Pavyzdys ir autoritetas
- Kaip kilo projekto „Tėtis vienai dienai“ idėja?
- Projektas gimė iš didelės meilės mano jau mirusiam tėčiui. Ir iš meilės vaikams… Tėtis man buvo pavyzdys, autoritetas, jis mokė mane savo pavyzdžiu, tikėjo manimi ir troško užauginti geru žmogumi. Po tėčio mirties praėjo daug laiko, todėl jau galiu apie visas šias pamokas kalbėti garsiai. Mano tikslas nėra pakeisti tą tėtį, kurio vaikai neturi. Noriu parodyti jiems, kad tėtis – tai žmogus, su kuriuo saugu ir gera. Tikiu, kad net viena kartu praleista diena vaiko galvoje gali visiškai pakeisti tėčio paveikslą.
- Koks buvo tavo pačios ryšys, santykis su tėčiu? Ko tėtis išmokė, koks jis buvo ir ko labiausiai pasigendi?
- Pasigendu visko! Prisirišimas buvo labai stiprus, ir bėgant metams jis nė kiek nemažėja. Tik požiūris į tam tikrus dalykus keičiasi. To, ką tėtis pridėjo į mano širdį, neišbarstysiu niekada. Manau, kad svarbiausia jo pamoka buvo tokia: dangus nėra erdvė ar laikas, jo neišmatuosi ir nepasversi, pasiekti dangų – tai tapti tobulam.
Nebūtina bijoti
- Kaip manai, kuo tėčio vaidmuo svarbus vaikams? Pati daug bendrauji su įvairaus likimo vaikais, ką matai, ką jie kalba apie savo tėčius?
- Daug vaikų, su kuriais bendrauju, tėčių neturi ir net neįsivaizduoja, ką reiškia juos turėti. O jei ir turi, jie dažnai smurtauja ar girtuokliauja. Daug mano sutiktų vaikų apie tėčius visai nekalba, o jei tėtis yra namie, vengia pasikviesti svečių.
Jei vaikas augo smurtinėje aplinkoje, net jei tėčio nėra kartu, jam sunku įsivaizduoti, kad su suaugusiu vyru gali būti saugu ir linksma. Todėl labai norisi, kad tokie vaikai pamatytų, jog tėtis nebūtinai yra tas žmogus, kurio reikia bijoti.
- Ar tėtis vienai dienai nėra tarsi saldainis už stiklo? Ir tas gėris su tėčiu tetrunka dieną? Ar ta viena diena tikrai geriau nei nieko?
- Tai gana sudėtingas momentas, nes dažnai vaikui norisi ne vienadienių pramogų, o ilgalaikio dėmesio. Kadangi vaikus, augančius vaikų namuose ar gyvenančius sudėtingomis sąlygomis, lankau ne vienus metus, matau, jog kartais užtenka poros valandų, kad vaikas įgytų pasitikėjimo savimi ir išdrįstų pasidalyti ne tik savo problemomis, bet ir svajonėmis.
Esu tikra, kad jei tik vaikas norės, jei atsiras kažkoks abipusis ryšys, vienos dienos tėtis gali tapti draugu, su kuriuo susitikimų bus ir daugiau. Aš esu tik tarpininkė. Juk niekada nežinai, į ką ta viena diena gali išaugti.
Iki šiol iš vaikų, auklėtojų, mamų girdžiu tik pačius geriausius atsiliepimus apie šią akciją. Pasak jų, apie tą dieną patirtus įspūdžius vaikai emocingai pasakoja ne dieną ir ne dvi.
Darai, nes tiki
- Projekte dalyvauja visas būrys žinomų vyrų, nors ne visi jie yra tėčiai. Kaip jiems sekasi, kokių emocijų patiria suaugę projekto dalyviai?
- Ne tik vaikai, bet ir tėčiai per dieną gali praplėsti akiratį ir požiūrį. Jie pamato kitų gyvenimo spalvų, apie kurias nė nesusimąsto. O vaikai dažnai būna labai atviri, ypač jei ima jausti, kad nereikia bijoti. Tada tų spalvų parodo labai daug. Visi vienos dienos tėčiai, prieš eidami susitikti su vaiku, daugiau ar mažiau jaudinosi, o kartu praleidę laiką labai dėkojo už tokią galimybę.
- Tai jau ne pirmas tavo projektas. Turbūt esi jų sumaniusi dar ne vieną? Iš kur semiesi tiek jėgų, idėjų, energijos ir entuziazmo? Kas labiausiai tave skatina daryti tiek gerų darbų, kartais netausojant savo pačios sveikatos, norų?
- Visada sakau, kad jei galvočiau apie tai, kodėl tai darau ir kas mane skatina, daug idėjų ir liktų tik idėjomis. Darau tai, ką man gera daryti, o kai darai tai, kuo tiki, anksčiau ar vėliau vis tiek pavyksta. O tai labiausiai ir skatina. O kur dar vaikų šypsenos, iš džiaugsmo spindinčios jų akys…
- Akcija „Tėtis vienai dienai“. Kas tai?
- Akcijos sumanytoja I.Krivickaitė siekia atkreipti dėmesį į tai, kad augančiam vaikui svarbu ne tik mama, bet ir tėtis. Ieva visus kviečia išdrįsti prisidėti prie šios akcijos ir tapti „tėčiu vienai dienai“ vaikui, gyvenančiam vaikų namuose ar augančiam sudėtingomis sąlygomis tik su mama: kartu suvalgyti picą, nueiti į kiną, paspardyti kamuolį ar tiesiog vyriškai pasikalbėti. Akcija taip pat norima parodyti, kad patarti, palaikyti ar padrąsinti gali ne tik biologinis tėtis, o iš svetimo žmogaus gauta vienokia ar kitokia pamoka ir kartu praleistas laikas gali būti ne mažiau vertingi. Akcijos metu surinktomis lėšomis Ieva pildys tėčių neturinčių vaikų svajones.
