garsiai ir aiškiai. Jie sakė: "Nedaryk to", "Tu neturi teisės".
Gyventi neskubant sunku pirmiausiai todėl, kad reikia priešintis mus žavinčiam karštligiškam ritmui, būti stulbinamai kantriam. O mūsų dienomis kantrybė vis rečiau suvokiame kaip dorybė, - veikiau ji priimama kaip savęs ribojimas. Tačiau būtent kantrybė daro mūsų troškimus tikslingesnius. Tik tai, kas iš tiesų vertinga, yra verta kantraus laukimo.
Festina lente amp...
Senovės graikų filosofas Sokratas, nuteistas myriop, pasikvietė pas save draugus ir taikiai su jais kalbėjosi, kol nuodai lėtai žudė jo kūną, tačiau nelietė nemirtingos sielos.
Galima prisiminti ir džiaugsmingesnį pavyzdį. Budistų vienuolis po pasivaikščiojimo kalnuose atsakė į klausimus savo smalsiam mokiniui, kur jis buvo ir kokiais keliais vaikščiojo: "Aš ėjau paskui pakelės gėlių kvapą, sekiau prasikalančių ūglių keliu..."
Gyvenimas beribis. Mes pamirštame tai ir patys siauriname jį savo savo planais ir apskaičiavimais, darome nuobodų ir vienodą. Kad rastume save, svarbu leisti sau įkvėpti gėlių aromato ir keliauti vėjo valia.
